Apie Žemaičio gitaras, sukūrusias Anglijai šlovę

FOTOGALERIJA WEB_Antano Žemaičio gitaros (8 nuotr.)

Apie Antaną Žemaitį VŽ „Savaitgaliui“ pirmiausia papasakojo Arvydas Skernevičius, muzikos salonų „Tamsta“ steigėjas ir vadovas, jo gitaromis pradėjęs domėtis prieš dvidešimtmetį – kai pamatė kelias Londono „Hard Rock cafe“. Ilgainiui p. Arvydas išsiaiškino, kad gitaromis „Zemaitis“ grojo ir lig šiol groja solidus būrys elitinių roko muzikantų.

„Turiu nuotrauką, kur abu „The Rolling Stones“ gitaristai – Roone Woodas ir Keithas Richardsas – groja Žemaičio gitaromis. Akustine jo gitara ilgai grojo Ericas Claptonas, Jimi Hendrixas, kuris su ja nusifotografavo žymaus DVD „A film about Jimi Hendrix“ viršeliui, – pasakoja p. Arvydas, šiemet vasarą „Rock & Roll Hall of Fame“ muziejuje Klyvlande (JAV) irgi aptikęs dvi A. Žemaičio darytas gitaras. Viena jų priklausė kaip tik J. Hendrixui, kita – „Genesis“ muzikantui. „Metallica“, „Def Leppard“ Vilniuje grojo taip pat Žemaičio gitaromis, deja, niekas to nepastebėjo“, – šypteli p. Skernevičius.

Žemaitis iš Londono

Laikas pristatyti gitarų meistrą iš arčiau. Antanas Kazimieras Žemaitis, kitaip – Tony Zemaitis, gimė 1935 m. Londone, lietuvių išeivių šeimoje. Kalbėjo lietuviškai ir, kaip p. Arvydui pasakojo buvę Tony draugai, keikėsi lietuviškai.

Tinklalapyje www.edromanguitars.com/guitars/zemaitis A. Žemaitis vadinamas Didžiosios Britanijos gitarų industrijos, kuri rėmėsi nedidelių gamintojų tradicija ir turėjo menką tarptautinį žinomumą, pionieriumi: „Jis sukūrė kryptį, tendenciją, prekių ženklą, gamindamas vos po kelias gitaras kasmet. Žemaičio gitaros žavėjo tiek daug garsių gitaristų kaip nė vieno kito Didžiosios Britanijos gamintojo. Galima sakyti, kad jos yra Anglijos šlovė.“

Tame pačiame tinklalapyje pasakojama, kad nuo vaikystės A. Žemaitis vis ką nors kūrė, konstravo – nuo skraidančių lėktuvų modelių iki savadarbio dviračio. Paaugęs nuėjo mokytis staliaus amato – taip įgijo darbo su medžiu, dizaino ir dekoravimo patirties, kuri vėliau labai pravertė.

Gitaras pradėjo gaminti maždaug dvidešimties, kai, tapęs entuziastingu gitaristu ir neradęs sau tinkamo instrumento, išstudijavo draugo klasikinę gitarą ir pasidarė savo paties dizaino instrumentą – pirmąją Žemaičio gitarą.

Apimtas manijos patobulinti kiekvieną į rankas patekusią gitarą, jis perdarydavo draugų instrumentus, – nebrangiai, beveik už medžiagų savikainą, taip sukaupdavo pinigų kitiems projektams. Pasakojama, kad per visą savo „gamybinę karjerą“ A. Žemaitis nuolat eksperimentavo gamindamas, kaip pats vadino, prototipus, sykiu tobulindamas ir amatą, ir dizainą.

Parašas – „Metal Front“

Jis pats aktyviai grojo Londono bliuzo ir folk muzikos scenoje, tad kiti muzikantai, taip pat ir to meto žvaigždės, gerai žinojo apie jo gitaras ir mėgo jas dėl skambesio ir patogumo groti. A. Žemaičio, kaip gitarų meistro, žvaigždė kilo, ir 1965-aisiais jis nusprendė pasinerti į jų gamybą. Užsimojęs išgauti tobulą skambesį, eksperimentavo su skirtingų formų rezonansinėmis ertmėmis, stygų ilgiu, akustinės dė konfigūracija ir t. t.

Ankstyvieji žinomi jo kūriniai – akustinės gitaros, ypač 12-os stygų „Zemaitis“. Garsiausia jų – vardu „Ivanas Rūstusis“. 1969 m. ją pagaminti užsakė Ericas Claptonas ir grojo ja vienoje iš pirmųjų „supergrupių“ – „Blind Faith“. Gitara trumpam buvo paskolinta George’ui Harrisonui – dainai „My Sweet Lord“ įrašyti.

Šią gitarą, savo mylimą „Žemaitį“, E. Claptonas 2015 m. „Christie’s“ aukcione pardavė už 253.000 USD, o pinigus paskyrė savo įkurtai priklausomybės ligų reabilitacijos klinikai.

7-ąjį dešimtmetį britų muzika išgyveno svaiginamą pakilimo laikotarpį. Kaip tik tuo metu Žemaitis pagamino savo pirmąją elektrinę gitarą, ji vėliau pateko į George’o Harrisono kolekciją. Tobulindamas šį prototipą, jis sukūrė gitarą „Zemaitis Metal Front“. Meistro pasirašyto instrumento priekis padengtas rankomis dekoruotu metalu, kuris suteikdavo gitarai savitų akustinių savybių.

Iš šio modelio, itin vertinamo garsių muzikantų, radosi kita prekių ženklo „Zemaitis“ gitara „Zemaitis Pearl Front“ – perlamutro kriauklių plokštelėmis inkrustuota deka, priklausomai nuo apšvietimo, keičia spalvą. Šį instrumentą tiesiog įsimylėjo ir įsigijo Joe Walshas, „Eagles“ grupės gitaristas.

Gyva legenda

Neperdedant, – devintąjį dešimtmetį A. Žemaitis su savo gitaromis tapo gyva legenda. Jos, ypač „panešiotos“ garsių muzikantų, tapo geidžiamu kolekcininkų objektu, bet Tony liko ištikimas sau – toliau dirbo pats vienas ir pagamindavo keliolika gitarų per metus. Kita vertus, vien turtingais ir garsiais klientais jis neapsiribojo. Priešingai, gamino ir „studentiškos“ klasės modelius talentingiems jauniems muzikantams.

Nuo biudžeto jo instrumentų kokybė nepriklausė – jis visada naudojo tik kokybiškas medžiagas ir įvaldytus savo metodus, siekdamas sukurti geriausią įmanomą skambesį.

Tonis Žemaitis mirė 2002 m. rugpjūčio 17 d. Neilgai trukus jo sūnus, teisininkas, pardavė tėvo verslą ir prekių ženklą japonų muzikos instrumentų gamybos įmonei „Kanda Shokai Corporation“ su sąlyga, kad ši išsaugos prekių ženklą. Taip Antano Žemaičio gitaros atsidūrė Tekančios Saulės šalyje.

Žemaitis ir Japonija

O kur Japonija, ten ir Rimantas Vaitkus, AB „Vilniaus baldai“ generalinis direktorius, Japonijos ir Lietuvos draugystės asociacijos prezidentas. VŽ „Savaitgaliui“ jis pasakojo apie Žemaitį sužinojęs gerokai vėliau, jau grįžęs iš Japonijos, kur mokėsi šešerius metus.

„Gal ir buvau matęs kokioje nuotraukoje gitarą su užrašu „Zemaitis“, bet jis praslydo pro akis. Paskiau, kai pradėjau domėtis prekių ženklų instrumentais, sužinojau – tikrai, buvo toks originalus gitarų gamintojas“, – juokiasi p. Vaitkus.

Vis dėlto likimas jį suvedė su Žemaičiu. Pernai rugsėjį bičiulis p. Rimantą supažindino su Arvydu Skernevičiumi, – šis turįs klausimų, susijusių su Japonija ir gitaromis.

„Arvydas išdėstė viziją, kaip būtų galima dar labiau išgarsinti gitarų kūrėją Žemaitį. Aš pats esu žemaitis, anas, galimas daiktas, – irgi. Suintrigavo“, – dėsto p. Vaitkus. Kaip tik sutapo, kad jis rengėsi į Japoniją, taigi galėjo įvykdyti ir vieną p. Arvydo prašymų: pasidomėti, ar prekių ženklas „Zemaitis“ ir instrumentų kokybė neprarado savo vertės.

Ponas Rimantas parašė laišką įmonės „Condai-Zemaitis“ vadybininkui, atsakingam už prekybą užsienyje, kad atvykstąs iš Lietuvos, kad yra Japonijos ir Lietuvos draugystės asociacijos pirmininkas ir jam būtų labai įdomu sužinoti apie jų gaminamas prekių ženklo „Zemaitis“ gitaras.

„Jie niekaip nesuprato, kodėl lietuviai domisi jų gitaromis ir kas jiems tas Zemaitis, – juk jis iš Anglijos“, – juokiasi p. Rimantas.

Vieną viešnagės Tokijuje dienų jis buvo priimtas „Condai-Zemaitis“ įmonėje. Kandos rajono, kurioje ji veikia, stotyje jį pasitiko įmonės atstovas, vilkįs marškinėliais, ant kurių priekio ir nugaros buvo užrašyta „Zemaitis“.

„Matyt, išgūglino, kaip atrodau, – šypsosi p. Rimantas, – nes priėjo tiesiai prie manęs.“

Įmonėje, pagarbiai išsirikiavę, jį pasitiko prezidentas, viceprezidentas, kiti tarnautojai, nors buvo šeštadienio priešpietis.

Lėtai – japoniškai ir angliškai – p. Rimantas jiems paaiškino, kodėl šis reikalas lietuviams apskritai rūpi. Papasakojo, kad Žemaitija yra Lietuvos dalis, kaip pas juos Kiūšiū ar Honšiū – su savo istorija ir dialektu; kad Žemaičio pavardė atitinka regiono pavadinimą, ir mums, lietuviams, tai labai simboliška ir brangu.

Japonai supratingai linkčiojo. Papasakojo, kad prie Nagojos atidarė naują gamyklą, kurioje daro ir kitokias gitaras, bet žymiausias jų ženklas – „Zemaitis“. Bando gaminti ir pigesnių serijų „Zemaitis“ gitaras, kad prekių ženklas pasklistų kuo plačiau.

„Jie puikiai žino, ko kurioms rinkoms reikia, – kad ir Kinijai, kur dabar labai populiaru groti gitaromis. Jie turi pasistatę naują gamyklą Nagojoje, turi kelias dideles gitarų parduotuves ir jaučiasi judantys į priekį“, – dėsto p. Vaitkus.

Japonai aprodė jam Žemaičio muziejų, kurį pagal sutarties sąlygas perkėlė iš Londono į Tokiją, – virš jo durų kabo užrašas „Zemaitis Museum“. Ar nekeista – eini Tokijo gatve ir pamatai tokį užrašą. Būdamas lietuvis, tikrai sustoji kaip įkirstas.

Prisilietimai

„Tad tokia smagi istorija ir gražus momentas gyvenime – dabar jaučiuosi kaip prisilietęs prie Žemaičio. Šioje istorijoje buvau vieno epizodo veikėjas: sužinojau, kaip laikosi japonų firma, ir išaiškinau jiems, ko lietuviai nerimsta dėl Žemaičio. Pagaliau, galėjau nuraminti Arvydą, kad japonams sekasi gerai ir reikia bendrauti su jais. Beje, jie labai džiaugėsi „Tamstos“, kaip jų atstovo Lietuvoje, veikla“, – sako p. Vaitkus.

Istorija išties smagi. Juolab kad p. Rimantas prie Žemaičio jau liečiasi ir tiesiogiai – jubiliejaus proga dovanų gavo vadinamosios „60-edition“ serijos gitarą „Zemaitis“. Jų buvo pagaminta vos 60 vienetų ir išleistos jos A. Žemaičio 60-ies meistrystės metų sukakčiai paminėti.

Nuo 1974 m. gerą dešimtmetį gitara grojęs ir dainavęs fizikų ansamblyje, kuris vadinosi „Iš rūsio“, paskui „Iš po 103A“, dar vėliau – „Fiz Land Band“, p. Rimantas „Žemaičiu“ dabar groja laisvalaikiu.

Grįžtant prie originalių Žemaičio gitarų, jos ypatingos ir brangios dėl medžiagų, iš kurių padarytos, – Hondūro raudonmedžio, kurio šiais laikais gauti ypač sunku, taip pat minėto „metalfronto“ iš aviacinio aliuminio. Metalinį gitaros priekį ranka išgraviruodavo ir inkrustuodavo A. Žemaičio draugas menininkas Danny O’Brienas – kiekvieną kaip meno kūrinį. Dabar japonai savo gamykloje tai daro lazeriu.

Muziejuje originalių Žemaičio gitarų matęs p. Rimantas svarsto, kad pirmosios nuo dabartinių nelabai ir skiriasi: japonai labai tiksliai laikosi sutarties sąlygų ir preciziškai gamina gitaras pagal Žemaičio brėžinius ir technologijas. Jie tuo ir garsūs – darbštumu ir tikslumu.

Dabartinės gitaros „Zemaitis“ kainuoja 1.000–20.000 Eur. Originalą, pagamintą paties A. Žemaičio, rasti sunku, nebent aukcionuose, kur jų kaina prasideda nuo 50.000 Eur, priklausomai nuo modelio, išlaikymo ir, žinoma, to, kas instrumentu grojo.

„Tai reta, įdomi, solidžiai atrodanti ir puikiai skambanti gitara, joks žinomas gitaristas jos nebrokuotų“, – įsitikinęs p. Rimantas, savo mylimoje Japonijoje atradęs Antaną Žemaitį.