Esminė rinkodaros taisyklė tinka ne visiems ūkininkams

Daugelis smulkiųjų ūkininkų neslepia nusivylimo supirkimo kainomis, nesvarbu, ar tai būtų pienas, mėsa, ar daržovės. Konsultantai jiems turi esminį patarimą: „Parduokite ne žaliavą, o gatavą produktą“.

Tie ūkininkai, kurie pasuko šiuo keliu, sako, kad tai pasiteisina. „Gazelė“ yra kalbinusi ne vieną ūkio savininką, kuris nusprendė gaminti savo produktą, juo ne tik pasiekdamas galutinį vartotoją, tačiau ir gaudamas gerokai daugiau pajamų nei anksčiau.

Nei tradicijos, perduodamos iš kartos į kartą, nei išskirtinė vieta, kurioje ūkis yra įsikūręs, negali kilstelti pardavimų, jei užsiimama vien didmenine prekyba, nes supirkėjams tie argumentai – nė motais. Jei nori parduoti brangiau, reikia pačiam ieškoti pirkėjų, kurie sutiktų mokėti didesnę kainą. Vis dėlto esant didelei konkurencijai – tarp bitininkų tokia ir yra – tai padaryti nėra paprasta. Todėl reikia pradėti gaminti tai, ko kiti nedaro, įsitikinęs Erikas Augustinavičius, MB „Šušvės midus“ įkūrėjas.

„Prieš penketą metų supirkimo kainos buvo nukritusios tiek, kad už kilogramą medaus nemokėdavo nė 2 Eur. Taip gaila pasidarė savo ir bičių darbo, kad nusprendžiau ką nors daryti – tada ir įkūriau įmonę, kuri pradėjo gaminti midų“, – VŽ yra pasakojęs p. Augustinavičius. Būtent šis produktas ūkiui atvėrė naujų galimybių.

Iš pieno tiekėjos sūrių gamintoja tapo Stefa Strakšienė (Buvainių kaimas, Joniškio raj.). Ją ne tik galima sutikti kiekvienoje stambesnėje mugėje, bet pirkėjai patys atvažiuoja į ūkį pasiimti užsakytų gaminių, nesvarbu, kad šis gerokai nutolęs nuo didmiesčių.

Sūrių nebegamina

Tačiau ne visiems tinka patarimas imtis gamybos. Mindaugas Petkevičius, kooperatyvo „Eko tikslas“ direktorius, pasakoja, kad jiems toks bandymas nepasiteisino. Pirmiausia dėl to, kad fermentinius sūrius gamino Lenkijos įmonė – Lietuvoje gamintojų, atitinkančių ekologinės produkcijos procesų reikalavimus, rokiškėnai nerado. O pirkėjams etiketėse nurodyta kilmės šalis nepatiko – jie labiau nori grynai lietuviško produkto.

„Be to, yra nuostata, kad mes, kaip kooperatyvas, galime perdirbti ne daugiau kaip 1 t per parą. Jei norėtume didesnių kiekų, tektų tapti gamintojais: statyti gamyklą su valymo įrenginiais, įsigyti įrangos. Tam investicijų neturime. Be to, randame būdų, kaip sėkmingai uždirbti ir parduodami vien tik žaliavą. Todėl į gamybą nusprendėme nesukti – palikti šią sritį smulkiesiems“, – sako pašnekovas.