Ar tikrai parama žemės ūkiui gyvybiškai svarbi?

Rėžti yra nuo ko: vien tiesioginės išmokos žemdirbiams kasmet sudaro apie trečdalį viso ES biudžeto, o visi ūkininkams skirti pinigai – net 40%.

Europoje turbūt nerasime šalies, kurios ūkininkai pasakytų, kad jiems pinigų nereikia, arba geranoriškai sutiktų jų gauti mažiau. Tačiau britams palikus Bendriją, biudžetas nori nenori bus mažesnis, o visų akys pirmiausia krypsta į remiamus dosniausiai – į ūkininkus.

EK nagrinėjami tiesioginių išmokų modelių variantai šiuo metu yra labai įvairūs, pradedant „žaliais“ ar radikaliais, raginančiais iš viso atsisakyti išmokų, baigiant iš pirmo žvilgsnio tik techniniais, iš esmės nieko nekeičiančiais pasiūlymais. Kiekviena šalis turi savo išskirtinių pageidavimų. Lietuviams, regis, svarbiausia yra išmokas ne tik išsaugoti, bet ir pasiekti, kad jos taptų tokio paties dydžio, kokias gauna ES senbuvės. Apie tai ne kartą yra kalbėjęs Bronius Markauskas, žemės ūkio ministras.

Kita vertus, nelabai aišku, kiek patiems Lietuvos ūkininkams rūpi ES žemės ūkio politika ir jos ateitis.

Dar pavasarį Europos Komisija (EK) paskelbė klausimyną, kuriame ūkininkai bei jų organizacijos galėjo pareikšti savo pastabas ir pasiūlymus, kaip supaprastinti ir tobulinti bendrąją žemės ūkio politiką, išreikšti savo lūkesčius. Lietuvos ūkininkų tai nesudomino, jie pateikė vos 100 atsakymų. Palyginti, latviai buvo septyniskart aktyvesni, o vokiečiai, prancūzai, italai išsakė dešimtis tūkstančių pastabų.

„Čia turbūt kaip visada suveikė mąstymas, kad nuo jų niekas nepriklauso, nors tai netiesa“, – tuomet sakė ministras.

Nežinia, ir kiek prašant didesnių išmokų priklausys nuo paties ministro. Štai Jonas Sviderskis, Žemės ūkio bendrovių asociacijos vadovas, VŽ sako manantis, kad šalys senbuvės rimčiau sureaguotų nebent į premjero ar prezidentės prašymą, tačiau greičiausiai ir tai tik iš mandagumo.

Pastaruoju metu žemės ūkio verslo rinkoje pasigirsta nuomonių, kad ES parama ūkininkams apskritai nebereikalinga. Nėra abejonių, kad parama sektorių sustiprino, leido sukurti tūkstančius vakarietiškus standartus atitinkančių ūkių, apie kuriuos susibūrė stiprūs grūdų, trąšų prekybininkai, garsiausių pasaulio technikos gamintojų atstovybės. Tačiau kai meškerė į rankas jau duota, žuvų visiems dalyti lyg ir nebereikia.

Dėl egzistuojančios žemės ūkio paramos sistemos vis dar veikia gausybė ūkių, kurie iš savo veiklos neturi jokio pelno, jų gyvybę palaiko vien tiesioginės išmokos. Tokie ūkiai ir gyvuos tik tol, kol bus maitinami pinigais.

Parama iškraipo visą žemės ūkio verslo sektorių, kuris tampa priklausomas ne nuo tradicinių verslo dėsnių, o nuo paramos priemonių.

Jei paramos pinigų Lietuvos ūkininkams ateityje vis dėlto nesumažėtų, galbūt reiktų pagalvoti apie kitokius rėmimo variantus, pavyzdžiui, daugiau prisidėti prie investicinių ūkių projektų, plėtros, skatinti perdirbimą, o ne išdalyti visiems vienodai pagal ariamą plotą ar laikomų gyvulių skaičių. Progreso tai neskatina.