Galutiniais duomenimis, 66,06% rinkėjų balsų atiteko politikos naujokui p. Macronui ir 33,94%% jo varžovei Marine Le Pen, buvusiai radikalaus „Nacionalinio fronto“ lyderei.

„Šį vakarą atverstas naujas puslapis mūsų ilgoje istorijoje. Norėčiau, kad tai būtų puslapis, kuriame iš naujo atrandama viltis ir pasitikėjimas“, – agentūra AFP citavo išrinktąjį Prancūzijos prezidentą.

39-erių p. Macronas – jauniausias Prancūzijos prezidentas per šalies demokratijos istoriją, nepriklausantis jokiai tradicinei partijai, iki šiol neturėjęs rinkimų patirties.

„Fenomenali pergalė“, komentavo „Financial Times“ išsyk po to, kai buvo paskelbti preliminarūs rinkimų rezultatai. Ši Prancūzijos rinkimų atomazga, po pernykščio „Brexit“, aiktelėti privertusios Donaldo Trumpo pergalės JAV – lyg kitos krypties vėjas Europos kontinente. Prie to prisidėjo ir populistų pralaimėjimas šiemet Nyderlanduose.

Ponas Macronas, buvęs ekonomikos ministras iš posto besitraukiančio prezidento Francois Hollando vyriausybėje, ateina beveik „iš niekur“. Prieš trejus metus, kai šis finansininkas buvo paskirtas ministru, žiniasklaida skelbė tekstus su antraštėmis: „Kas yra Macronas?“

Laimėjęs rinkimus, p. Macronas turi ne itin daug laiko švęsti. Jam tenkančios užduotys – išvairuoti Prancūziją iš užsitęsusio ekonominio ir socialinio sąstingio bei suvienyti šalies visuomenę, nusivylusią tradiciniais politikais bei nusigręžusią į kraštutines jėgas.

Nemažai rinkėjų, kuriuos dar vykstant balsavimui kalbino Prancūzijos žiniasklaida, sakė, kad p. Macronas nėra jų mėgstamas politikas, o kai kurie ir atvirai reiškė neapykantą – ypač remiantys kraštutinius kairiuosius. Pastarieji tiesiog įtūžo dėl komunistų remiamo Jeano Luco Melenchono nesėkmės pirmajame prezidento rinkimų ture ir žadėjo gadinti biuletenius antrajame etape.

nuotrauka::1rightnocrop

Nors tai ir neturėjo įtakos rinkimų atomazgai, vis dėlto parodo, kad p. Macronu žavisi anaiptol ne visa prancūzų tauta. Koją naujajam prezidentui kiša ir sėkminga karjera „Rothschild“ investiciniame banke, ir jo darbas su p. Hollande‘u. Net balsavusieji už p. Macroną nuogąstauja, kad jis gali tapti p. Hollande‘o – istoriškai nepopuliaraus prezidento – dubliu. Ponas Hollande‘as Prancūzijoje matomas kaip politikas, visiškai nesugebantis spręsti vidaus politinių ir ekonominių problemų. Vos išrinktas, p. Hollande‘as skelbė, kad dabar jis nustatys „Prancūzijos kursą“. Vos po kelių mėnesių jis buvo pliekiamas kaip „stabdžio kapitonas“. Pono Hollande‘o indėlis į tarptautinius reikalus prancūzams ne itin rūpėjo.

Prezidentui reikia atramos

Ponas Macronas savo rinkimų kampanijos metu žadėjo liberalizuoti Prancūzijos ekonomiką ir žengti gilesnės ES integracijos keliu. Kad jo pažadai taptų realybe, naujajam prezidentui reikės užsitikrinti tvirtą paramą parlamente, kurio rinkimai vyks birželio pradžioje. Ponas Macronas žadėjo jau šią savaitę paskelbti savo judėjimo „En Marche!“ kandidatų sąrašus parlamento rinkimuose, visgi neabejojama, kad jam prireiks vienos iš tradicinių partijų paramos.

„Macronas neturi savo atstovų parlamente. Laimėjęs, jis turės per kelias savaites suorganizuoti parlamentinę daugumą iš nieko. Taigi, tave išrinko, kyla klausimas, su kuo dirbsi? Jei neturi parlamentinės daugumos, negali valdyti“, – „The Guardian“ cituoja Pascalį Perrineau, Paryžiaus „Science-Po“ universiteto politinių tyrimų instituto vadovą.

Pagal Prancūzijos konstituciją, prezidentas yra aukščiausias politinis lyderis, jis pasirenka premjerą, pastarasis rekomenduoja ministrus – jie įprastai atstovauja prezidento partijai.

Po pirmojo rinkimų etapo sklido žinios, kad apie bendradarbiavimą su „En Marche!“ svarstys respublikonai. Jų kandidatas Francois Fillonas buvo eliminuotas iš rinkimų kovos pirmajame ture.

Jaunasis, naujasis Prancūzijos prezidentas turės būti labai atsargus – neturėdamas patikimo politinio užnugario, jis negali sau leisti tokių klaidų, kokios buvo užfiksuotos ir plačiai komentuojamos po pirmojo rinkimų turo. Tąkart p. Macronas prabangiame restorane triukšmingai atšventė pirmąją rinkimų pergalę, tuo sukeldamas net savo artimiausių bendražygių sumišimą. Kitą dieną buvo komentuojama, kad švęsti, tiesą sakant, nebuvo ką – ne tik dėl to, kad galutinė pergalė dar nebuvo pasiekta, bet ir dėl to, kad sąlyginai didelis p. Le Pen, jos Nacionalinio fronto ir kitų kraštutinių jėgų populiarumas vis tiek liudija apie Prancūzijos visuomenės bei politines žaizdas.

Rašyti komentarą