Ką ir kodėl žiūrėti šių metų „Scanoramoje“

Kino festivaliai iš elitinės institucijos į paralelinį kino teatrams filmų sklaidos kanalą mutavo jau prieš porą dešimtmečių, kai ant kulnų jiems pradėjo lipti skaitmeninių kamerų galimybės ir su tuo susijusi filmų gausa, naratyvų ir ištarmių supaprastėjimas. Tai festivalių rengėjai pripažįsta garsiai, be snobiško ilgesio būti išdidūs ir nesuprasti. Niekas nebenori būti paraštėse.
Todėl pusiausvyra tarp žiūroviško kino, tradicinio naratyvo ir eksperimentinių, hibridinių, kitokių pasakojimų yra nuolatinė festivalių, ypač didžiųjų, siekiamybė. Scanoramos komanda ją įgyvendina ypač aistringai ir net deklaratyviai: pradeda festivalį spalvingu Svaiguliu (rež. Mansas Marlindas ir Bjornas Steinas) ir pabaigs jį savaip radikaliu autoriniu kinu Manto Kvedaravičiaus Partenonu.
Ką ir kodėl žiūrėti šių metų Scanoramoje? Į tradicinį klausimą keli pasiūlymai skirtingų skonių žiūrovams.
Idealus Scanoramai?
Ieškant idealaus, Scanoramos šiaurietiškos kultūros tapatybės tradicijas akcentuojančio, vertybines nuostatas įvaizdinančio kūrinio, tokia, ko gero, galėtų būti Hanso Peterio Molando drama Vogti arklius. Epinį-moralistinį pasakojimą ir švarų estetinį minimalizmą derinantis kūrinys skirtas skandinaviško kino (ir jo stereotipų) gerbėjams. Filme sklandžiai ir jausmingai dera firminiai šiaurietiški ingredientai praeities šešėliai, moralinės kančios, visų kaltės visiems motyvai, didžiosios istorijos atgarsiai šeimos likime, šeiminės paslaptys ir paauglystės traumos. Pagrindinis herojus, kurį vaidina garsusis Stellanas Skarsgardas, prisimena vasarą, kai buvo priverstas suaugti.
Šio visomis prasmėmis kokybiško filmo gerą trečdalį titrų sudaro lietuviškos pavardės jis buvo filmuojamas Lietuvoje, pasinaudojus mokesčių lengvata, perkant mūsų kino industrijos specialistų paslaugas. Vogti arklius premjera įvyks šį šeštadienį, filmą žiūrovams pristatys ir kūrybines dirbtuves profesionalams ves filmo režisierius H. P. Molandas.
Ne tik rafinuotiems kinomanams
Šiaurietiško kino ir kultūrinių skirtumų temos gerbėjams beveik kulinarinis režisieriaus Mikos Kaurismaki filmas Meistras Čengas. Be stereotipų apie suomius, jų maistą ir provincialus, filme yra ir gana patrauklus, sentimentalokas, bet labai žmogiškas siužetas.
Iš Kinijos į Suomijos provinciją ieškodamas seno bičiulio atkeliauja našlys virtuvės šefas su mažamečiu sūnumi. Rafinuotiems kinomanams per paprasta, bet užtat Scanoramos rengėjų akcentą, kad festivalinis kinas yra skirtas normaliems žmonėms, patvirtina su kaupu. Nešiurkštus, su nemaža ironijos doze, giliais jausmų ir karčių praeičių ežerais visa tai žiūrovui, kuris mėgsta ramų, ilsinantį kiną.
Man labiausiai patiko lyg savaime suprantama mintis, kad Suomija yra geriausia vieta gyventi, ji labai arti rojaus. Taip, geras kinų restoranas po filmo būtų papildomas bonusas savaitgalio vakarui.
Bet prisipažinsiu, kad labiau už kulinarinius filmus festivaliuose ieškau istorinio epo su detektyvine intriga. Nedažnai pavyksta rasti. O šių metų programoje yra režisieriaus Floriano Henckelio von Donnersmarcko trijų valandų Kūrinys be autoriaus, turintis visus reikalingus prasmingo žiūroviško kino bruožus intrigą, istorinį pasakojimą, jausmų istoriją, įdomias šalutines linijas.
Dviejų šeimų istorija nuo ketvirtojo iki septintojo dešimtmečių įtraukia ne tik nacizmo temą, bet ir kalbėjimą apie menininko vaidmenį visuomenėje vieno pagrindinių personažų prototipas garsus, šiandien garbingo amžiaus dailininkas Gerhardas Richteris.
F. H. von Donnersmarckas įsiminė iš 2006 m. Oskaru apdovanoto Kitų gyvenimo, vėliau jis buvo trumpam ir nelabai sėkmingai migravęs į komercinį kiną Turistą su Angelina Jolie ir Johnny Deppu.
Pasmerkti populiarumui
Du filmai, kurių personažės jaunos moterys, atrodo, pelnytai pasmerkti tapti Scanoramos žiūrimiausiais. Režisierės Teonos Stugar-Mitevskos filmas Dievas yra, jos vardas Petrunja pasakoja apie jauną moterį, pasikėsinusią į vyrų ritualus mažame Makedonijos miestelyje. Smalsumą kursto ir tai, kad filmą įkvėpė tikrovė. Berlyno kino festivalyje juosta apdovanota Ekumeninės žiuri prizu.
Filmo Ankštumas sėkmė ir geriausio Aleksandro Sokurovo mokinio vardas, filmo premjera Kanų festivalio programoje Ypatingas žvilgsnis ir du apdovanojimai Kantemiro Balaganovo Ilgšę paverčia laukiamu festivalio įvykiu.
Raudonos ir žalios spalvos filmo centre karo veidas, atskleidžiamas per moterų likimų ir moteriškos meilės prizmę, kasdienybės tragedijas. Veiksmas vyksta pokario Leningrade, iškart po blokados, ligoninėje, kurioje slauge dirba traumuota Ija.
Sukurti filmą K. Balaganovą paskatino nobelistės Svetlanos Aleksijevič bene garsiausia Vakaruose knyga Karo veidas nemoteriškas.
K. Balaganovas sako, kad noras tyrinėti karo dualizmą buvo jo pagrindinis tikslas, ir būtent jaunimas jo filmą priima ypač entuziastingai. To nepasakysi apie kai kuriuos profesionalus, kritikuojančius Ilgšę už perdėtą efektingumą, literatūriškus dialogus, pritemptą prie laikmečio naratyvą. Bet kuo prieštaringesni vertinimai, tuo įdomiau.
Originalus malonumas
Manau, kad vienas originaliausių Scanoramos filmų yra Bertrando Bonello Zombi vaikas. Režisierius sujungia kelis skirtingų etinių, filosofinių, estetinių patirčių ir prigimčių įkvėptus pasakojimus. Vienas jų yra realaus žmogaus stulbinamos gyvenimo istorijos rekonstrukcija-variacija. Clairviuso Narcisseo istoriją žiniasklaida pasakojo kaip tikrų tikriausią septintąjį dešimtmetį dėl vudu ritualų jis buvo miręs, atgaivintas, paverstas zombiu ir vergu.
Antras pasakojimas sukasi apie šio istorinio personažo anūkę, kuri bando pritapti prie bendramokslių, o kraujas šaukia... Yra ir dar vienas pasakojimas apie aistrų gniuždomą paauglę. Veiksmas vyksta merginų pensione, kuriame jos atakuojamos (zombinamos?) sofistikuotais istoriniais, socialiniais ir kitokiais pasakojimais. Filmas yra tiesiog malonumas aktualijų ir interpretacijų, kino magijos, mistikos, žanrų modifikacijų mėgėjams.
Masalas senas formatas
Programa Galvok, ką nori fiksuoja mūsų dienų madą filmuoti naudojant 35 mm ar mėgėjams skirtą 16 mm juostą. Nors tokių sugrįžimų prie senų formatų prasmė ne visada akivaizdi, viena tikrai aišku juostos materialumas (su juo susiję technologiniai procesai ir kaštai) priverčia autorius būti lakoniškus ir labai disciplinuotus. Šia prasme įdomus 16 mm juostoje Jono Meko išgarsinta kamera Bolex sukurtas Marko Jenkinso Masalas, kuriame nuoseklų pasakojimą permušančios siurrealistiškos detalės, faktūros, stambių planų gausa atgaivina gana trivialų socialinį siužetą apie du brolius, kurių santykius ir tradicinį žvejų gyvenimo būdą grasina pakeisti nauji laikai. Nepervertinant išskirtinumo: subraižytas vaizdas siužetui suteikia universalumo, savotiško sakmiškumo.
Vaizdai lyg minčių griuvėsiai
Scanoramoje įvyks formos požiūriu bene eksperimentiškiausio lietuviško (pagal rėmimą, gamybos adresą) filmo Partenonas premjera. Kultūros antropologas, garsių dokumentinių filmų Barzakh, Mariupolis autorius M. Kvedaravičius debiutuoja vaidybiniu Partenonu, kuriame vaizdai lyg minčių griuvėsiai. Fragmentiškame pasakojime, filmuotame Stambule, Atėnuose, Odesoje, Šiaurės Ugandoje, autorius lyg įvaizdina šiandienos aktualijų sąšaukas su praeitimi, klausia, kas apskritai šiandien yra tragedija, kaip atrodo meilės ir mirties ekstazė. Užginčyti M. Kvedaravičiaus filosofinio kino ambicijas beprasmiška, kaip ir Scanoramos siekį uždarant festivalį šiuo filmu parodyti ištikimybę nevienprasmiškiems filmams, grynojo kino sąvokos persvarstymams.
Festivalio programoje apie šimtas filmų, tarp kurių prasmingos retrospektyvos, kelių lietuviškų filmų premjeros, akcijos, kūrybinės dirbtuvės. Ją rasite čia.
Pasirinkite jus dominančias įmones ir temas asmeniniu naujienlaiškiu informuosime iškart, kai jos bus minimos Verslo žiniose, Sodros, Registrų centro ir kt. šaltiniuose.
Tema Laisvalaikis
Prisijungti
Prisijungti
Prisijungti
Prisijungti