Pakalbėkim apie meną: milžiniškos reakcijos sulaukęs XIX a. kūrinys

Dailininko Vladislovo Neveravičiaus (nuo 1840 m. pasirašinėjusio Jono Tisevičiaus slapyvardžiu) paveikslas „Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė“ yra neabejotinai garsiausias jo kūrinys, sulaukęs milžiniškos publikos reakcijos, kai tik buvo sukurtas.

Šv. Marija Magdalietė jame vaizduojama kaip atgailaujanti atsiskyrėlė oloje, atsirėmusi į uolą, sudėjusi maldai rankas prieš iš pagaliukų surištą kryžių ir kaukuolę. Pusiau apnuogintą kūną apšviečia nuo nedidelės aliejinės lempelės sklindanti šilta šviesa ir iš viršutinio kairiojo paveikslo kampo, kur pavaizduota ertmė uoloje, sklindantys šalti mėnulio spinduliai. Ant uolos padėta disciplina – plakimosi įrankis.

Lenkiško teptuko darbas

Nesuklystume pasakę, kad joks kitas Vilniaus meno mokyklos auklėtinio (ir apskritai XIX a. Lietuvos dailininko) kūrinys nesulaukė tiek dėmesio savo laikų spaudoje ir nebuvo taip dažnai eksponuojamas parodose. Pats dailininkas sukūrė kelias garsiojo paveikslo aliejines ir akvarelines versijas, buvo spaudžiamos jo litografinės kopijos. XIX a. pab. autoriai itin vertino Neveravičiaus-Tisevičiaus „Magdaleną“ būtent dėl to, kad ji laikytina pirmuoju „lenkiško teptuko“ kūriniu, kurio paroda buvo vežiojama po įvairias Europos šalis ir sulaukė užsienio meno žinovų dėmesio.

Dailininką išgarsinusio paveikslo „Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė“ istorija gana sudėtinga ir nėra iki galo ištyrinėta. Vienų autorių paveikslas laikomas originaliu Neveravičiaus kūriniu, kiti jį vadina kopija.

XIX a. spaudoje minima, kad Neveravičius savo „Magdalietę“ nutapė pagal dailininko Maeso kūrinį. 1842 m. lapkričio 5 d. Lvovo laikraščio priede „Rozmaitości“ korespondentas Pranciškus Ksaveras Abancourt’as pranešė, kad šio „romiečio“ dailininko Maeso sukurtas „Šv. Magdalietės“ paveikslas 1842 m. buvo eksponuojamas Vienos „Volksgarten“ rūmuose, Dailės draugijos salėje ir sutraukė minias žiūrovų. Taip pat pasidžiaugta, kad to „neprilygstamai poetiško“ kūrinio kopija, nutapyta Tisevičiaus ir „piešiniu, atlikimu ir spalvų žaisme“ visiškai prilygstanti originalui, jau buvo eksponuojama Vienoje, muzikos prekių parduotuvėje, vėliau dailininko bute, o netrukus bus parodyta Lvove. Pavyko nustatyti, kad paveikslas, tapęs Neveravičiaus kūrinio prototipu, priklauso olandų kilmės dailininko Jeano Baptisto Lodewyko Maeso (1794–1856) teptukui, beje, nutapiusiam ne vieną „Šv. Magdalietės“ variantą. Šis dailininkas savo laiku garsėjo kaip istorinių, religinių ir buitinių scenų tapytojas.

Iššūkis vyresniajam

Verta pastebėti, kad Neveravičiaus „Magdalietės“ versija vis dėlto nėra visai identiška originalui. Taigi Neveravičiaus atveju galbūt galime kalbėti ne apie sekimą autoritetais ir „mokyklinį“ klasikų kopijavimą, o apie savotišką jauno dailininko iššūkį vyresniam kolegai, meninę konkurenciją. Pabrėžtina, kad Neveravičiaus „Magdalietė“ irgi buvo apdovanota aukso medaliu parodoje Vienoje.

1842 m. lapkritį Neveravičiaus „Atgailaujančios šv. Marijos Magda­lietės“ paveikslas buvo eksponuotas Lvove, Galinskio muzikos ir paveikslų parduotuvėje, ir ten sukėlė sensaciją. „Gazeta Lwowska“ (1842 lapkričio 24 d., nr. 139) korespondento teigimu, liaudis tiesiog plūdo į Galinskio parduotuvę. Ypač žiūrovus žavėjo meistriškai perteiktas apšvietimas, kuriantis vidinio paveikslo spinduliavimo įspūdį, taip pat plastinis piešinio išraiškingumas, kuriantis realios trimatės figūros regimybę. Minima, kad šitą paveikslą už itin didelę tiems laikams 500 auksinų sumą nusipirko turtingas dvarininkas W. Czarneckis. Vėliau dar porą savaičių kūrinys buvo viešai rodomas, bet už įėjimą į parodą buvo renkamas nedidelis mokestis, o surinktos lėšos turėjo būti skirtos skurstančioms šeimoms paremti.

Kaip teigia XIX a. šaltiniai, paskatintas paveikslo sėkmės Lvove, o gal sujaudintas modelio panašumo į neseniai mirusią dukterį, paveikslo kopiją įsigijęs Lvove gyvenantis buvęs Varšuvos kunigaikštystės kariuomenės husaras, poetas, dramaturgas ir smuikininkas Feliksas Boznanskis suorganizavo kilnojamąją kūrinio parodą įvairiuose miestuose. Kadangi už įėjimą į parodas buvo imamas mokestis, daug kas kaltino F. Boznanskį spekuliacija ir savanaudiškumu. Vis dėlto turėtume pripažinti, kad jis ir buvo pagrindinis kūrinio „tarptautinės šlovės“ kūrėjas, ir turėtume jį laikyti parodų scenografijos meno pradininku Lenkijoje ir Lietuvoje. Išliko platesnis 1843 m. ekspozicijos Varšuvoje aprašymas. Čia drobė buvo eksponuojama su tam tikrais teatriniais efektais – pritemdytame kambaryje, apšviesta dirbtiniu apšvietimu. Paveikslo rėmus dengė juodas aksomas, o dirbtinė pertvara neleido žiūrovams prie paveikslo prieiti arti, bet buvo galima stebėti tapybos atspindį netoliese pakabintuose veidrodžiuose. Kambario grindys buvo išklotos minkštais kilimais, kad žingsniai netrikdytų tylos, be to, buvo leidžiama užeiti tik po kelis žmones. Visi šie efektai dar labiau išryškino galbūt pagrindinį paveikslo vizualinio patrauklumo elementą – šviesotamsa kuriamą realios skulptūrinės apimties iliuziją, kuri darė paveikslą „tarsi gyvą“.

Kiek iš viso buvo autorinių Neve­ravičiaus „Magdalietės“ replikų – sunku pasakyti, šiuo metu jos žinomos trys. Kaip rodo signatūra ir ant paveikslo įrašyta data, „Lewben Art Foundation“ kolekcijoje esanti versija sukurta 1842 m. Ant jos dailininkas pasirašė slapyvardžiu – J. Tysiewicz. Nuo Maeso versijos, žinomos iš 1850 m. raižinio, kompozicija skiriasi kai kuriomis detalėmis. Dar viena 1842 m. paveikslo replika, taip pat signuota J. Tisevičiaus slapyvardžiu, 2013 m. buvo parduodama viename meno aukcionų JAV. Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose saugomas kitas populiariojo siužeto variantas, sovietmečiu mainais gautas iš Lvovo paveikslų galerijos (muziejininkų paveikslas neteisingai datuojamas apie 1835 m.).