Mitas – verslo įmonių socialinė atsakomybė

Publikuota: 2016-12-28
Almantas Stankūnas. Asmeninio archyvo nuotr.
Almantas Stankūnas. Asmeninio archyvo nuotr.
 
Laisvai samdomas verslo vystymo ir valdymo konsultantas

Kas yra verslo įmonių socialinė atsakomybė (ĮSA) pasaulyje iki šiol nėra vieningai sutarta, tačiau negirdėjau, kad kuri nors didesnė įmonė atvirai išdrįstų paskelbti, kad ji nebus socialiai atsakinga, o tiesiog sąžiningai laikysis įstatymų ir sieks maksimalaus veiklos pelno. Kai nesutariama dėl bazinių sąvokų aiškumo ir vieningumo, dažniausiai turime reikalą su dviprasmybėmis ir galbūt net nesąžininga manipuliacija.

Ar tikrai papildomas įsipareigojimas sumažinti gamyboje susidarančias atliekas ir taršą yra įmonės savininkų ar akcininkų savanoriška auka gamtos apsaugai, o gal tiesiog viešųjų ryšių akcija, siekiant gauti daugiau ir pelningesnių užsakymų, nes to reikalauja rinkos partneriai?

Ar įmonės darbuotojų savo lėšomis nupirktų dovanų įteikimo akcija našlaičiams gali būti skelbiama kaip įmonės socialinės atsakomybė veiklos pavyzdys? Ar, visgi, tai yra įmonės reklama, o „rūpestis“ ir darbuotojų „meilė“ našlaičiams yra tiesiog nerašyta darbuotojų prievolė įmonėje, nenorint pakliūti į vadovo vedamą nelojalių darbuotojų sąrašą?

Ar gali įmonė skelbtis socialiai atsakinga, jeigu masiškai apgaudinėjo visuomenę ir vartotojus, falsifikuodama automobilių skleidžiamos taršos duomenis? Jeigu negali, bet vis tiek save tokia skelbia, kas gali atimti iš įmonės šį apibūdinimą ir neleisti jo naudoti, na, bent kurį laiką?

Savanoriška... investicija?

Pateikiu keletą ĮSA apibrėžimų:

„Įmonių socialinė atsakomybė – tai, kai užsiimdamos kasdienine verslo veikla, bendrovės socialinėje ir aplinkos srityse savanoriškai siekia daugiau, nei pagal teisės aktus nustatytų tikslų“, – teigia Europos Komisija.

Lietuvoje socialinės apsaugos ir darbo ministerija taip formuluoja ĮSA:

„ĮSA – tai įmonių ideologija, politika bei praktika, atspindinti tokią įmonių elgseną, kai jos į savo veiklą savanoriškai įtraukia socialinius ir aplinkosauginius klausimus bei santykiuose su visais suinteresuotais visuomenės, verslo ir valdžios atstovais vadovaujasi pagarbos žmogui, visuomenei bei gamtai vertybiniais principais“.

Pabandykime atidžiau panagrinėti, kas visgi yra ĮSA. Nors dvi pateiktos ĮSA apibrėžimo versijos ir skiriasi, tačiau jas jungia savanoriškumo principas daryti daugiau, negu privaloma pagal įstatymus, tuo pačiu suponuojant mintį, kad ta savanoriška veikla reikalauja papildomų kaštų.

Iš karto kyla klausimas: ar įmonės siekia, kad ši papildoma savanoriška investicija atsipirktų, ar ne? Jeigu įmonė turi vieną akcininką, tas akcininkas gali nutarti tiesiog aukoti savo lėšas geriems darbams ir ĮSA veiklos kaštų atsipirkimo nesiekti. Tačiau jeigu įmonė priklauso 100 akcininkų, tai bent vienam akcininkui nesutinkant aukoti savo pelno dalies įmonėje, nesiekiant jo atsipirkimo, kiti akcininkai irgi neturi teisės tai daryti.

Kadangi dominuoja daugiau negu vieno akcininko įmonės, turime sutikti, kad lėšų skyrimas ĮSA yra ne auka, o investicija, siekiant jos tiesioginio ar netiesioginio atsipirkimo.

Kodėl tada nevadiname ĮSA viena iš investicijų rūšių, bet bandome pateikti kaip įmonės labdarą, geros valios gestą, nors taip greičiausiai ir nėra? Gal tiesiog turime dar vieną rinkodaros formą, kurios manipuliatyviais metodais, bandome parduoti daugiau ir brangiau?

Nemokamas ĮSA – ar tikrai?

Galima būtų paprieštarauti, kad ĮSA apima ir tokias veiklas, kurioms įmonė neskiria papildomų lėšų – tarkime, įmonės darbuotojų lėšomis nuperkamos Kalėdinės dovanos našlaičiams, parodomas dėmesys, skatinantis vaikų dvasinį ir psichologinį gijimą.

Tada reikėtų klausti, ar darbuotojų dalyvavimas šiame renginyje yra savanoriškas ir nesiekiantis asmeninės naudos? Galbūt daliai darbuotojų taip ir bus. Tačiau kas gali garantuoti, kad dalis darbuotojų akcijoje dalyvaus pirmiausia dėl to, kad nebūtų „balta varna“, nepasirodytų nelojalūs įmonei ir tiesioginiam vadovui, su visomis iš to išplaukiančiomis grėsmėmis ateityje?

Vaikai priima dovanas, kaip besąlyginės meilės jiems išraišką, o dalis dovanojančių anaiptol tokia meile nedega, bet tiesiog turi atlikti prievolę. O šalia dar pateikiamas įmonės, kuri organizavo akciją vardas, įmonė deda į savo tinklalapį pranešimus apie socialinio jautrumo akciją, papuošia šia akcija savo metines ataskaitas. Skamba nelabai sąžiningai? Ir ne tik vaikų atžvilgiu.

Gal sąžiningiau būtų patiems darbuotojams spręsti, kur ir kaip jiems rūpintis ir aukoti socialiai pažeidžiamiems žmonėms, lygiai kaip ir įmonės akcininkams, išsimokėjus dividendus, asmeniškai skirti savo lėšas panašioms akcijoms?

Taigi kyla klausimas ar apskritai gali būti vadinama įmonių socialinė atsakomybė? Ar mes turime dar vieną šiuolaikinį mitą, tarnaujantį ypatingai rafinuotai rinkodarai?

Išeitis: atsigręžkime į darbuotojus

Grįžkime prie ĮSA apibrėžime vartojamo savanoriškumo ir jo suponuoto dovanojimo principų. Grynąja ir absoliučia išraiška šie principai pasireiškia dviejų asmenų besąlyginės / draugystės meilės santykyje, kuris yra tiesiogiai susijęs su tarpusavio pagarba. Bet koks kitas santykis yra mainai, naudos siekimas, manipuliavimas ir pan. Įmonė, kaip organizacija, nėra asmuo ir negali turėti tokio santykio su kitu asmeniu. Tačiau įmonėje dirbantys asmenys tokį tarpusavio santykį gali turėti arba bent siekti kuo daugiau sukurti tokių santykių.

Ar tokio santykio kūrimas tarp įmonės darbuotojų, neprieštaraus įmonės tikslui siekti pelno? Kodėl gi turėtų, jeigu vyraujanti įmonės kultūra formuoja požiūrį į darbuotoją ne kaip į išteklių, priemonę ar įrankį, bet kaip į unikalų gerbtiną asmenį? Ar reiklumas darbe griaus tokį santykį? Kodėl gi turėtų, jeigu reiklumas remiasi išankstiniais protingais susitarimais, atitinka realias darbuotojo galimybes, gerbia darbuotojo asmeninį gyvenimą, orumą?

Kartu toks santykis gerina vidinę komunikaciją, komandinį darbą, mažina žalingą vidinę konkurenciją, didina motyvaciją, inovatyvumą, darbuotojų lojalumą įmonėje, padeda mažinti neproduktyvų darbą, veiklos imitaciją, didina verslo skaidrumą, etikos principų laikymąsi ir taip galų gale materializuojasi ir įmonės pelno eilutėje. Apie tai jau esu rašęs plačiau.

Keistis skatina vartotojai

Kadangi gėris gimdo gėrį, tai tokių tarpusavio santykių ugdymas įmonės viduje turėtų skatinti darbuotojus taip pat savanoriškai dalyvauti socialinėse akcijose, rūpintis gamtos apsauga, siūlyti įmonėms plėsti pelningą verslą, kuris kartu daro pasaulį geresnį, saugesnį ir švaresnį. Akcininkai tuo tarpu galėtų skaičiuoti gaunamą pelną ir nebandyti apsimesti „geraisiais samariečiais“.

Ir iš tiesų, giliau panagrinėjus ĮSA plitimo istoriją, aiškėja, kad pirmiausia kyla įvairūs visuomenės, pelno nesiekiančių organizacijų judėjimai, reikalaujantys keisti nusistovėjusias verslo praktikas aplinkosaugos, darbo santykių, saugumo srityse ir tik po to verslas pradeda deklaruoti save kaip socialiai atsakingą.

Todėl jokios ĮSA etiketės ir ateityje nebus teigiamų pokyčių variklis, nes savanoriška labdara tiesiogiai prieštarauja esminiam verslo įmonės tikslui – uždirbti maksimalų pelną.

Tuo tarpu ĮSA pagalba bandoma įteigti mintį, kad galime pasitikėti geromis verslo intencijomis, atiduoti jam pokyčių darymo iniciatyvą ir taip, tikėtina, patikime avių priežiūrą vilkams, kurie, pradėję dominuoti globaliu mastu, gali tapti ypač plėšrūs...

Kaip pamatuoti ĮSA – verslo tvarumą

Taigi, siūlau griauti savanoriškos įmonių socialinės atsakomybės mitą ir vietoj to kalbėti apie tvaraus verslo skatinimą, kuriant ir puoselėjant įmonės darbuotojų tarpusavio pagarbos vertybę. Šiuo atveju atsiranda ne tik aiškus tvaraus verslo apibrėžimas, bet ir galimybė objektyviai pamatuoti tvarumo laipsnį.

Pamatavimui geriausiai tiktų nepriklausomas, anoniminis įmonės vidinės kultūros ir vertybių tyrimas, skelbiant jo rezultatus viešai, kurio tikslas būtų objektyviai įvertinti įmonės darbuotojų tarpusavio pagarbos vertybės įtvirtinimą.

Taip atsirastų aiškus, objektyvus ir pamatuojamas rodiklis, vietoj sudėtingos ir brangios ISO 26000 (ĮSA tarptautinio standarto gairės) ir nesibaigiančių nesutarimų dėl tinkamiausių ĮSA / CSR vertinimo metodikų, kriterijų, dilemų kai ISO 26000 turinti įmonė patiria kokį nors su socialine atsakomybe nederantį skandalą. O svarbiausias viso to rezultatas būtų tikrųjų verslo, visuomenės ir kiekvieno asmens prioritetų ir tikslų įvardinimas, manipuliuojančios verslo reklamos sumažinimas ir žalingų iliuzijų apie esminius verslo tikslus, neva sutampančius su visuomenės tikslais, griovimas. Tarp kitko reikėtų paminėti, kad ISO 26000 Lietuvoje taip iki šiol niekas ir neįsidiegė, o šio standarto diegimas tampa vis problemiškesnis ir tarptautiniu mastu.

Lietuvos ĮSA perspektyva

Grįžkime prie Lietuvos aktualijų. Nuo 2017 metų įsigalioja EK direktyva, pagal kurią bus privaloma teikti ataskaitas apie veiklą ĮSA srityje. Lietuva vos išdrįso peržengti minimalų rekomenduojamą laiptelį ir dabar direktyvos reikalavimas dėl ĮSA ataskaitų teikimo galios 41 didžiausiai Lietuvos įmonei, atitinkančiai tam tikrus kriterijus. Žinoma, palaipsniui toks reikalavimas apims vis daugiau įmonių, tačiau tam prireiks daugelio metų. Ir koks yra požiūris į šią sritį, puikiai iliustruoja Finansų ministerijos nustatytos taisyklės, pagal kurias ĮSA ataskaitas galės tikrinti ir tvirtinti įmonės buhalteris! Arba – kiek realios vertės ĮSA yra iš tokio auditavimo: „Auditorius ar audito įmonė patikrina, ar buvo pateikta socialinės atsakomybės ataskaita arba atskira socialinės atsakomybės ataskaita, ir tai nurodo auditoriaus išvadoje“? – ataskaitos pateikimo faktą juk gali deklaruoti ir pati įmonė, o auditorius turėtų gilintis ir vertinti realius pasiekimus diegiant ĮSA. Taip pat – kiek ĮSA įgyvendinimui realiai gali padėti tokia nuostata: „Jeigu patronuojančioji įmonė yra kitoje valstybėje narėje ir rengia atskirą konsoliduotąją socialinės atsakomybės ataskaitą, ši ataskaita lietuvių kalba skelbiama viešai patronuojamosios įmonės interneto svetainėje.“ Įprastai tai didžiulės ataskaitos, tad Lietuvoje veikiančiam verslui, užuot paskatinus realiai diegti ĮSA ir teikti savo ataskaitą, užkraunama tik patronuojančios įmonės ataskaitų vertimų našta!

Akivaizdu, kad šiuo metu požiūris į šią direktyvą yra formalus, siekiama minimaliomis sąnaudomis raportuoti Briuseliui apie direktyvos įgyvendinimą ir nesuvokiami esminiai, verslui ir visuomenei pridėtinę vertę kuriantys dalykai, kurie slypi šioje srityje. Taigi galima prognozuoti, kad verslas į tokią ĮSA žvelgs kaip į naštą, o ĮSA, ir tuo pačiu – tvarumo idėja, bus diskredituojama tiek visuomenės, tiek verslo akyse.

Todėl galbūt ir pats verslas galėtų imtis iniciatyvos ir ieškoti būdų, kaip direktyvos įgyvendinimą iš tiesų padaryti prasmingą ir skatinantį realų verslo tvarumą?

Paprastai ministerijoms, politikams ir pačiam verslui daug gali padėti asocijuotos struktūros. Viena iš tokių organizacijų šioje srityje galbūt galėtų būti Lietuvos Atsakingo Verslo Asociacija (LAVA), kuri jau seniai stengiasi sklaidyti ĮSA kaip labdaringos veiklos mitą ir skatina ĮSA panaudoti esminiam verslo tvarumo didinimui, kai yra toliaregiškai numatomi tiek esminiai verslo, tiek visuomenės poreikiai. LAVA yra pateikusi visą eilę konstruktyvių pasiūlymų ir pastabų atsakingo verslo skatinimui, pvz., Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos rengtam ĮSA planui 2016-2020, šiuo metu organizuojamo Nacionalinio atsakingo verslo apdovanojimo kriterijams, Finansų ministerijai, ruošiant perkelti nefinansinių atskleidimų direktyvą.

Kitas klausimas, ar tikrai Finansų ministerija turėtų rūpintis verslo tvarumo ir atskaitomybės klausimais? Galbūt šis klausimas galėtų būti aktualesnis Aplinkos, Ūkio ar Socialinių reikalų ir darbo ministerijoms, bet ne Finansų ministerijai? Todėl tinkamų atsakymų atradimui būtinas ne tik verslo bet ir politikų dėmesys, pradedant bent nuo rimtos ir išsamios diskusijos apie tai, kokį verslą galime vadinti tvariu, o kokio – ne.

Autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija.
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą VERSLO VALDYMO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

Nepamirštamos kelionės laiku

Nepamirštamos kelionės laiku

Kas mėnesį laukia nauji įspūdžiai ir netikėti atradimai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

Nepraleiskite savo srities naujienų

„Verslo žinių“ akademija

„Verslo žinių“ akademija

Išsamūs praktiniai mokymai ne didesnėse nei 14 dalyvių grupėse

Pažintinis žurnalas

Pažintinis žurnalas

Tiems, kas brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau