Ko klausia D. Narkevičiaus ekranai?

FOTOGALERIJA NDG - klausinėjantys ekranai (9 nuotr.)

Pirmiausia žiūrovus pasitinka plati ekspozicijos panorama, NDG matoma nuo parodų salės apžvalgos balkono. Tai Gintaro Kuginio suprojektuota tamsos architektūra arba „juodoji dėžė“, kurioje svarbiausius vaidmenis atlieka ekranuose judantys vaizdai ir juos stebintys žiūrovai: stoviniuojantys, vaikštantys ar prisėdę, kai kurie su stereoskopiniais akiniais. Vaizdas neįprastas – tamsoje sunku pamatyti ir atpažinti konkrečius žmones, jie virsta šešėliais ir beveik susilieja su virtualiais filmų veikėjais.

Nuo balkono matyti ir pirmasis, erdvėje kabantis, ekranas, kuriame rodomas prieš dešimtmetį sukurtas D. Narkevičiaus filmas „Aplankant Soliarį“. S. Lemo romanas apie atminties šmėklas, besibraunančias į atokią planetą-okeaną tyrinėjančios kosminės stoties gyvenimą, dar sykį atgyja su Donatu Banioniu, vaidinusiu ir klasika tapusiame A. Tarkovskio „Soliaryje“. Tik dabar jo herojus, be abejo, daug vyresnis ir dar labiau sutrikęs. Kad tą pajustum, pakanka pažvelgti į sustingusį aktoriaus veidą – juk tenka sugrįžti ne tik į praeitį, į senąjį filmą, bet ir į pasenusią, anuomet įsivaizduotą ateitį: ištuštėjusius „modernius“ interjerus, inertiškai funkcionuojančias aparatines ir laboratorijas. Negana to, šis praeities herojus konfliktiškai susiduria su figūra iš ateities – kitą veikėją įkūnijančiu naujojo filmo autoriumi. Irzlus ir nelengvai suprantamas šis jų susidūrimas, kurį lydi trūkinėjantis garso takelis ir M. K. Čiurlionio nufotografuoti jūros (okeano) vaizdai.

Kodėl filme naudojamuose meno kūriniuose atsispindintis laikas toks sukeistintas? Ar tai filmo herojų, ar jo žiūrovų atmintis nesusitaiko su praėjusiu laiku ir konfliktuoja su jo pamėklėmis?

Jie tiki, kad mes tikime

Salėje žiūrovus įtraukia įspūdingo dydžio 3D vaizdo instaliacija – tik prieš metus (2016) sukurtas, tarptautiniame Oberhauzeno festivalyje įvertintas filmas „20.07.2015“, fiksuojantis sovietinių skulptūrų nukėlimą nuo Žaliojo tilto Vilniuje. Mačiusieji ankstesnius D. Narkevičiaus darbus gali jį palyginti su kitu jo filmu – „Kartą XX amžiuje“ (2004), atbulai sumontuotu reportažu apie Lenino statulos demontavimą Lukiškių aikštėje. Šio kūrinio pagrindinis herojus – džiūgaujanti ar besipiktinanti, veiksme aktyviai dalyvaujanti minia. Naujajame filme jos pasiges net ir nematę ankstesniojo, bet vienaip ar kitaip dalyvavę aršiuose ginčuose dėl Žaliojo tilto praeities ir ateities.

O kur mes buvome 2015 m. liepos 20-ąją? Dabar tik trimačio vaizdo padedami galime prisišlieti prie saujelės šį politiškai įelektrintą veiksmą stebėjusių smalsuolių ir iš arti apžiūrėti „į šviesią ateitį“ taip ir neįžengusias, dabar jau niekam neberūpimas skulptūras su laiko pėdsakais (dėmėmis ir įbrėžimais) jų bronziniame paviršiuje. Ikonoklazmą – stabų griovimą – aptaręs filosofas Bruno Latouras taikliai pažymėjo, kad stabų griovėjai, matyt, neabejoja, jog visi kiti tais stabais vis dar naiviai tiki. Filme tam akivaizdžiai priešinami ekscentriški operatoriaus Audriaus Kemežio gestai, iš tiesų – grynai techniški, vaizdo kamerų kalibravimui reikalingi mostai, skulptūrų nukėlimui abejingoje viešojoje erdvėje virstantys individualiu protestu.

Kitokia dokumentika

Manoma, kad monumentai, fotografijos ir dokumentiniai filmai yra patikimi praeities liudytojai. Tik ar juose glūdinti atmintis iš tiesų gyva, nepažeista praeities traumų ir dabarties efektų? Parodoje įrengtuose dviejuose kino teatruose žiūrovai susiduria su kitokia dokumentika. Kartu su filmų „Kaimietis“ (2002) ir „Nesprogusios bombos poveikis“ (2008) herojais jie išmėgina skirtingas prisiminimo technikas: nuo paklusnaus kartojimo iki asmeniškos abejonės. „Kaimietyje“ fotografijos ir animacija it savotiška uždanga atskiria mus nuo veikėjų: jauno skulptoriaus, sukūrusio generolo Jono Žemaičio monumentą, ir iš Lietuvos emigravusios merginos, – girdime tik už kadro skambančius intymius, netikrumo persmelktus jų monologus. Antrajame filme – inscenizuotas atominės raketos paleidimas iš praeito amžiaus 8-ąjį dešimtmetį Lietuvoje veikusios sovietų karinės bazės, kuriam vadovauja atmintinai procesą atkartojantis kariškis. Kūriniuose dokumentuojama tai, ką sunku ar net apskritai neįmanoma užfiksuoti įprastose laikmenose – praeities, dabarties ir ateities sampyna, kietas, neišardomas jų mazgas.

Seno ir naujo premjera

Baigiamasis parodos akcentas – pasaulinė naujausio stereoskopinio D. Narkevičiaus filmo „Dėmės ir įbrėžimai“ (2017) premjera. Kūrinyje reflektuojama dvidešimtojo amžiaus 8-ojo dešimtmečio pradžioje Vilniuje pastatyta A. L. Webberio roko opera „Jesus Christ Superstar“ – ypatingas, tačiau mažai žinomas sovietmečio alternatyvios kultūros įvykis. Filmo pagrindą sudaro vieną iš koncertų užfiksavusios begarsės juostos fragmentas. Pavieniai kadrai, daugiausia uždaroje sovietinio instituto salėje šėlstančios, į laisvės iliuziją pasinėrusios studentų minios vaizdai, klajoja 3D efektų prisodrintame juodame rėme, bauginančiame ir masinančiame it juodoji skylė. Kartu su nauju elektroniniu garso takeliu ir disciplinuojančiomis citatomis iš originalaus operos libreto filmas smelkia žiūrovą fatališku žvilgsniu iš praeities į ateitį. Kodėl atrodo, kad tai nerimą keliantis žvilgsnis?

Paroda „Deimantas Narkevičius. Dėmės ir įbrėžimai“ veiks iki vasario 25 d.