Nidoje įamžintas prancūzų karių atminimas

Greta tako Saulės laikrodžio link atidengta skulptūrinė kompozicija-suoliukas prancūzų karių, prisidėjusių prie Kuršių nerijos kraštovaizdžio formavimo, atminimui.

Meninės kompozicijos-suoliuko autorius – skulptorius Kęstutis Musteikis. Suoliukas pastatytas vietoje, priešais kurią atsiveria Mirties slėnio panorama. Prancūzų karių atminimo įamžinimą inicijavo Prancūzijos ambasada Lietuvoje, pranešė Neringos savivaldybė.

Istoriniai šaltiniai liudija, kad Kuršių nerijoje, tarp Parnidžio ir Sklandytojų kopų esančiame Mirties slėnyje,1916-aisiais buvo prancūzų karo belaisvių stovykla. Remiantis Nidos mokyklos kronika, sargybiniai gyveno barakuose, prancūzų belaisviai – palapinėse. Pasakojama, jog prancūzai kasdien žygiuodavo į Purvynę kasti kopą – taip ruošė vietą statyboms, tačiau 1916-ųjų spalio pradžioje stovykla buvo apleista.

Mirties slėnis esą pavadinimą įgijo dėl šimtų ten mirusių svetimšalių kareivių.

Pragaras gražiausioje vietoje

Remiantis kita versija, prancūzų karių belaisvių stovykla susijusi su 1870–1871 metų karu tarp Prancūzijos ir Prūsijos.

„Pamarys slepia ne vieną paslaptį, susijusią su prancūzų karo belaisviais. Daug jų žuvo ir buvo palaidoti 1863–1873 m. kasant Klaipėdos uostą ir Miniją sujungusį 27 km ilgio Vilhelmo kanalą. Dar ryškesni prancūzų karo belaisvių pėdsakai palikti Kuršių nerijoje. Ten yra bent dvi vietos, tiesiogiai susijusios su 1870–1871 m. vykusiu karu tarp Prancūzijos ir Prūsijos.

Žymus Klaipėdos istorikas Johannesas Sembritzkis 1918 m. išleistame veikale užsimena, kad tvirtinant Nerijos krantus „dirbo prancūzų belaisviai iš Nidos atsakomosios karo belaisvių stovyklos“. Ta, anot istoriko, keršto prancūzams stovykla buvo įrengta „smėlynuose prie Nidos, kaip „atsakymas“ prancūzams, kurie vokiečių belaisvių stovyklas kūrė ir Alžyre“, – teigiama svetainėje „zemaitijospaveldas.eu“.

Architektas, humanitarinių mokslų dr. Jurgis Bučas savo knygoje „Kuršių nerijos nacionalinis parkas“ (leidykla „Savastis“, 2001 m.) rašo, jog Mirties slėnyje buvo pastatytas ištisas vadinamųjų barakų miestelis, kuriame būta 12.000 belaisvių. Anot mokslininko, nuo epidemijų, karščio ir sunkaus darbo prancūzų belaisviai mirdavo dešimtimis ir buvo užkasami čia pat smėlyje.

„Gražiausia ir ramiausia pasaulio vieta buvo paversta tikru pragaru. Ta vieta dabar vadinama Mirties loma“, – pasakoja J. Bučas. Yra nepatvirtintų faktų, kad mirusius belaisvius vokiečiai metė į pelkę Mirties slėnio pašonėje, buvusios akmens amžiaus protakos vietoje.

Ištikimybė atminčiai

Atidengiant atminimo kompoziciją, Prancūzijos ambasadorius Lietuvoje Philippe Jeantaud prisiminė aplinkybes, dėl kurių prancūzų kariai buvo Kuršių nerijoje bei akcentavo, kad šis atminties įamžinimas yra Europos išminties žinutė.

„Tai yra ištikimybė, ką mes, prancūzai, vadiname – ištikimybė atminties vietoms. Kad galėtume išsaugoti ir perduoti ateities kartoms tas žinutes, turime jas kartoti. Iš šios dienos pozicijų, iš europietiškų pozicijų mes matome, kad nors tuomet labai didelės draugystės tarp Prancūzijos ir Vokietijos nebuvo, bet vis tiek buvo buvimas šalia. Šiandien mes, Lietuva, Vokietija, Prancūzija, esame toje pačioje Europoje, visi to norėjome ir už tai brangiai sumokėjome. Šiandien šiuo suoliuku mes įamžiname atmintį, bet tuo pačiu tai yra Europos išminties žinutė“, – pranešime cituojamas p. Jeantaud.