Arnoldas Pranckevičius – panevėžietis, kurį pažįsta visa Europa

Publikuota: 2016-12-02
„Verslo žinios“

VŽ svečias Arnoldas Pranckevičius, Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas, pasakoja apie gyvenimo etapus, padėjusius subręsti ir padaryti sėkmingą karjerą.

Arnoldas Pranckevičius vidaus politikos klausimais patarinėjo prezidentui Valdui Adamkui. Ilgą laiką Europos Parlamente (EP) buvo atsakingas už diplomatinius santykius su Rusija, Ukraina ir Baltarusija. Vėliau ėjo EP užsienio reikalų komiteto administratoriaus pareigas. Septynerius metus dirbo kartu su EP pirmininkais: Jerzy Buzeku ir Martinu Schulzu. Juos konsultavo ES plėtros, saugumo ir gynybos klausimais, dirbo su Rytų, Azijos ir Balkanų šalimis, bet šįkart – ne apie internetu lengvai pasiekiamą informaciją, o požiūrį, charakterį ir patirtį, suformavusius savimi pasitikinčią asmenybę ir tikrą lyderį.

Taigi, apie viską nuo pradžių.

Vieni myli Vertelką, antri – Miltinį

Ponui Arnoldui – 36-eri, jis gimė ir augo Panevėžyje. Pasak jo, tuometinę miesto realybę puikiai iliustruoja per LRT kanalą neseniai rodytas dokumentinis serialas „Nematoma Lietuvos istorija“ apie nusikalstamo pasaulio atstovus – „Tulpinių“ grupuotę.

„Panevėžiečiams buvo įprasta matyti susišaudymus sankryžose ir parkuose. Kartais šūviai aidėdavo ir daugiabučių laiptinėse, dar būdamas mažas girdėjau, kaip tėvų kaimynas, gindamasis nuo užpuolikų, paleido, kaip vėliau išaiškėjo, mirtiną kulką“, – prisimena pašnekovas.

Vyras priduria, kad būtų neteisinga savo pasakojimą spalvinti vien niūriomis spalvomis, nes, nepaisant pavojų, tykojusių gatvėje, užuovėją jis rasdavo savo mokykloje, Vaikų ir jaunimo teatre, šokių kolektyve, debatų klube, kur galėjo išlikti žmogumi ir nepasiduoti gatvės pagundoms.

Ypatingą vietą Arnoldo širdyje užima Panevėžio 5-oji gimnazija, kur beveik visą gyvenimą dirbo jo mama ir kurią kartu baigė brolis Andrius.

Diplomatas sako esąs laimingas, kad bet kada galėjo tikėtis mokytojų paramos ir supratimo: „Tai labai svarbu, nes baigęs mokyklą suvoki, kad kiekvienas patarimas ar pamoka tau tampa pagrindu visam tolesniam gyvenimui.“

Užbėgdamas įvykiams už akių pašnekovas priduria, kad Panevėžio 5-oji vidurinė nebuvo moksliukų mokykla, nes tokia buvusi Juozo Balčikonio gimnazija: „Juokauju. Jei rimtai, pastarosios mokiniai nuolatos pirmaudavo fizikos, chemijos, matematikos olimpiadose ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio mastu, mes su jais tose srityse net nekonkuravome, buvome humanitarai ir pergales skynėme kalbų, debatų, istorijos turnyruose. J. Balčikonio gimnazijos auklėtiniai – Panevėžio protas, o mūsiškiai – miesto dvasia.“

Ne Lenino anūkas

Pirmąsyk su skaudžia lietuvių tautos istorija p. Arnoldas susidūrė 8-erių, išgirdęs tėvo pasakojimą apie gyvenimą tremtyje.

„Tėvas 10 metų praleido Sibire. Ten prarado savo motiną ir tik Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio priešaušriu parvežė jos palaikus atgal į Lietuvą“, – sako p. Arnoldas.

Meilę savo šaliai jam įskiepiję tėvai mažametį sūnų vesdavosi į beveik visus mitingus ir nepriklausomos Lietuvos idėjos šalininkų susitikimus, kartu su jais tuomet dar vaikas jis stovėjo Baltijos kelyje.

Tai p. Arnoldą pastūmėjo domėtis Lietuvos ir pasaulio istorija ir sykiu rašyti, – jis turi išsaugojęs apie 200 vaikystėje sukurtų eilėraščių „apie Lietuvą ir laisvę“.

Pirmoje klasėje, kaip ir visi bendramoksliai, jis tapo spaliuku, o jau antroje klasėje spaliuko ženklelio vietoje įsisegė trijų nepriklausomų Baltijos valstybių vėliavų ženklelį, kurį mama jam nupirko Taline.

„Jau tada žinojau, koks yra teisingas kelias“, – šypsosi p. Arnoldas.

Jis pasakoja, kaip studijų JAV, Šveicarijoje ir Prancūzijoje laikais su draugais kalbėdavo, kad Lietuvoje nebuvo įmanoma anksti nesubręsti, nes beveik visas lietuvių šeimas vienaip ar kitaip sovietmetis skaudžiai palietė.

Verslus lyrikas

Nei vaikystėje, nei paauglystėje p. Arnoldui netrūko empatijos, jis svajojo tapti gydytoju, bet ilgainiui norai pasikeitė, kai vaikinas pajuto stiprų literatūros ir poezijos potraukį.

„Būdamas vienuolikos rimtai apsisprendžiau leisti šeimos laikraštį, kurį pavadinau „Padas“. Tai buvo 8–12 puslapių leidinys su rubrikomis „Įvykiai Lietuvoje“, „Įvykiai pasaulyje“, pats sudarydavau kryžiažodį, ėmiau interviu iš giminaičių“, – juokiasi pašnekovas.

Juokinga tai, kad jaunasis leidėjas išleisdavo tik vieną laikraščio egzempliorių ir pardavinėdavo šeimos nariams. Pirmiausia, žinoma, prieš tai sumokėjusi, laikraštuką perskaitydavo mama, vėliau tą patį – tėtis, močiutė, dėdė.

Metęs rašymą, p. Arnoldas prie jo grįžo 13-os, kai kartą nusprendė pasiprašyti darbo „Panevėžio balso“ redakcijoje.

„Pirmą dieną redaktorius mane išsiuntė į gatvę ir liepė negrįžti be trijų reportažų rubrikai „Labas rytas, panevėžieti“. Puikiai pamenu pirmąjį savo klausimą močiutei gatvėje: „Ar dažnai žiūrite į dangų?“ Moteris iškart sustojo, padėjo ant šaligatvio sunkius krepšius ir mes ilgai kalbėjomės apie gyvenimo prasmę, nuolatinį skubėjimą, visuomenės susvetimėjimą ir daug kitų dalykų“, – prisimena pašnekovas, šiuo pavyzdžiu norintis pasakyti, kad nereikia bijoti būti kitokiam ar klausti keistų dalykų, nes būdamas toks, kaip visi, niekada nesukursi ko nors išskirtinio.

Milžiniška praraja

1996-aisiais p. Arnoldą anglų kalbos mokytoja Alma Juozaitienė paskatino dalyvauti tuomet populiarioje mokslo mainų programoje ASSIST, suteikiančioje galimybę Lietuvos vidurinių mokyklų 10-ų klasių moksleiviams metus laiko 11 klasėje mokytis JAV privačiose mokyklose. Pašnekovas dalyvavo konkurse, laimėjo ir netrukus iškeliavo į „Montclair Kimberley“ akademiją Naujojo Džersio valstijoje, kur jį į namus priėmė amerikiečių šeima.

Vyras pasakoja, kad išvažiavęs iš Lietuvos, kurią tik prieš 3 m. buvo palikęs paskutinis rusų kareivis, atsidūrė absoliučiai kitokiame pasaulyje.

Gyvenimo kokybės ir gaunamų pajamų dydis JAV ir Lietuvoje labai skyrėsi. Pašnekovas prisimena, kad pildant įvairius mokslo mainų programos dokumentus jam ne kartą teko nurodyti metinį tėvų atlyginimą, o iš JAV nuolat grįždavo laiškai su prašymu patikslinti sumą, nes metinės tėvų įplaukos amerikiečiams atrodė it mėnesio.

Pirmasis laiškas – Brazauskui

„Įsivaizduokite, 16 metų panevėžietis atvyksta į Billo Clintono Ameriką – be galo savimi pasitikinčią, išgyvenančią didžiulį ekonominį augimą ir naujų technologijų bumą valstybę. Patyriau nemažą kultūrinį šoką“, – kalba p. Arnoldas. Anot jo, pirmieji mokslo metai jį iš esmės pakeitė: kiekvieną savaitgalį globėjai p. Arnoldą veždavosi į Niujorką, ten jie lankė garsiausius pasaulyje teatrus, operas, meno galerijas ir muziejus. Prieš dvidešimt metų JAV jis pirmąkart susikūrė elektroninį paštą ir pirmąjį laišką nusiuntė prezidento Algirdo Brazausko kanceliarijai.

„Parašiau jiems, kad esu moksleivis iš Lietuvos ir dabar mokausi JAV, džiaugiuosi, kad turiu el. paštą, ir siunčiu visiems Lietuvoje linkėjimus“, – šypteli p. Arnoldas.

Mokslo metams įpusėjus, elektroninius laiškus pašnekovas jau siuntė ir į gimtąjį Panevėžį, tiksliau, mokyklą. Kad ir kaip tragikomiškai skambėtų, mokyklos direktorius gautus laiškus išspausdindavo, padėdavo mokytojų kambaryje ant stalo ir per mokyklos radiją mokytojams bei mokiniams pranešdavo, jog galima ateiti pasiimti „Arnoldo laiškų“.

„Iki to laiko su artimaisiais bendraudavau popieriniais laiškais, per tuos metus jų išsiunčiau ir gavau 300, juos visus esu išsaugojęs“, – sako vyras.

Laukinių kraštas

Pašnekovas prisimena, kad pirmą savaitę atvykus į JAV mokyklą jam teko užduotis – perskaityti rašytojo Uptono Sinclairo knygą „Džiunglės“ ir parašyti apie ją samprotaujamąjį rašinį. Vienuoliktoką knyga nustebino. Ne todėl, kad ji turėjo nemenką įtaką JAV raidai, paskatino esmines ekonomines struktūrines reformas po Didžiosios depresijos ir šokiravusi amerikiečių visuomenę dėl tragiškų lietuvių emigrantų darbo sąlygų Čikagos skerdyklose.

„Man buvo baisiai netikėta knygoje rasti tiek lietuviškų vietovardžių, pavardžių, ištraukų iš dainų. Joje Lietuva vaizduojama kaip miškų šalis, kur žmonės dainuodami vaikšto po laukus. Nesitikėjau, kad pirma knyga, kurią teks perskaityti Amerikoje, bus apie mano paties šalį“, – pasakoja p. Arnoldas.

Nesijautė blogesnis

Ponui Arnoldui užsiminus, kad gimtajame Panevėžyje jis rašydavo miesto ir mokyklos laikraščiams, tuometinis jo globėjas paklausė: „Puiku, mano geriausias draugas yra vyriausiasis „New York Times“ redaktorius, gal nori susipažinti?“

VŽ svečias negalvodamas sutiko, nors tuo negalėjo patikėti. Bet jau kitą rytą sėdėjo automobilyje ir kartu su globėju važiavo į Manhataną, kur buvo įsikūrusi redakcija.

„Mane išsipūtusiomis akimis nuvedė į kasdienį redaktorių susitikimą, kur buvo svarstoma, kas bus išspausdinta rytojaus numerio pirmame puslapyje. Teletiltu savo temas siūlė Pekino, Maskvos, Vašingtono biurai, skirtingų sektorių redaktoriai. Susitikimo pabaigoje vyriausiasis redaktorius netikėtai mane, šešiolikmetį, pristatė kaip jaunąjį žurnalistą iš Lietuvos ir liepė pasakyti keletą žodžių“, – iki ašarų juokiasi p. Arnoldas. Tuomet priduria, kad prisistatęs 20 redaktorių grupei padarė tai, dėl ko raudonuoja iki šiol, – iškilmingai jiems padovanojo „Panevėžio balso“ numerį.

Nelemtos bulvės

Vienas įsimintiniausių p. Arnoldo gyvenimo įvykių tais metais buvo susitikimas su mama JAV, kai ji mokyklos kvietimu atvyko kelioms savaitėms mokyti amerikiečius anglų literatūros. Programos taisyklės griežtai neleido matytis su artimaisiais, tačiau pašnekovui buvo padaryta išimtis. Atsidėkodami jiedu su mama nusprendė paruošti vakarienę ir pakviesti į svečius visus privačios mokyklos mokytojus ir administraciją, apie 50 žmonių, paragauti cepelinų.

Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai p. Arnoldas bandė juos gaminti svetur, nes klaikiai nepasisekė.

Kartu su globėju ir mama jis nuvažiavo į prekybos centrą nusipirkti bulvių ir... ten jų buvo 16 skirtingų veislių. Ėmė pirmas pasitaikiusias, o kaip tik jos buvo be krakmolo. Kad bulvės netikusios, p. Arnoldas su mama suvokė, kai daugiau nei 100 didžkukulių puode ėmė irti. Visa, kas iš jų liko, – mėsos gabaliukai, plaukiojantys pilkoje pliurzėje.

„Globėjas, pamatęs mano mamos siaubo perkreiptą veidą ir puodą su neaiškia mase, pasikvietė savo žmoną ir pasakė: Diana, skambink į piceriją, reikia užsakyti labai daug picų“, – juokiasi p. Arnoldas.

Tuščios kišenės

Anot Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovo, grįžęs iš JAV jis neturėjo minčių studijuoti ne Lietuvoje, tad prieš stodamas turėjo du pasirinkimus: žurnalistika arba tarptautiniai santykiai Vilniaus universitete.

Kad nebus politologu, p. Arnoldas nusprendė gavęs kvietimą politikos mokslus studijuoti mokamoje vietoje. Tuomet keli tūkstančiai litų mokslui jo šeimai buvo sunkiai įkandami, tad vaikinas pasirinko nemokamas žurnalistikos studijas, bet po vienų mokslo metų pasidavė draugų iš JAV įtikinėjimui ir nusprendė vis dėlto studijas tęsti už Atlanto, kur galėjo išpildyti savo svajonę studijuoti tarptautinius santykius.

„Išvykęs į Ameriką, labiausiai pasiilgdavau žurnalistikos studijų draugų. Mes buvome nuostabi komanda, be galo kūrybingų ir draugiškų žmonių grupė. Jau praėjo daug metų, bet kasmet vis susirenkame ir tęsiame „barakinių“ Kalėdų tradiciją“, – sako p. Arnoldas.

Prisimindamas gyvenimą 8-ajame Saulėtekio bendrabutyje, jis pasakoja, kad visi kurso draugai susirinkdavo prieš Kūčias ir prieš išsivažinėdami į gimtuosius miestelius, kaimelius ir miestus iš turimų maisto likučių paruošdavo 12 patiekalų vakarienę.

„Iki šiol visi susirenkame, tik jau vienas kito namuose, ir valgiai tapo kiek subtilesni, nei makaronai ir keptos bulvės“, – šypteli vyras.

Akademinis alkis

Save p. Arnoldas vadina stipendijų „parazitu“, mat tik dėl jų galėjo baigti Colgate universitetą Niujorko valstijoje, kur metinė studijų kaina siekia 50.000 USD, ir įgyti tarptautinių santykių bakalauro laipsnį, o vėliau, gavęs „Rotary“ pasaulio taikos stipendiją, magistro mokslus tęsti Paryžiaus politikos mokslų institute.

Nors prieš išvykdamas į JAV vyras manė darantis didžiausią gyvenimo klaidą, jau po pirmojo semestro pašnekovas buvo susižavėjęs studentams sudarytomis mokymosi sąlygomis, profesorių kompetencija. Nenuostabu, nes universiteto biudžetas viršija mažesnių valstybių metinius biudžetus.

Kitas JAV universitetų pliusas, anot p. Arnoldo, – skatinamos studentų iniciatyvos, platus požiūris, kūrybingumas ir kritinis mąstymas.

Anot pašnekovo, jei sugebi įtikinamai pristatyti idėją, nėra nieko neįmanomo.

„Pavyzdžiui, po Rugsėjo 11-osios tragedijos, kuri mūsų Niujorko valstijoje įsikūrusio universiteto bendruomenę be galo sukrėtė, man kilo noras skatinti daugiau diskusijų apie pasaulyje vykstančius procesus, geriau juos suprasti, tad universiteto vadovybei pasiūliau rengti tiesiogines televizijos laidas apie tarptautinius santykius. Ir iškart gavau viską, ko reikėjo: operatorius, techninius režisierius, įrangą, TV studiją ir galimybę rengti teletiltus su Maskva, Kabulu ar Ženeva“, – aiškina „Savaitgalio“ svečias.

Pašnekovas, baigęs studijas, daugelį metų remia savo universitetą ir mokyklą JAV, nes nori atsidėkoti už viską, kas jam buvo duota: „Gyvenime niekada nebūčiau tiek pasiekęs, jei nebūčiau sulaukęs pagalbos iš kitų ir jei manimi nebūtų patikėję.“

Raminamieji – mamos balsas

Ponas Arnoldas užsienyje praleido daugiau nei 17 m. Anot jo, daugybę mėnesių studijų metu jis per naktį miegodavo tik 3–4 val.

„Gyvendavau tvirtovėje, pastatytoje iš knygų, kompiuterio ir kavos puodelių. Nelaikau savęs kankiniu, suvokiu, kad visi stengiasi ir verčiasi per galvą, bet meluočiau, jei sakyčiau, kad nebuvo sunku“, – atvirauja vyras.

Pasak jo, tipiškas amerikietiškos visuomenės bruožas – dirbti daug, švęsti daug ir gyventi daug.

Prakalbus apie gyvenimą Paryžiuje, p. Arnoldo veidas surimtėja. Vyras prisipažįsta, kad studijuoti vyko turėdamas silpnus prancūzų kalbos pagrindus ir pirmuosius 3 mėnesius prisimena kaip psichologiškai sunkiausius gyvenime.

Anot vyro, Paryžius nėra svetingas, priešingai, jis į kiekvieną atvykusį žvelgia kaip į nieką: „Ten iš naujo turi save sukurti, niekam neįdomūs tavieji pasiekimai ir žinios, turi viską pradėti iš naujo.“

O nemokant kalbos p. Arnoldui tai padaryti atrodė neįmanoma. Jis sako, kad ne kartą buvo palūžęs ir manė neištversiantis studijų. Pašnekovui buvo sunku suvaldyti nuolatinį stresą, jo galvoje netilpo prancūziški žodžiai, frazės ir terminai.

„Kelis kartus buvau susikrovęs daiktus ir paskambinęs mamai pranešti, kad grįžtu į Lietuvą. Ir ji visada sakydavo tą patį: nusiramink ir pabandyk dar kartą“, – tęsia pašnekovas.

Ir iš tiesų, po kelių mėnesių įvyko persilaužimas ir gyvenimas Paryžiuje nušvito visai kitomis spalvomis, o studijos šiame mieste tapo viena įspūdingiausių patirčių gyvenime. Pašnekovas patikina, jog, kad ir kaip sunku buvo, nesigaili nė vienos dienos, ne, be gautų žinių, jis Prancūzijoje iš naujo atrado savyje europietį.

„Aš – lietuvis, didelis savo šalies patriotas, bet džiaugiuosi turėdamas ir europietišką tapatybę, kuri nepaneigia manosios, o ją tik papildo. Tai padaro žmogų tik turtingesnį, leidžia pažinti ir išmokti gerbti ir kitas kultūras, religijas ir pasaulėžiūras“, – dėsto p. Arnoldas.

Dirbtų už ačiū

Kol šnekučiavomės, vis pagaudavau pašnekovo žvilgsnį tai į durų pusę, tai į laikrodį.

Pasiteiravusi, ar nesibaigė interviu skirtas laikas, sužinojau, kad greičiau nei po valandos pašnekovo laukia skrydis į Briuselį.

Taigi, jau išjungusi diktofoną, uždaviau paskutinį klausimą p. Arnoldui.

Įsivaizduokite, jums dabar duoda krūvą pinigų, kurių užtektų iki gyvenimo galo, ir leidžia pasirinkti bet kurią šalį, kurioje be rūpesčių galėtumėte gyventi iki gyvenimo pabaigos... „Islandija“, – sako p. Arnoldas, išgirdęs tik pusę klausimo. Su sąlyga, kad niekada negrįšite į politiką, – tęsiau.

„Oi, baikit, tada ne, niekada“, – šypteli p. Arnoldas ir dingsta kažkur Europos Komisijos atstovybės koridoriuose.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
LMTA studijų miestelio vizija įgauna konkretumo 1

Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA) ir UAB „Paleko Archstudija“ baigė pasirengimo naujojo LMTA...

Laisvalaikis
2018.04.20
Mirė poetas Mykolas Karčiauskas

Balandžio 20 d. mirė Mykolas Karčiauskas – Lietuvos rašytojų sąjungos narys, poetas, prozininkas, vertėjas.

Laisvalaikis
2018.04.20
Brolių dvynių Laurinavičių portretas: apie bendrą kelią, vienodas karjeras ir brolišką užnugarį

Brolių dvynių keliai dažnai būna labai panašūs. O Algimantas ir Antanas Laurinavičiai išskirtiniai net...

Laisvalaikis
2018.04.20
Trauktis nebėra kur: paskelbta privataus MO muziejaus atidarymo diena 13

Paskelbta MO muziejaus Vilniuje, kurį projektavo pasauline ar­­chi­tektūros žvaigžde va­di­na­mo architekto...

Laisvalaikis
2018.04.19
Prancūzijos nacionalinio ordino kavalierė Rasa Starkus: kovosiu už savo šeimą ir savo šalį 6

„Neslėpsiu: mane vynas išmokė istorijos, geografijos, kalbų, tolerancijos, bendrauti su žmonėmis. Per vyną...

Laisvalaikis
2018.04.18
Birštono „Vytautas mineral SPA“ siūlo atsiskaityti bitkoinais

Prašmatniausias Birštono sveikatingumo ir poilsio kompleksas „Vytautas mineral SPA“ paskelbė savo klientams...

Laisvalaikis
2018.04.18
Gėrėte alkoholio? Jūsų gydytojui apie tai jau pranešta 3

Jungtinių Valstijų mokslininkai sukūrė mikroschemą, kuri implantuota į žmogaus organizmą, matuoja alkoholio...

Laisvalaikis
2018.04.17
Dolce ir Gabbana: mūsų mados namai mirs kartu su mumis

Italų mados kūrėjai Domenico Dolce ir Stefano Gabbana atmetė ne vieną pasiūlymą parduoti savo prekės ženklą...

Laisvalaikis
2018.04.17
Įžymybių viešbučio durys išgraibstytos aukcione

Durys nuo viešbučio kambario, kuriame gyveno muzikantas, Nobelio premijos laureatas Bobas Dylanas, aukcione...

Laisvalaikis
2018.04.16
Architekto D. Libeskindo namuose Milane atidaryta vieša paroda 1

Malonus sutapimas prieš Danieliui Libeskindui šią savaitę atvykstant į Vilnių paskelbti MO muziejaus...

Laisvalaikis
2018.04.16
Parodų kuratorius – apie analoginį pasaulį, privatumą, „Facebook“ skandalą 1

Didysis brolis stebi ir kontroliuoja kiekvieną mūsų žingsnį, o kelio atgal nebėra. Taip teigia parodų...

Laisvalaikis
2018.04.15
Kasdienė taurė vyno gyvenimą gali sutrumpinti pusmečiu 5

Kasdien po taurę vyno ar bokalą alaus išgeriantys žmonės vidutiniškai gyvena puse metų trumpiau. Dar...

Laisvalaikis
2018.04.15
Amerikietiškos grožybės: nuo Čikagos iki Vankuverio

2015-ųjų rugpjūtį lietuviškojo „Harley Owners Group“ (H.O.G.) klubo, vienijančio legendiniais vadinamų JAV...

Laisvalaikis
2018.04.15
Ne iki galo iškeptas kepsnys? Restoranas tam turi priežastį

Jei kaskart užsisakę vidutiniškai iškeptą kepsnį, gaunate jį beveik žalią, žinokite, kad taip yra ne tik...

Laisvalaikis
2018.04.15
Pusės milijono vertės mamutas – lankytojams nemokamai

Į sostinę atkeliavo unikalus eksponatas – mamuto griaučiai. Tai – pirmas kartas, kai Lietuvoje bus galima...

Laisvalaikis
2018.04.14
Kauno panoramai apžvelgti – atnaujinta Aleksoto aikštelė 3

Kaune pradėta Aleksoto apžvalgos aikštelės rekonstrukcija. Aikštelėje bus atnaujinta grindinio danga,...

Laisvalaikis
2018.04.14
Klaipėdoje buriasi vaizdo žaidimų industrijos profesionalai

Šį savaitgalį, iki balandžio 15 d. vakaro, Klaipėdos kultūros fabrike vyksta 4-asis tarptautinis BLON...

Laisvalaikis
2018.04.13
VŽ rekomenduoja: ką veikti savaitgalį

Lėkti laukais, nes, žada sinoptikai, bus šilta. Mėgstantiems kaupti įspūdžius ir žinias, miestų Turizmo...

Laisvalaikis
2018.04.13
Ieško architektūrinės idėjos naujai bibliotekai Klaipėdoje

Klaipėdos miesto savivaldybė ruošiasi statyti naują biblioteką ir kartu su Lietuvos architektų sąjunga...

Statyba ir NT
2018.04.13
„Penkių kontinentų“ savininkas Idrakas Dadašovas: apie meną, verslą ir gyvenimą 14

„Koks sudėtingas reikalas: daugybė žmonių tau dalija įvairiausius patarimus, tu jų įdėmiai klausai ir...

Laisvalaikis
2018.04.13

Verslo žinių pasiūlymai

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau