Kas sumažintų investavimo į IT startuolius riziką.

Lietuvoje sparčiai auga investicijos į IT įmones. Investuotojai dažnai neturi specifinių techninių, teisinių žinių, todėl iki galo neįvertinę rizikos, investuoja į IT įmonę. Pasitaiko atvejų, kai IT įmonės dėl nežinojimo ar ignoravimo sutarties pagrindu įgytą intelektinę nuosavybę naudoja didesne apimtimi nei suteiktos teisės, dėl ko intelektinės nuosavybės teisių turėtojams pareiškus pretenzijas, įmonė gali patirti daug nuostolių. Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kad dažniausiai įsigyjami startuoliai, kurių steigėjai, idėjos autoriai, būna įnešę į įmonės veiklą savo intelektinę nuosavybę. Įmonė naudoja tokią intelektinę nuosavybę intuityviu abipusiu sutarimu, neturint tam teisinio pagrindo. Tokiu atveju, kilus ginčui su investuotojais, intelektinės nuosavybės savininkai gali priimti įmonei žalingus sprendimus ir apriboti įmonės naudojimąsi intelektine nuosavybe, kuri esmingai svarbi įmonės veiklai. Todėl prieš investuojant į IT įmonę, rekomenduojama patikrinti, ar intelektinė nuosavybė į esminėje veikloje naudojamą programinę įrangą priklauso įmonei, ir deponuoti kompiuterių programos išeities kodą (toliau – Išeities kodas).

Kam priklauso teisės į programinę įrangą?

Siekiant išsiaiškinti, ar autorių teisės į programinę įrangą priklauso įmonei, visų pirma, reikia išskirti jų įsigijimo būdus. Teisės į kompiuterių programą gali būti įgytos pagal autorines teisių perdavimo ar licencines sutartis arba kompiuterių programa gali būti sukurta įmonės darbuotojo.

Kai teisės į kompiuterių programą įgytos pagal teisių perdavimo arba licencinę sutartį, pirmiausia svarbu patikrinti, ar yra sudaryta įstatymo reikalaujamos formos sutartis. Autorinė sutartis turi būti rašytinės formos. Kai kompiuterių programos pateikiamos kompiuterių tinklais, teisė naudotis kompiuterių programa gali būti suteikiama licencine sutartimi, kuri pateikiama elektronine forma ir kurią naudotojas turi patvirtinti prieš pradėdamas naudoti kompiuterių programą.

Taip pat ne mažiau svarbu patikrinti, ar sutarties sąlygos atitinka faktinę kompiuterių programos naudojimo apimtį. Autorių teisių įstatyme įtvirtintas imperatyvus reikalavimas, kokios sąlygos privalo būti įtvirtintos autorinėje sutartyje. Svarbiausia patikrinti, kaip ir ar aptartos žemiau

išvardintos sąlygos: konkrečios perduodamos teisės; teisių panaudojimo būdai; licencijos rūšis (išimtinė ar neišimtinė licencija); teritorija, kurioje galioja teisių perdavimas ar licencija; teisių perdavimo ar licencijos galiojimo terminas. Investuotojai, išanalizavę sutarties sąlygas, turėtų įsitikinti, kad įmonės veikla, susijusi su tokios programinės įrangos naudojimu, neviršija sutartimi suteiktų teisių apimties. Kitu atveju egzistuoja rizika, kad autorių teisių į kompiuterių programas savininkas gali pareikšti pretenziją įmonei dėl kompiuterių programos naudojimo apimties, reikalaudamas atlyginti nuostolius.

Jei teisės į kompiuterių programą yra įgytos autorinės sutarties pagrindu, taip pat vertėtų patikrinti, ar kompiuterių programa yra registruota registre ir kieno vardu registruota. Lietuvoje tokią registraciją vykdo Asociacija „INFOBALT“. Nors asociacijos registras nėra viešas, tačiau pateikus užklausą, egzistuoja galimybė gauti tokią informaciją.

Jei programinė įranga sukurta įmonės darbuotojo, svarbu įvertinti darbo sutartis ar papildomus susitarimus dėl autorių teisių perdavimo, sudarytus su darbuotojais, kuriančiais įmonės, į kurią investuojama, programinę įrangą. Autorių teisių įstatyme nurodyta, kad turtinės autorių teisės į kompiuterių programą, kurią sukūrė darbuotojas, atlikdamas savo tarnybines pareigas ar darbo funkcijas, priklauso darbdaviui, jeigu kitaip nenustatyta sutartyje. Atsižvelgiant į dabartinį reglamentavimą, rekomenduojama patikrinti, kokia pareigybė ir kokios darbo funkcijos yra nurodytos darbo sutartyje ar papildomame susitarime. Vadovaujantis teismų praktika, susijusia su šiuo klausimu, pareigybės – programuotojas ir darbo funkcijų – kompiuterių programų kūrimas, adaptavimas, nurodymas būtų pakankamas pagrindas konstatuoti, kad autorių turtinės teisės į kompiuterių programą priklauso darbdaviui. Taip pat ne mažiau svarbu įvertinti, kaip darbo sutartyje aptartas atlyginimo už autorių teisių perdavimą klausimas. Egzistuoja rizika, kad nenurodžius, kad atlyginimas už autorių turtinių teisių perdavimą yra įskaitomas į darbo užmokestį, darbuotojas gali pareikšti pretenzijas dėl papildomų sumų sumokėjimo.

Vien tik užtikrinimo, kad autorių teisės į programinę įrangą priklauso įmonei nepakanka, kad būtų sumažinta investuotojų rizika, susijusi su programinės įrangos tinkamos apsaugos aspektu. Įmonė sandorio metu dažniausiai neatskleidžia savo pagrindinėje veikloje naudojamos kompiuterių programos išeities kodo, nes bijomasi investuotojo nesąžiningų veiksmų - neteisėto Išeities kodo nukopijavimo ir panaudojimo. Tačiau iš kitos pusės, investuotojas, nevaldydamas esminės informacijos, kilus nenumatytoms situacijoms (ginčai su įmonės akcininkais, įmonės bankrotas, vadovo nušalinimas nuo pareigų ir kt.) lieka neapsaugotas, o atsakingi įmonės asmenys, valdantys Išeities kodą, gali jį sugadinti arba nuslėpti. Tokiu būdu būtų paralyžiuota įmonės veikla, nes Išeities kodas, kaip taisyklė, nėra statiškas reiškinys, jį reikia nuolat adaptuoti, tobulinti. Ilgainiui sustabdžius įmonės veiklą įmonė, o kartu ir investuotojai, gali patirti žalos ir nebeatgauti savo investicijų. IT paslaugų rinka pateikė sprendimą kaip sumažinti minėtų atvejų riziką – Išeities kodų deponavimą.

Kaip veikia Išeities kodų deponavimas?

Sandorio šalims susitarus dėl Išeities kodo deponavimo, sudaroma trišalė sutartis tarp investuotojo, startuolio savininko ir trečiosios šalies – depozito agento. Depozito agentas, paprastai IT paslaugas teikianti įmonė, įsipareigoja priimti Išeities kodą, jį saugoti, tikrinti, priimti atnaujinimus. Įvykus sutartyje įtvirtintoms Išeities kodo atskleidimo aplinkybėms, pvz. įmonės bankrotas, vadovo nušalinimas ir kt., deponavimo agentas privalo atskleisti Išeities kodą investuotojui, kuris sutartyje nurodytomis sąlygomis galės naudoti jam atskleistą Išeities kodą. Tokiu būdu bus apsaugoti investuotojų interesai ir tam tikrais atvejais užtikrintas įmonės veiklos tęstinumas. Tačiau tam, kad efektyviai veiktų Išeities kodo deponavimo mechanizmas, svarbu tinkamai aptarti trišalės sutarties sąlygas.

Išeities kodo deponavimo sutartyje, visų pirma, rekomenduojama aptarti ar deponuojamas visas Išeities kodas ar esminės dalys, teisių turėtojo pateikiami dokumentai, specialios techninės

įrangos specifikacija ir kt. Taip pat svarbu detaliai, aiškiai ir konkrečiai įtvirtinti vėliausios Išeities kodo versijos atskleidimo sąlygas. Sutartyje taip pat turėtų būti įtvirtintas Išeities kodo savininko įsipareigojimas nuolat teikti depozito agentui visas Išeities kodo atnaujintas versijas, nes kompiuterių programos yra nuolat keičiamos, adaptuojamos. Vien tik pirminio Išeities kodo atskleidimas nepateisintų deponavimo tikslo, nes jis būtų pasenęs, o jo efektyviam veikimui užtikrinti reikėtų investuoti ne tik nemažai finansinių bet ir personalo išteklių. Deponavimo sutartyje taip pat svarbu įtvirtinti, kokias teises ir kokia apimtimi investuotojas galės naudotis atskleistu Išeities kodu, ar turės teisę ji modifikuoti, ar turės teisę perleisti Išeities kodą, ar galės jį nepriklausomai vystyti. Depozito agentas sutartimi turėtų prisiimti įsipareigojimus laikas nuo laiko tikrinti Išeities kodo prieinamumą ir jo tinkamą funkcionavimą, priimti Išeities kodo atnaujintas versijas.

Išeities kodų deponavimo paslauga vis populiarėja.

Stambūs investiciniai sandoriai IT srityje neapsieina be Išeities kodų deponavimo. Lietuvoje taip pat yra galimybė deponuoti Išeities kodą. Šias paslaugas Lietuvoje teikia net keli IT paslaugų teikėjai. Nors kai kurie paslaugų teikėjai garantuoja bankinio lygio apsaugą, tačiau Išeities kodų deponavimo paslaugos Lietuvoje nėra tiesiogiai reglamentuotos. Atsižvelgiant į tai, kad deponuojamas Išeities kodas dažnai būna itin vertingas, reikia įvertinti, kad egzistuoja rizika dėl deponavimo agento nepatikimumo, veiklos nutraukimo ir nesugebėjimo išsaugoti Išeities kodą.

Atsižvelgiant į aukščiau išvardintas rizikas, investuotojai prieš įsigydami IT startuolį, turėtų vengti aklo investavimo į iš pirmo žvilgsnio sėkmingai veikiančią įmonę, prieš tai neįsitikinę, kad autorių teisės į pagrindinę veikloje naudojamą kompiuterių programą priklauso įmonei. Taip pat turėtų būti apsvarstyta galimybė deponuoti Išeities kodą, taip sumažinant investicinio sandorio rizikingumą.

Kitos GLIMSTEDT įžvalgos:

• Teismas nepripažino akcijų pardavimo negaliojančiu, nors leidimas koncentracijai nebuvo gautas;
• Ar komandos sudėtis ir intelektualusis kriterijus gali būti vertinimo kriterijumi viešuosiuose pirkimuose?
• EBPO atnaujino Valstybės valdomų įmonių valdymo gaires.