Karas Sirijoje: ko nori Putinas

Publikuota: 2015-10-15
Atnaujinta 2015-11-05 17:52
Rusijos prezidentas Vladimiras ir JAV prezidentas Barackas Obama 70-ojoje JT Generalinės asamblėjos sesijoje Niujorke rugsėjo 28 d. Jųdviejų gestų kalba – daugiau nei iškalbinga. 
Sergey Guneev/POOL/RIA Novosti nuotr.
Rusijos prezidentas Vladimiras ir JAV prezidentas Barackas Obama 70-ojoje JT Generalinės asamblėjos sesijoje Niujorke rugsėjo 28 d. Jųdviejų gestų kalba – daugiau nei iškalbinga. Sergey Guneev/POOL/RIA Novosti nuotr.
„Verslo žinios“

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas rugsėjo 28 d. Jungtinėse Tautose griežtai išdėstė savo poziciją dėl konflikto Sirijoje. Jis pareiškė, kad Rusija savo veiksmais Sirijoje rems prezidentą Bašarą al-Asadą ir stoja į tarptautinę kovą su terorizmu, o paskiau su JAV prezidentu Baracku Obama kalbėjosi už uždarų durų. Po valstybių vadovų 90 min. pokalbio bendro pareiškimo nebuvo.
Politologų vertinimu, Rusija, pasiuntusi į Siriją savo karius ir techniką, siekia grįžti į politinį žaidimą. Apie tikruosius ir galimus jos siekius VŽ „Savaitgalis“ kalbasi su dr. Vladimiru Jarmolenka, Nepriklausomybės akto signataru, derybų su Rusija dėl sovietų kariuomenės išvedimo iš Lietuvos delegacijos nariu, ambasadoriumi, buvusiu diplomatu.

Remdamiesi V. Putino kalba JT ir jo interviu po susitikimo su B. Obama, analitikai teigia, kad Rusija, bandanti sustiprinti savo tarptautinį prestižą, gali turėti katastrofiškų ekonominių pasekmių. Ar V. Putinas, veldamasis į Sirijos konfliktą, nepaliko už durų sveiko proto? Kam apskritai jam to reikėjo?

Pirmiausia reikia nepamiršti, kad jis yra valstybės vadovas. Antra, Rusija nėra demokratinė šalis. Tai specifinė suvereni demokratija. O iš tikrųjų, kaip mes visi žinome, tai autokratinis režimas su diktatoriumi. Iš Putino retorikos, iš pasakytų minčių jaučiasi, kad jis savo kalboms ruošiasi, – jis yra darbštus žmogus ir protingas. Tiek galiu atsakyti į klausimą, ar jis sveiko proto. Sveiko, bet paradigma yra diktatoriškos smegenys, kokios buvo Sadamo Huseino, arba dabar – Bašaro al-Asado. Toje paradigmoje Putinas dėsto savo tiesas ir savo pasaulio matymą. Taip, tai diktatūra. Ji gali būti minkšta, žiauri, visokia. Romos imperijos saulėlydžio imperatoriai sakydavo: duonos ir žaidimų, tai irgi buvo diktatūra. Duonos Putinas duoda, niekas badu nemiršta, liaudis patenkinta. Ar iš tikrųjų patenkinta, ar tik prisitaiko ir stengiasi išgyventi, išbūti – kitas klausimas.

Kitas dalykas, kurį noriu paliesti, – tai propaganda, iškreipta informacija. Iš savo kaip derybininko patirties galiu pasakyti, kad po tam tikro derybų etapo su Rusijos derybininkais mes kartais sakydavome, kad bendro pareiškimo nebus, tada delegacijos rengė juos atskirai. Jie turėjo savo kanalus, TASS’ą ir kitus, naudojo juos vidiniam ir išoriniam pasauliams: propaganda Rusijos viduje labai skyrėsi nuo diplomatinės propagandos. Mes tokių informacijos kanalų neturėjome, bet Lietuvoje jau dirbo užsienio diplomatų. Pasikviesdavome juos ir pasakodavome, kas buvo viename ar kitame derybų raunde. Tai buvo vienintelis mūsų informacinio lauko ginklas: diplomatiniais kanalais sakyti tiesą, ir tai padėjo.

Dabar Rusija lygiai taip pat skleidžia vidinio ir išorinio naudojimo informaciją, veikiau propagandą, vieną – Rusijai, kitą – pasauliui. Tarkime, Obama JT Generalinėje Asamblėjoje aiškiai pasakė, kad JAV nepalaiko al-Asado režimo. Putinas pasakė, kad Rusija palaiko. Tai reiškia iš esmės skirtingą požiūrį, kokia turėtų būti ateitis Sirijoje, imant plačiau – visame regione. Paskiau 90 min. jie užsidarę kalbasi. Vidiniam Rusijos naudojimui tai pateikiama kaip didelė Putino pergalė – jis duoda platų interviu, sudėlioja savo taškus ir akcentus. Obama nepasako nieko ir nepasirodo spaudos konferencijoje. Kodėl? Nes negali nieko pasakyti, kol situacija neišanalizuota. Nes JAV yra demokratinė valstybė, Rusija – autokratinė. Putinas gali pasakyti, jis yra autokratinis vadas. Toks tad skirtumas. Kalbu apie tai, kad rusų karinis egzistavimas Sirijoje gali peraugti į kitą priešpriešos su JAV formą. Pozicijų skirtumas čia akivaizdus: arba už al-Asadą, arba už stabilumą. Tikslai lyg ir vienodi – visi nori kovoti su terorizmu, visi – už stabilumą, bet priemonės skirtingos.

Bet grįžkime į Ukrainą. Manau, kad Putinas su savo pareiškimais ir veiksmais nori išeiti iš izoliacijos, iš kampo, į kurį pats save su Ukraina įvarė, ir tapti reikšmingas, pirmiausia – savai liaudžiai.

Ir norėdamas išeiti iš Vakarų izoliacijos jis palaiko režimą, kurio nepalaiko Vakarai.

Taip, ir daro didelę politinę klaidą, kišdamasis į tokį nestabilų regioną. Gal jis mano, kad bus taikos balandėlis? Nebus – po 20 metų karo Afganistane jis nesuprato net šito. Putinas Vakarų pasauliui, tai supuvusiai demokratijai, rodo, kad Rusijos suvereni demokratija yra teisingiausia. Kodėl buvo Ukrainos karas? Nes Amerikai ir Vakarams reikėjo parodyti, kad Rusija Ukrainos į Vakarus neišleis, – juk kovojama čia ne su ukrainiečiais, ideologiškai kovojama su Vakarais. Lygiai taip pat Putinas kovoja dabar, remdamas al-Asado režimą, ir pirmą kartą po XX a. Rusija yra tiesioginėje priešpriešoje su Amerika, Sirijos teritorijoje.

Kodėl jis kariauja su Amerika? Iki pat Šaltojo karo pabaigos, 1991 m., pasaulis buvo bipolis: Rytų ir Vakarų. Vakarai į mus žiūrėjo kaip į „komunistus su bomba“. Visi bijojo bombos, karo, ir visiškai nepasitikėjo. Pastaruosius 25 metus vyko bendradarbiavimas, kažkoks dialogas, bet vis labiau stiprėja monopasaulis: Amerika tampa vis galingesnė, kaip rakštis visokiems putinams ir bet kam. Kinai gali ir patylėti, jie antri po Amerikos, bet yra visas trečiasis pasaulis. Prieš maždaug 10 metų atsirado daugiapolio pasaulio koncepcija, ir Rusija nuolat kalba, kad reikia reformuoti JT, kitas tarptautines organizacijas, kad jos turi atspindėti naują realybę, – būtent tai Putinas akcentuoja savo kalboje JT.

Jis siekia, kad su Rusija būtų skaitomasi.

Pagrindinis dalykas, kuris Rusijai atsitiko po Krymo ir Donbaso, – visas pasaulis, išskyrus gal Venesuelą, Braziliją, prarado pasitikėjimą Rusija. Ir jeigu Putinas iš pačių geriausių paskatų, nors vargu ar kas nors tuo tiki, siekia sureguliuoti konfliktą, visi pasitikėjimo juo kreditai, deja, išnaudoti.

Rusijai reikia nugalėti. Yra tokia rusų daina: „...Nam nužna odna pobeda, odna na vsech, my za cenoj nepostoim“ (rus. „Mums reikia vienos pergalės, vienos visiems, dėl kainos mes nesiderėsime“). Taigi – Rusijai permanentiškai reikia „mažo pergalingo karo“. Pirmoji buvo Čečėnija – Rusijos akimis, pergalė pasiekta, čečėnų tautos kaip tokios nėra: vieni pasitraukė, kiti buvo išnaikinti, likusieji nutilo. Beje, daugiau nei pusė tūkstančio čečėnų kovoja „Islamo valstybės“ gretose.

Pavyko Rusijai ir mažas pergalingas karas su Gruzija. Paskiau buvo karas Kryme, be šūvio, lygiai toks pats, kaip Baltijos valstybėse 1940-aisiais. Hibridinį, nekonvencinį karą – be apkasų, fronto linijų ir pan. – Rusija taiko seniai, tik nebuvo tokio termino. Tą patį jie tikėjosi padaryti Donbase, bet nepavyko: buvo pasirašyti, mano manymu, nelabai geri Minsko susitarimai, ir norom nenorom juos reikia kaip nors vykdyti.

Rusiją čia galima palyginti su Šiaurės Korėja. Jos liaudis labai myli savo vadą, kaip Staliną. Bet kas vyksta tos valstybės viduje, pasaulis nežino, ir nepasitiki ja. Putinas supranta, kad stovėti vienoje gretoje su kimirčinais... nei šis, nei tas, bet tai – rezultatas, kurį Rusija pati pasiekė vienašališkais veiksmais. Demokratinio ir autoritarinio pasaulių mąstymas tikrai skirtingas. Ir jeigu matome tai Šiaurės Korėjoje, kodėl nematome Rusijoje?

Pakalbėkime apie karą Sirijoje.

Neramumai Sirijoje kilo, kai 2011 m. pradžioje prezidento armija pradėjo žiauriai slopinti taikius Arabų pavasario protestus. Kilęs pilietinis karas dabar jau peraugo į karą tarp al-Asado vyriausybės pajėgų ir opozicinių grupių.

Bet išties reikėtų pradėti maždaug nuo kryžiaus karų. Amžina kova tarp šiitų ir sunitų dėl dviejų musulmoniškos religijos interpretacijų – ar gali pranašu tapti bet kuris tam tinkamas asmuo (kalifas) – labai paaštrėjo XX a. pradžioje ir tęsiasi iki šiol. Sirijoje yra alavitų, tai viena iš šiitų atmainų. Įdomus dalykas: iki karo Sirijoje gyveno 21 mln. žmonių, iki 10% jų – alavitai, jie valdo Siriją pastaruosius 50 metų.

B. al-Asadas – alavitas, bet jis pareiškė, kad pereina į Irano pusę ir tampa šiitu. Iranas, be abejo, apsidžiaugė ir permetė 4.000 Irano islamo gvardijos karių į al-Asado kariuomenę. Jo šeimos nariai, priešingai, tai išgirdę, pasitraukė iš Sirijos. Paskui pradėjo bėgti arba perėjo į opoziciją al-Asado armijos karininkai, 95% jų buvo alavitai, jie pasitraukė į Kairą, Libaną, Iraką, Jordaniją.

Daugelis, kurie išėjo į laisvą, al-Asadui opozicinę Sirijos kariuomenę, ilgainiui suprato, kad kariauja bergždžiai. Taip radosi ISIS – „Islamo valstybė“, pagal tikėjimą tai sufitai, radikalaus islamo pakraipos judėjimo iš Saudo Arabijos atšaka.

Ar Sirijos konfliktą įmanoma sustabdyti karinėmis priemonėmis?

Nemanau. Manau, kad reikia plačiau kalbėti, kaip Rusija gali išgyventi įsivėlusi į šitą karą. Ji privalo kovoti – tai pagrindinė paradigma – už liaudies gerovę, taigi ji gali išgyventi tik demonstruodama savo laimėjimus vienoje ar kitoje srityje. Klausimas – kokioje?

Reformuoti geriausiai jiems sekasi karo pramonę. Putinas pasakė: „2005 m. mums pavyko surasti lėšų kariniam pramoniniam kompleksui išsaugoti.“ Taigi vienintelė sritis, kuri per pastaruosius 10 metų Rusijoje buvo kryptingai finansuojama, yra karinė galia. Išsaugoti karinį pramoninį kompleksą reiškia investuoti į naujausius šiuolaikinius ginklus, naujausias technologijas. Taigi vykdyti demokratinių reformų nebelieka lėšų, jų lieka tik karinei reformai. O ji reikalauja mesianinės paradigmos. Taip ideologiškai atsiranda ypatingas Rusijos kelias: mesijas turi ateiti ir išgelbėti, per kovas arba įtikindamas. Kitas dalykas – jeigu stiprini savo karo pramonę – reikia permanentinio, nuolatinio karo.

Šių metų karinį Rusijos biudžetą sudaro 52,16 mlrd. USD. Kiek už Putino sprendimų yra karo pramonės?

Vien tik ji. Viena darbo vieta karo pramonėje sukuria 5 vietas socialiniame sektoriuje. Tas, kuris gamina kalašnikovą, išlaiko visą savo šeimą. Grįžkime prie permanentinio karo. Dabartinės „suverenios demokratinės“ Rusijos ištakos yra komunistinė Tarybų Sąjunga. Pagrindinė jos paradigma buvo komunistinė revoliucija visame pasaulyje. Žiūrint dar toliau: kova tarp Trockio ir Stalino vyko ne vien dėl valdžios, bet ir dėl permanentinės, pasaulinės revoliucijos. Mao pasakė daugiau: permanentinis lokalinis karas, kuris pereina į trečiąjį pasaulinį karą ir atves į komunizmo pergalę. Ta pati paradigma Rusijoje egzistuoja ir dabar: tai permanentiniai, nuolat vykstantys konfliktai. Jeigu konflikto nėra, reikia jį sukurti.

Beveik cituoju Vladislavą Surkovą, įtakingą Rusijos politikos strategą: „Ateityje vyks karas visų su visais, nes tokio konflikto intensyvumo neįmanoma sustabdyti, prilaikyti iki begalybės, ir tai idealus variantas tokioms valstybėms, kaip Rusija“. Taip V. Surkovas kalbėjo dar prieš įvykius Ukrainoje. Taigi Rusija turi būti galinga dabar, kad laimėtų tuos būsimus karus, ir karines savo galias šiuo metu ji stiprina Sirijoje.

Neseniai pastiprino Ukrainoje ir paliko savo žymes, kaip šuo prie stulpo...

Yra toks terminas Failed State, žlugusi valstybė. Ukraina, Rusijos akimis, yra žlugusi valstybė, ji nesugeba valdyti savo išteklių, žmonių, ir t. t., ją reikia tik paimti. Kodėl Sirija buvo kita Rusijos permanentinių konfliktų kelyje? Todėl, kad ji irgi Failed State – al-Asadas nesugeba valdyti padėties.

Ir todėl, kad Rusijai reikia dar vieno nedidelio pergalingo karo, kad niekas neklaustų, net sava liaudis, kokio velnio Ukrainoje žuvo 8.000 žmonių. Tie klausimai kyla, kai atsiranda pauzė, todėl iš vieno konflikto būtina pereiti į kitą. Veikimo metodologija strategiškai ir taktiškai labai primena Hitlerio ir Stalino veiksmus prieš Antrojo pasaulinio karo pradžią: retorinė manipuliacija, diplomatinis cinizmas ir propagandinis cinizmas viešojoje erdvėje, į kurią visą laiką reikia „įmesti“ ką nors netikro. Tai yra tai, ką mes dabar vadiname informaciniu karu.

Frazeologija tokia pati: pagalba liaudies respublikai. Prieš 75 metus tokia pagalba buvo „suteikta“ Suomijai, prieš tai – Lenkijai, Baltijos šalims, prieš metus – Donbaso liaudies respublikai, dabar – Sirijai. Suomijai niekas tuomet nedrįso padėti, kaip ir dabar Ukrainai – visa Europa sustingo, Amerika svarsto: duoti ukrainiečiams ginklų ar neduoti?

Frazeologija apie pagalbą dabar vartojama Sirijoje – nelegitimuotas falsifikuotų rinkimų spaudžiamas al-Asado režimas, kurio tėtušis Hafezas kaip socialnacionalistinės partijos lyderis 1963-aisiais atėjo į valdžią per perversmą, nuversdamas sekuliarinę valdžią – parlamentinę respubliką. Taigi tas nelegitimuotas al-Asadas „legitimiškai“ pakvietė Putiną. Putinas tai pasakė savo interviu ir kviečia pasaulį prisidėti sprendžiant problemą. Nors blefuoja, meluoja.

Karas Sirijoje vyksta ketvirti metai, o Rusija atsibudo tik dabar? Ir kovoja su „Islamo valstybe“, kaip pati skelbia?

Nieko panašaus, Rusija niekada nepasakė, kad stoja į karą su ISIS, kurią sudaro viso arabiškai kalbančio pasaulio, ir ne tik jo, nariai. Buvo pasakyta, kad ji stoja į karą su terorizmu, ir visos jėgos, kurios nėra al-Asado, pagal Putiną yra teroristai. Juos ir bombarduoja. Beje, iš 22.000 „Islamo valstybės“ karių per 1.700 yra iš Rusijos. Kas jie tokie?

Išties, daugeliui atrodo, kad Rusija įsikišo žaibiškai. Nemanau, kad taip atrodo JAV. Gal raketų paleidimas iš Kaspijos jūros juos kiek ir šokiravo. Bet taip Putinas pademonstravo savo galias: pažiūrėkit, koks aš gražus, koks čempionas. Rusijai reikėjo pasirodyti, nes Donbaso avantiūra eina į pabaigą, ten nebeliko peno retorikai, reikia tik išsunkti „specialų statusą“ toms teritorijoms. Modelis yra – Padniestrė.

Kitas dalykas – Rusija bando išeiti iš izoliacijos, parodyti savo naudingumą, o tai reikštų sankcijų jai panaikinimą. Į tai Amerika reaguoja paprastai, nuosekliai, ir man tai patiko. Jie pasakė: ne, pirmasis sankcijų etapas yra dėl Krymo, paskiau – dėl Donbaso. Be to, Putinas užsimojo parodyti, kad tai, ko su Ženevos konsultacijomis per trejus metus nepadarė Vakarai, Rusija gali padaryti dabar ir greitai. Taip, Rusijos įsikišimas buvo staigus, bet apgalvotas ir kruopščiai parengtas. Kad savo liaudžiai ir pasauliui parodytų, jog karinėje srityje ji gali konkuruoti su Amerika. Putinas pasakė: „Svarbu ne tai, kad žvalgai, ekspertai, diplomatai žino, jog mes galime turėti tokį ginklą. Nėra didelė paslaptis, kad mūsų raketos gali tiek toli nuskristi, svarbu parodyti, kad mes jas turime.“ Ir parodė. Putinas pasakė tiesiai: iš Kaspijos jūros dabar buvo paleistas visiškai naujai pagamintas ginklas.

Jeigu žemėlapyje sudėtume taškus – Karaliaučius, Krymas ir toliau, iki pat Vladivostoko – ir iš jų nubrėžtume 1.500 km spindulio skritulius, pamatytume, kad Ameriką, Europą, Grenlandiją, pusę Afrikos ir visą arabiškąjį pasaulį kartu su Singapūru Rusija su savo raketomis pasiekia iš namų.

Kalbame apie ginklus. Juk Rusija su Sirija draugauja nuo septintojo dešimtmečio?

Nubrėžkime keletą punktyrų. 1971 m. Tarybų Sąjunga su al-Asadu pasirašė sutartį, kuria Tartuso uoste buvo numatyta įrengti jūrinį palaikymo punktą – tai du 100 m ilgio plaukiojantys dokai, prie kurių gali švartuotis laivai. Ilgą laiką tai buvo SSRS techninis atramos punktas Nr. 720. Tie dokai nebuvo kuo nors ypatingi, ir rusai apie juos tarsi pamiršo. 2010–2012-aisiais, pasinaudojus pretekstu kovai su Somalio jūros piratais, subrendo planas techninį punktą rekonstruoti į bazę. Bet staiga Rusija pristinga resursų ir viskas sustoja. Jai tuomet užteko to, ką turėjo – vieną žvalgybos punktą kartu su Sirija Golando aukštumose, antrą – prie Jordanijos, kurį ligi šiol kontroliuoja al-Asadas, ir trečią – „informacinį centrą“ Bagdade, kaip jį pavadino Putinas.

2011 m. iš Šiaurės jūros į Tartusą atplaukia „Kuznecov“, jo ilgis – 305 m. Jis sustoja reide ir Sirijos konflikto pradžioje demonstruoja rusų raketas. Tuo metu dar jokio Krymo nebuvo.

Įdomi detalė: iki 2011-ųjų Sirijoje, iki prasidedant neramumams, buvo 30.000 ar daugiau Rusijos piliečių, paskiau jie buvo evakuoti. Klausimas – ką jie ten veikė, turint galvoje, kad tuo laikotarpiu žvalgyba Artimųjų Rytų regione vis stiprėjo?

Reikėtų dar šiek tiek grįžti: 2008 m. rugpjūtį, prasidėjus Gruzijos karui, į Siriją atplaukė raketnešis „Moskva“, kuris ten stovi iki šiol, ir 4 povandeniniai atominiai laivai su raketomis... Mes žiūrėjome, kas dedasi prie Juodosios jūros, o jie plaukė sau iš Barenco jūros per Europos vandenis, demonstruodami galią. Ir sustojo Sirijoje – rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje. Ko?

Tikriausiai jiems reikėjo prisipildyti gėlo vandens.

Tikriausiai. Kaip ir šeštajai Amerikos flotilei toje pačioje Viduržemio jūroje, kur netoli Neapolio ir La Madalenos miestelio įsikūrusi NATO pajėgų bazė.

Kai žiūrime iš šiandienos į 2008-uosius, kai į Siriją atplaukė „Moskva“, ką tai reiškia? Tai reiškia – žiūrėk, Amerika, Rusijos laivai šalia, Viduržemio jūroje...

Grįžtant į pastaruosius įvykius, – rugpjūčio 26-ąją, dvi dienos iki Putino kalbos JT, Rusijos karo delegacija apsilankė Damaske, gal ten buvo ir kitų valstybių atstovų, nežinau. Rugpjūtį ir rugsėjį Rusijos karinis kontingentas aplink Tartuso ir Latakijos oro bazes išaugo iki 1.700 žmonių, rugsėjį buvo dislokuotos raketos 3 PK C-300. Per Azerbaidžaną, Iraną ir Iraką IL-76 lėktuvai atskraidino 7-osios jūrų pėstininkų brigados iš Krymo ir Rusijos oro pajėgų 7-osios desantinės kalnų divizijos karius. Dar pridėkime 28 naikintuvus ir bombonešius, 20 sraigtasparnių ir raketinį kreiserį „Moskva“. Paklausite: kokie čia tikslai? Elektroninė žvalgyba? Kosminė žvalgyba? Ryšių palaikymas? Irgi tiesa. Raketos iš Kaspijos jūros skrido valdomos per palydovus. Vadinasi, reikėjo ryšio sistemų. Greitis ir pasirengimas operacijai daro įspūdį. Nesvarbu, kur – Ukrainoje, Donbase ar Sirijoje Rusija vykdytų operaciją, nebūna taip, kad jai nebūtų pasirengta. Ir invazijai į Siriją buvo kruopščiai pasirengta, skirtingais lygmenimis.

O rugsėjo 30 d. Rusija jau pradėjo bombarduoti neva teroristų kontroliuojamus objektus ir teritorijas.

Ir Putinas per TV1 kanalą pasakė: „Rusija vykdo taikią užsienio politiką ir yra viskuo apsirūpinusi šalis, kuriai nereikia svetimų teritorijų nei išteklių.“

Taip, tai sena Rusijos daina: man nereikalingas Turkijos krantas, ir Afrikos man nereikia.

Po 2 dienų nuo oro antskrydžių pradžios Putinas duoda interviu. Kam jo reikėjo? Juk žvalgybininkai, specialistai, diplomatai ir taip viską supranta. Reikėjo liaudžiai, vidiniam naudojimui, taip pat visam pasauliui.

Kitas dalykas – Vakarų raginamas atsistatydinti al-Asadas jau pasakė: jeigu tai padės sureguliuoti padėtį, dėl savo liaudies jis pasiryžęs pasitraukti. Putinas irgi pasakė, jog tai nėra ilgalaikė misija, – kai bus priimtinos sąlygos ją stabilizuoti, Rusija ją baigs.

Aiškiai pasiųstas signalas, ir tai būtų visai neblogai. Bet tuo metu, kai Putinas tai dėsto, Turkijos agentūros praneša, kad per Bosforą į Viduržemio jūrą eina Rusijos laivai. Kokio velnio? Ką jie veža? Daugiau ginklų, šaudmenų, tankų? Ar jiems reikia dar keleto laivų, kad pradėtų rengtis karinėms jūrų pratyboms? Kam ir ką jie demonstruos? Amerikiečiams. Neabejoju, kad dar gali atplaukti rusų laivų iš Šiaurės – per Gibraltarą.

Karinė jėga, pasinaudojant karinių pratybų pretekstu, buvo didinama prieš invaziją į Gruziją, į Krymą ir iki dabar tai vyksta pasienyje šalia Donbaso.

Bet Rusija kviečia Vakarus kalbėtis, derėtis.

Jeigu Rusija pereis į derybas, ji išsireikalaus to, ką mes vadiname išankstinėmis derybinėmis sąlygomis – derybos bus pradėtos, jeigu... Jie gali pareikalauti ypatingų sąlygų teritorijoms, kurių jiems (ar režimui Bagdade, o tai beveik tas pats) reikia: naftotiekis, dujotiekis ir t. t. Gali pareikalauti iš Vakarų panaikinti sankcijas Rusijai, užtikrinti jos interesus regione: „Mes norime, kad būtų jūrinė bazė Tartuse. Ir oro bazė Latakijoje.“ Jeigu derybos bus pradėtos, garantuoju, kad taip ir bus.

Gali būti ir nepradėtos: Sirijos konflikto kontekste vėl kalbama apie trečiąjį pasaulinį karą.

Mano galva, jis vyksta seniai, šnekėjome apie tai po Krymo okupacijos. Permanentinis karas nebūtinai turi būti konvencinis su frontais, nebūtinai atominis ar totalinis. Pasakysiu, kad nuo faraonų laikų vyko maždaug 10.000 karų, ir kiekvienas baigdavosi „amžinosios taikos“ pasirašymu. Padaliję laikotarpį iš tų karų skaičiaus gausime, kad tarp „amžinų taikų“ būdavo devyneri metai, ir čia kalbame tik apie vadinamąjį civilizuotą pasaulio gabaliuką, neskaičiuojant Afrikos, actekų, inkų ir t. t.

Gal Vakarai pardavė Ukrainą Rusijai mainais už leidimą bombarduoti?

Nemanau. Tuo demokratija ir skiriasi nuo autokratijos. Putinas gali mainyti. Obamai reikia Snato pritarimo, kurį jis ne visuomet gauna.

Ar kova su terorizmu gali slėpti kovą už geopolitinius interesus?

Tai geras ir rimtas klausimas, kuris kils šiek tiek vėliau. Tai klausimas dėl ilgalaikės regiono ateities perspektyvos. Deja, dabar šiame regione vyksta karas, ir jis eskaluojamas.

FOTOGALERIJA sirijos karas (11 nuotr.)

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
EP rinkimai: kuo mažesnis aktyvumas, tuo didesnis šansas radikalams Premium 7

Iššūkių Europos Sąjungos integracijai per pastaruosius kelerius metus tik daugėjo – „Brexit“, migracijos...

Verslo aplinka
2018.11.18
Švietimas: kas daugiau ilsisi – mokytojas ar korepetitorius Premium

Kai Elžbieta Banytė nuėjo į polikliniką, medikams buvo sunku paimti jos kraujo mėginį. Kraujas nebėgo, nes...

Verslo klasė
2018.11.18
Konservatoriai ragina stabdyti mokesčių reformą 18

Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) ragina skelbti šių metų birželį patvirtintos...

Verslo aplinka
2018.11.17
Konservatoriai kandidate į prezidentus patvirtino I. Šimonytę 17

Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) šeštadienį tarybos posėdyje Vilniuje kandidate į...

Verslo aplinka
2018.11.17
Miškingose savivaldybėse leista kirsti medžius ir statyti namus 10

Kelios didesnio miškingumo Lietuvos savivaldybės bus atleistos nuo didesnių kompensacijų valstybei už...

Verslo aplinka
2018.11.15
Seimas imasi Konstitucijos pataisos dėl LRT valdymo

Maždaug po pusmečio Seimas žada pirmą kartą balsuoti dėl valdančiųjų valstiečių-žaliųjų lyderio pasiūlytos...

Verslo aplinka
2018.11.15
Valstybės šimtmečio ir popiežiaus vizito proga paskelbta amnestija 1

Kitąmet bemaž pora šimtų nuteistųjų bus išleisti iš laisvės atėmimo vietų, dar daugiau kaip dviem...

Verslo aplinka
2018.11.15
Valdantieji užtikrino socialdarbiečių finansavimą nuo kitų metų 3

Valdantieji sugebėjo užtikrinti pakankamą balsų daugumą Seime, kad būtų patvirtintos įstatymų pataisos,...

Verslo aplinka
2018.11.15
Vyriausybė: Druskininkuose nebus įvedamas tiesioginis valdymas

Nors pagal galiojančius įstatymus Druskininkų savivaldybėje jau daugiau kaip prieš metus turėjo būti įvestas...

Verslo aplinka
2018.11.14
Jungia Kainų komisiją su Energetikos inspekcija

Nuo kitų metų liepos Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK) bus sujungta su Valstybine...

Verslo aplinka
2018.11.14
Seimo nariai siūlo biudžetą išpūsti trečdaliu milijardo Premium 2

Seimo komitetai ir pavieniai parlamentarai siūlo kitų metų biudžeto išlaidas didinti 0,35 mlrd. Eur, t. y.

Verslo aplinka
2018.11.14
STT: viešuosiuose pirkimuose dažnai laimi ligoninių rėmėjai

Lietuvos ligoninių viešuosius pirkimus neretai laimi įmonės, suteikusios paramą toms medicinos įstaigoms arba...

Verslo aplinka
2018.11.14
Žada sutrumpinti bankroto procedūrą 1

Pertvarkius juridinių asmenų nemokumo sistemą maždaug trečdaliu sutrumpėtų bankroto procedūros laikotarpis.

Verslo aplinka
2018.11.13
Už 2016-aisiais padarytus pažeidimus iš LSDP atimta biudžeto dotacija 5

Dabar jau opozicinė Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) pripažinta padariusi šiurkščius rinkimų...

Verslo aplinka
2018.11.13
Valdžios pusiaukelė: rašomas atsargiai teigiamas pažymys Premium

Dveji šio Seimo ir Vyriausybės darbo metai parodė, kad valdžia iš esmės vykdo užsibrėžtus tikslus, tačiau...

Verslo aplinka
2018.11.13
Neblogus Vyriausybės planus temdo skandalai ir kompetencijos trūkumas Premium

Dabartinė valdančioji dauguma iš esmės geba užtikrinti pakankamą paramą savo Vyriausybei ir tikriausiai...

Verslo aplinka
2018.11.13
Distancijos vidurys: atsipūsti nėra laiko 3

Valdžia nuėjo pusę jai skirto kelio – rytoj sukanka dveji metai, kai pradėjo dirbti dabartinis Seimas, po...

Verslo aplinka
2018.11.13
Prasideda prezidento rinkimų politinė kampanija

Iki prezidento rinkimų likus lygiai pusmečiui prasideda šių rinkimų politinės kampanijos laikotarpis – tris...

Verslo aplinka
2018.11.11
Rusų lokys bunda iš miego Viduriniuose Rytuose Premium 4

Prieš trejus metus Rusijai įsitraukus į konfliktą Sirijoje, pasigirdo balsų, teigiančių, kad Vladimiras...

Verslo klasė
2018.11.10
„Sodra“ turės laikiną vadovą

Aštuonerius metus „Sodrai“ vadovavęs Mindaugas Sinkevičius baigia savo darbą šiose pareigose. Nuo pirmadienio...

Verslo aplinka
2018.11.09

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau