Septyni faktai apie Vatikaną

Vatikanas – mažiausiai gyventojų turinti valstybė

Vatikane gyvena apie 800 žmonių, o didžioji dalis piliečių (apie 600) turi nuolatinę gyvenamąją vietą kitur. Dauguma Vatikano piliečių – bažnyčios ir vienuolynų tarnautojai, pasauliečių šalyje yra tik 62. Nepaisant mažo gyventojų skaičiaus, miestas pasauliui svarbus kaip Romos Katalikų bažnyčios dvasinio lyderio rezidencija. Vatikanas turi 3,2 km sieną su Italiją ir užima mažesnį nei 0,5 kv. km plotą. Paprastai kalbant apie Vatikano teritoriją, galvoje turimas Šv. Petro bazilikos ansamblis su aikšte ir visais jam priklausančiais pastatais.

Vatikaną valdo monarchas

Vatikano politinė santvarka iki šių dienų yra tradiciškai išlikusi absoliuti monarchija. Vyriausiasis šalies vadovas yra popiežius, jį iki gyvos galvos renka kardinolų taryba. Taigi popiežius Pranciškus yra ne tik Romos katalikų bažnyčios dvasinis vadovas, bet ir formalus Vatikano valdytojas. Jo rankose sukoncentruota įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisinė galia. Vienintelė prievolė, kurios neturi popiežius, – nustatyti mokesčius, nes šalyje tokių tiesiog nėra. Pelną valstybei generuoja parduodami suvenyrai, muziejų bilietai, spauda ir aukos. Beje, Vatikanas turi savo pašto ženklus bei pinigus.

Nuo Vatikano kaip valstybės skyriumi yra kita valdymo institucija – Šventasis Sostas, jis vadovauja Katalikų bažnyčiai visame pasaulyje.

Popiežių saugo šveicarų gvardiečiai

Šveicarų kariai, atpažįstami pagal spalvingas renesanso stiliaus uniformas, saugo ir gina pontifiką nuo 1506-ųjų. Pirmasis šveicarų karius savo asmeninei apsaugai pradėjo samdytis popiežius Julijus II. Nors mūsų laikais šveicarų gvardiečių funkcija tėra tik parodomoji ir tuo džiugina turistus, visi jie yra gerai apmokyti aukštos kvalifikacijos šauliai. Šiuo metu Vatikano piliečiais laikomi 105 šveicarų gvardiečiai.

Vatikano popiežiai maištavo

Kai 1870-aisiais Romos miestas atiteko Italijos karalystei ir popiežiaus valdos nukentėjo, Pijus IX atsisakė ją pripažinti, ragindamas visus pasaulio katalikus pasekti jo pavyzdžiu. Tarp Katalikų bažnyčios ir Italijos valdžios nusistovėjo santykių „įšalo“ laikotarpis. Nesantaiką nutraukė vadinamasis Laterano susitarimas, 1929 m. vasario 11 d. pasirašytas tarp Italijos ir Šventojo Sosto. Jį sudarė trys dokumentai: politinė sutartis, kuria buvo pripažįstamas Šventojo Sosto suverenitetas Vatikano mieste, konkordatas, reguliuojantis Katalikų bažnyčios padėtį Italijoje ir finansinis susitarimas dėl kompensacijos Šventajam Sostui už prarastas teritorijas bei nuosavybę. Taip susikūrė nepriklausoma Vatikano valstybė, o Romos katalikų bažnyčia Italijoje gavo išskirtinį statusą.

Vatikano valstybę įkūrė Benito Musolinis

Po užsitęsusių derybų tarp Italijos valdžios ir Katalikų bažnyčios, Vatikanui pripažinta nepriklausomybė. Pagal sutartį, Vatikanui Roma išmokėjo 92 mln. USD. Vatikano nepriklausomybės paktus karaliaus Viktoro Emanuelio III vardu pasirašė tuometinis Italijos vyriausybės vadovas Benito Musolinis.

Popiežiai Vatikane pradėjo gyventi nuo XIV a.

Iki 1377 m. šventojo tėvo sostas buvo Avinjone, Prancūzijoje, į Romą jis buvo perkeltas po Didžiosios schizmos (Bažnyčios skilimo).

Avinjoną savo sostine pasirinko 1316 m. išrinktas prancūzas popiežius Jonas XXII, jame popiežiavo ir penki jo įpėdiniai. Tačiau toks sprendimas, sumenkinantis Romos – apaštalų Petro ir Pauliaus miesto – vaidmenį, nesulaukė tikinčiųjų pritarimo. Garsūs to meto asmenys, tarp jų – Kotryna Sienietė, reikalavo, kad popiežius sugrįžtų į Romą. Po šešių dešimtmečių popiežius Grigalius XI 1377 m. perkėlė savo sostinę atgal į Romą.

Oficiali kalba – lotynų

Vatikanas yra vienintelė pasaulio valstybė, kurioje iki šiol vartojama lotynų kalba. Tai pirmoji oficiali šalies kalba, italų – antroji. Vatikane net yra bankomatas, kuriame instrukcijos pateikiamos lotynų kalba. Be italų ir lotynų, Vatikane kalbama prancūzų ir vokiečių kalbomis.