Ką ir kodėl žiūrėti šių metų „Scanoramoje“

Todėl pusiausvyra tarp žiūroviško kino, tradicinio naratyvo ir eksperimentinių, hibridinių, „kitokių“ pasakojimų yra nuolatinė festivalių, ypač didžiųjų, siekiamybė. „Scanoramos“ komanda ją įgyvendina ypač aistringai ir net deklaratyviai: pradeda festivalį spalvingu „Svaiguliu“ (rež. Mansas Marlindas ir Bjornas Steinas) ir pabaigs jį savaip radikaliu autoriniu kinu – Manto Kvedaravičiaus „Partenonu“.

Ką ir kodėl žiūrėti šių metų „Scanoramoje“? Į tradicinį klausimą – keli pasiūlymai skirtingų skonių žiūrovams.

Idealus „Scanoramai“?

Ieškant idealaus, „Scanora­mos“ šiaurietiškos kultūros tapatybės tradicijas akcentuojančio, vertybines nuostatas įvaizdinančio kūrinio, tokia, ko gero, galėtų būti Hanso Peterio Molando drama „Vogti arklius“. Epinį-moralistinį pasakojimą ir švarų estetinį minimalizmą derinantis kūrinys skirtas skandinaviško kino (ir jo stereotipų) gerbėjams. Filme sklandžiai ir jausmingai dera firminiai šiaurietiški ingredientai – praeities šešėliai, moralinės kančios, visų kaltės visiems motyvai, didžiosios istorijos atgarsiai šeimos likime, šeiminės paslaptys ir paauglystės traumos. Pagrindinis herojus, kurį vaidina garsusis Stellanas Skarsgardas, prisimena vasarą, kai buvo priverstas suaugti.

Šio visomis prasmėmis kokybiško filmo gerą trečdalį titrų sudaro lietuviškos pavardės – jis buvo filmuojamas Lietuvoje, pasinaudojus mokesčių lengvata, perkant mūsų kino industrijos specialistų paslaugas. „Vogti arklius“ premjera įvyks šį šeštadienį, filmą žiūrovams pristatys ir kūrybines dirbtuves profesionalams ves filmo režisierius H. P. Molandas.

Ne tik rafinuotiems kinomanams

Šiaurietiško kino ir kultūrinių skirtumų temos gerbėjams – beveik kulinarinis režisieriaus Mikos Kaurismaki filmas „Meistras Čengas“. Be stereotipų apie suomius, jų maistą ir provincialus, filme yra ir gana patrauklus, sentimentalokas, bet labai žmogiškas siužetas.

Iš Kinijos į Suomijos provinciją ieškodamas seno bičiulio atkeliauja našlys virtuvės šefas su mažamečiu sūnumi. Rafinuotiems kinomanams per paprasta, bet užtat „Scanoramos“ rengėjų akcentą, kad festivalinis kinas yra skirtas „normaliems žmonėms“, patvirtina su kaupu. Nešiurkštus, su nemaža ironijos doze, giliais jausmų ir karčių praeičių „ežerais“ – visa tai žiūrovui, kuris mėgsta ramų, ilsinantį kiną.

Man labiausiai patiko lyg savaime suprantama mintis, kad Suomija yra geriausia vieta gyventi, ji labai arti rojaus. Taip, geras kinų restoranas po filmo būtų papildomas bonusas savaitgalio vakarui.

Bet prisipažinsiu, kad labiau už kulinarinius filmus festivaliuose ieškau istorinio epo su detektyvine intriga. Nedažnai pavyksta rasti. O šių metų programoje yra režisieriaus Floriano Henckelio von Donnersmarcko trijų valandų „Kūrinys be autoriaus“, turintis visus reikalingus prasmingo žiūroviško kino bruožus – intrigą, istorinį pasakojimą, jausmų istoriją, įdomias šalutines linijas.

Dviejų šeimų istorija nuo ketvirtojo iki septintojo dešimtmečių įtraukia ne tik nacizmo temą, bet ir kalbėjimą apie menininko vaidmenį visuomenėje – vieno pagrindinių personažų prototipas – garsus, šiandien garbingo amžiaus dailininkas Gerhardas Richteris.

F. H. von Donners­mar­ckas įsiminė iš 2006 m. „Oskaru“ apdovanoto „Kitų gyvenimo“, vėliau jis buvo trumpam ir nelabai sėkmingai migravęs į komercinį kiną – „Turistą“ su Angelina Jolie ir Johnny Deppu.

Pasmerkti populiarumui

Du filmai, kurių personažės – jaunos moterys, atrodo, pelnytai pasmerkti tapti „Scanoramos“ žiūrimiausiais. Režisierės Teonos Stugar-Mitevskos filmas „Dievas yra, jos vardas Petrunja“ pasakoja apie jauną moterį, pasikėsinusią į vyrų ritualus mažame Makedonijos miestelyje. Smalsumą kursto ir tai, kad filmą įkvėpė tikrovė. Berlyno kino festivalyje juosta apdovanota Ekumeninės žiuri prizu.

Filmo „Ankštumas“ sėkmė ir geriausio Aleksandro So­kurovo mokinio vardas, fil­mo premjera Kanų festivalio programoje „Ypatingas žvilgs­nis“ ir du apdovanojimai Kantemiro Balaganovo „Ilg­šę“ paverčia laukiamu festivalio įvykiu.

Raudonos ir žalios spalvos filmo centre – karo veidas, atskleidžiamas per moterų likimų ir moteriškos meilės prizmę, kasdienybės tragedijas. Veiksmas vyksta pokario Leningrade, iškart po blokados, ligoninėje, kurioje slauge dirba traumuota Ija.

Sukurti filmą K. Balaganovą paskatino nobelistės Svet­lanos Aleksijevič bene garsiausia Vakaruose knyga „Ka­ro veidas nemoteriškas“.

K. Balaganovas sako, kad noras tyrinėti karo dualizmą buvo jo pagrindinis tikslas, ir būtent jaunimas jo filmą priima ypač entuziastingai. To nepasakysi apie kai kuriuos profesionalus, kritikuojančius „Ilgšę“ už perdėtą efektingumą, literatūriškus dialogus, pritemptą prie laikmečio naratyvą. Bet kuo prieštaringesni vertinimai, tuo įdomiau.

Originalus malonumas

Manau, kad vienas originaliausių „Scanoramos“ filmų yra Bertrand’o Bonello „Zombi vaikas“. Režisierius sujungia kelis skirtingų etinių, filosofinių, estetinių patirčių ir prigimčių įkvėptus pasakojimus. Vienas jų yra realaus žmogaus stulbinamos gyvenimo istorijos rekonstrukcija-variacija. Clairviuso Narcisse’o istoriją žiniasklaida pasakojo kaip tikrų tikriausią – septintąjį dešimtmetį dėl vudu ritualų jis buvo miręs, atgaivintas, paverstas zombiu ir vergu.

Antras pasakojimas sukasi apie šio istorinio personažo anūkę, kuri bando pritapti prie bendramokslių, o kraujas šaukia... Yra ir dar vienas pasakojimas – apie aistrų gniuždomą paauglę. Veiksmas vyksta merginų pensione, kuriame jos atakuojamos (zombinamos?) sofistikuotais istoriniais, socialiniais ir kitokiais pasakojimais. Filmas yra tiesiog malonumas aktualijų ir interpretacijų, kino magijos, mistikos, žanrų modifikacijų mėgėjams.

Masalas – senas formatas

Programa „Galvok, ką nori“ fiksuoja mūsų dienų madą filmuoti naudojant 35 mm ar mėgėjams skirtą 16 mm juostą. Nors tokių sugrįžimų prie senų formatų prasmė ne visada akivaizdi, viena tikrai aišku – juostos materialumas (su juo susiję technologiniai procesai ir kaštai) priverčia autorius būti lakoniškus ir labai disciplinuotus. Šia prasme įdomus 16 mm juostoje Jono Meko išgarsinta kamera „Bolex“ sukurtas Marko Jenkinso „Masalas“, kuriame nuoseklų pasakojimą permušančios siurrealistiškos detalės, faktūros, stambių planų gausa atgaivina gana trivialų socialinį siužetą apie du brolius, kurių santykius ir tradicinį žvejų gyvenimo būdą grasina pakeisti nauji laikai. Nepervertinant išskirtinumo: subraižytas vaizdas siužetui suteikia universalumo, savotiško sakmiškumo.

Vaizdai lyg minčių griuvėsiai

„Scanoramoje“ įvyks formos požiūriu bene eksperimentiškiausio lietuviško (pagal rėmimą, gamybos „adresą“) filmo „Partenonas“ premjera. Kultūros antropologas, garsių dokumentinių filmų „Bar­zakh“, „Mariupolis“ auto­rius M. Kvedaravičius de­­biutuoja vaidybiniu „Par­te­­nonu“, kuriame vaizdai – lyg minčių griuvėsiai. Frag­­mentiškame pasakojime, filmuotame Stambule, Atė­nuo­se, Odesoje, Šiaurės Ugan­doje, autorius lyg įvaizdi­na šiandienos aktualijų sąšaukas su praeitimi, klausia, kas apskritai šiandien yra tragedija, kaip atrodo meilės ir mirties ekstazė. Užginčyti M. Kve­daravičiaus filosofinio kino ambicijas beprasmiška, kaip ir „Sca­noramos“ siekį uždarant festivalį šiuo filmu parodyti ištikimybę nevienprasmiškiems filmams, grynojo kino sąvokos persvarstymams.

Festivalio programoje – apie šimtas filmų, tarp kurių prasmingos retrospektyvos, kelių lietuviškų filmų premjeros, akcijos, kūrybinės dirbtuvės. Ją rasite čia.