Tarp Šiaurės elnių – šonaslydžio pamokos su „Porsche“

Publikuota: 2017-03-18

Akliną tamsą už nedidelio propelerinio lėktuvėlio lango nušviečia oro uosto žiburiai ir keleiviai sukrunta žvalgytis. Per garsiakalbius pilotas praneša, kad tuojau leisimės Kitilėje – viename iš dviejų labiausiai į Šiaurę nutolusių Suomijos oro uostų.

Mano ir visų, sėdinčių sausakimšame lėktuve, tikslas – Levis, nedidelis slidinėjimo kurortas Suomijoje. Orlaivis pilnas, mat slidinėjimo sezonas Laplandijoje, Levyje, prasideda vasariui persivertus į antrą pusę ir tęsiasi kone iki gegužės. Apie tai man papasakojo žilstelėjęs suomis, turintis verslo reikalų Lietuvoje, ir drauge su manimi skridęs iki Helsinkio. Išgirdęs, kad skrendu į Levį, praėjusiais metais pripažintą vienu iš geriausių Suomijos slidinėjimo kurortų, jis pastebėjo, kad prasidėjus slidinėjimo sezonui kainos čia šoka aukštyn mažiausiai dukart. Tiesa, anot jo, tai taip pat normalu, kaip vasarą į aukštybes pakilusios kainos Palangoje: Levio gyventojai per du–tris mėnesius turi užsidirbti tiek, kad lėšų pakaktų iki kito sezono.

Lengvai čiuožtelėjęs lėktuvas ima riedėti nusileidimo taku.Abipus jo sustumti kalnai puraus sniego, o aplink, kiek akys užmato, balti laukai. Netrukus vokietis fotografuojasi prie lėktuvo tarp sniego kalnų ir šaukia „Levis, Levis“, matau, kaip prie bagažo atsiėmimo juostos išsirikiavę keleiviai vienas po kito čiumpa pailgus maišus, kuriuose saugiai supakuotos slidės. Mano kelionės tikslas kitoks – ne kuo greičiau stoti ant slidžių, o lankyti „Porsche“ vairavimo žiemą mokymus.

Sportinių automobilių gamintojas kasmet šiuos mokymus organizuoja dviejose pasaulio vietose: Suomijos šiaurėje, Laplandijoje, ir Kanadoje. Mokymai, kurie, neslėpsiu, drauge yra ir pramoga, daliai klientų siūlomi kaip priedas prie sportinių ypač brangių „Porsche“ modelių, tačiau panoręspaslidinėti ant sniego ir ledo su prabangos segmento automobiliais tokius mokymus gali įsigytikiekvienas. Žinoma, jei tik spės pakliūti tarp tų mirtingųjų, kurie, sumokėję maždaug 5 000 Eur, kelias dienas gyvena ten, kur giedrą naktį matyti Šiaurės pašvaistė. Pasirodo, kad vos paskelbiamos mokymų datos vietos užimamos taip greitai, kad kai kurių šalių „Porsche“ atstovams tenka vienaip ar kitaip normuoti.

„Mokymai tokie populiarūs, jog turėjome įvesti taisyklę, kad tas pats žmogus negali dalyvauti daugiau nei dvejuose mokymuose iš eilės“, – sako Arturas Jakubczakas, „Porsche“ pardavimų vadovas Lenkijoje.

Ir pagrindo netikėti jo žodžiais neturiu. Dar neprasidėjus vasariui tikrinau „Porsche“ žiemos mokymų grafiką, jau tada absoliučiai visos vietos kelis mėnesius į priekį buvoužimtos.

Dirba porą mėnesių

Nuo Kitilės oro uosto iki Levio – maždaug 15 minučių kelio automobiliu. „Porsche“ atstovas, tvirtai laikydamas ryškiai raudono „Cayenne“ vairą, pasakoja, kad didžiausią nuostabą jam, čia atvykusiam prieš mėnesį, kėlė faktas, kad niekas neskuba perjungti tolimųjų žibintų kelyje tamsiu paros metu. Laukiama tol, kol vienas kito link artėjančių automobilių šviesų spinduliai susikirs ir bus įsitikinta, kad šalikelėje nėra jokių laukinių gyvūnų. Pastarųjų, beje, tikina vietiniai, pamatyti galima kiekviename kelyje, už kiekvienos eglės.

nuotrauka::1

Keliai čia puikūs, nors ir snieguoti. Apie druskos barstymą nėra net kalbos, mat čia sninga per daug, per gausiai, nuolatos tvyro šaltukas ir tokia priemonė nepadėtų. Pačiose sudėtingiausiose vietose paberta smulkios skaldos akmenėlių, tačiau ir jų dauguma – pėstiesiems skirtuose takuose, mat automobilių vairuotojai čia nesibodi žieminių padangų su dygliais.

Išgirdęs mano pastabą apie sniego gausą „Porsche“ atstovas tik nusijuokia. Pasirodo, šiemet Levyje snigo kaip niekada mažai, todėl tai, ką matau,– neįprastai menkas sniego kiekis, tad „Porsche“ teko kaip reikiant paplušėti, kol įrengė mokymams tinkamas sniego ir ledo trasas.

Mokymams skirtas vietas „Porsche“ įrenginėti pradeda dar lapkritį, kai ima kristi pirmasis sniegas ir spausti šaltis. Formuojami labirintus primenantys takai, didesni ir mažesni žiedai. Dirbama kelis mėnesius, pakaitomis kasamas sniegas ir pilamas vanduo, kad būtų suformuota maždaug 25 cm storio daugiau ar mažiau lygi sniego ir ledo danga, ant kurios profesionalių instruktorių komanda moko išnaudoti „Porsche“ automobilių privalumus. Sausį, jei neiškyla nenumatytų sunkumų, trasos jau būna baigtos ir pradedami mokymai.

Tarp trasų, suskirstytų į Šiaurinę, Pietinę bei dar kelias papildomas, įrengti keli automobilių parkai, kuriuose išrikiuota dešimtys automobilių. Kol vieni naudojami, kiti laukia – galbūt kuris nors suges, galbūt reikės pakeisti. Iš viso, skaičiuoja „Porsche“, į Laplandiją jiems teko atsivežti apie 140 įvairių modelių. Visai netoli ir restoranas, kuriame šiltas maistas laukia per visą dieną gryname ore sušalusių automobilių bandytojų.

Tarp „Porsche“ rekomendacijų, atsiųstų dar prieš mokymus, patarimas keliautojamsį Laplandiją – pasiimti šiltų drabužių, batų, lūpų balzamą. Mat, tikina mokymų organizatoriai, Laplandijos šaltis gali nepatikti išlepintiemsšiltesnio klimato. Visgi atkeliavus į Šiaurę iš Lietuvos šaltis atrodo ne toks baisus kaip, pavyzdžiui, instruktoriams iš Vokietijos.

„Pas mus Vokietijoje šią žiemą sniego nebuvo. Iškrito valandai, jau tryniau rankas, bet tada viskas ištirpo. O mano kolega čia atkeliavo iš Malaizijos ir sniegą mato antrą kartą gyvenime“, – juokauja Joergas Wiese‘as, „Porsche“ vairavimo akademijos instruktorius, skaičiuodamas savo būsimus mokinius.

nuotrauka::2

Nepaisant to, kad Vokietijoje nesninga, atsidžiaugti sniegu, ledu ir kitais žiemos malonumais „Porsche“ personalas turi laiko į valias. Daugeliui jų Laplandijoje (arba Kanadoje) tenka praleisti maždaug du mėnesius, per kuriuos kas kelias dienas keičiasi besimokančiųjų grupės. Matyt, nieko nuostabaus, kad „ Hotel Levi Panorama“ viešbutis, kurio kieme puikuojasi apšviestas „Porsche“ užrašas, laisvų kambarių neturi kelis mėnesius į priekį.

Lieka pėdsakų

Grupės, kuriose mokomės vairuoti, labai nedidelės. Viso labo aštuoni žmonės, sėdantys po du į keturis automobilius. Vokiečiai tradiciškai labai griežti: negalima lenkti priekyje važiuojančio instruktoriaus automobilio, privaloma klausytis instrukcijų, skambančių per raciją, o jeigu kažkuris iš esančių grupėje suklydo ir, pavyzdžiui, įstrigo sniege, sustoti ir palaukti, kol problema bus išspręsta, būtina visiems.

Pasitikėjimo savimi įpučia mokymų organizatorių žodžiai, kad klaidos atveju sudaužius kažkurį iš „Porsche“ sutartyje numatytą 10 000 Eur sumą sumokėti tektų ne man – sąskaitą apmokėtų jie. Tiesa, verta pabrėžti, kad trasoje galimybių patekti į rimtą avariją yra tik tuo atveju, jeigu nebus klausoma instruktorių, kitokiais būdais – niekaip.

Žinoma, tai, kad parengtos trasos yra visiškai saugios, nereiškia, kad ant 140 „Porsche“ nelieka jokių pėdsakų. Vaikščiodama tarp „911 Carrera S“, „Carrera 4S“, „Cayman“, „Panamera“ modelių matau, kad kone visų galiniuose buferiuose trūksta atšvaitų, daug kur nebelikę priekinių grotelių, o per trumpas pertraukėles pagalbiniai darbuotojai laksto tarp automobilių ir medinėmis mentelėmis krapšto visuose tarpuose įstrigusį sniegą. Ir tai – ne vienintelės problemos. Pavyzdžiui, sėdus prie „Porsche 911 GT3 RS“ vairo ir atkeliavus iki mokymų trasos prietaisų skydelyje pasirodo šauktukas – paaiškėja, kad sportinio automobilio variklis perkaito, tad teks kiek luktelėti.

Mokymus „Porsche“ instruktoriai pradėjo nuo galiniais ratais varomo „911 Carrera S“ modelio.

„Nepamirškite išjungti stabilumo kontrolės sistemų“, – nuskambėjo instruktorių priminimas radijo stotelėse,ir pajudėjome į mokymų trasą.

Pirmoji tekusi užduotis – du, didesnio ir mažesnio skersmens, apskritimai, kuriuos turėjome pasistengti apvažiuoti ne įprastu būdu, o slysdami automobiliu taip, kad priekis būtų kuo arčiau vidinio apskritimo krašto. „Spurgos!“ – šūkteli greta manęs sėdintis p. Jakubczakas, tapęs mano bendrakeleiviu, ir jis yra visiškai teisus – spurgomis (angl. donnuts) tokius pratimus vadina šonaslydininkai (angl. drifters).

Visgi toks slydimas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo lengvas. Radijo stotelėje girdžiu instruktoriaus raginimą važiuoti agresyviau, mat kiek besistengčiau,iš pradžių „ 911“lyg įkaltas tvarkingai sukasi ratu ir neslysta. Galiausiai pakeičiu automatinės pavarų dėžės veikimą į mechaninį, „spiriu“ į akceleratorių ir pajuntu, kad galinė dalis ima slysti. Išlaikyti slydimą taip pat nėra lengva, mat vos atleidžiu akceleratorių tuoj sportinis modelis pradeda važiuoti tiesiai. Dar sunkiau slysti šonu mažesnio skersmens apskritime – čia dažniau pasiseka apsisukti aplink savo ašį, nei bent pusę apskritimo apvažiuoti šonu.

„Nieko nuostabaus, – sako instruktorius. – Kai varantieji ratai tik du ir galiniai, turi labai gerai jausti automobilio balansą ir tai, kada turėtum šiek tiek atleisti akceleratorių, o kada spausti jį stipriau, kad išlaikytum nuolatinį slydimą.“

Naudoja prototipą

Po gero pusvalandžio iš pradžių apskritimuose, vėliau – slalomo trasoje keičiame automobilius. Iš du varančiuosius ratus turinčio persėdame į varomus visais keturiais „911 Carrera 4S“. Ir šįkart prieš nosį – žiedinė trasa su gausybe posūkių.Čia, perspėja instruktorius, reikia nepamiršti dirbti ir vairu, ne tik akceleratoriumi, mat vairo pasukimas lemia, ar automobilis trasoje išsitiesins, ar toliau slys šonu. Svarbu ir pradėjus slysti nepasukti vairo per daug, mat tokiu atveju „911“ tiesiog apsisuks aplink savo ašį.

nuotrauka::4

Visgi keturiais ratais varomas „911“ absoliučiai kitoks nei varomas dviem. Automobilis klusniai slysta visuose posūkiuose, noriai greitėja ir pati nė nepajuntu, kaip važiuoju vis greičiau ir greičiau, o instruktorius, man važiuojant pro šalį, vis kilsteli į viršų nykštį. Linksmybes sustabdo tik radijo stotelėje pasigirdęs šaukinys „Spin, spin, spin“ (sukamės, sukamės, sukamės – red.). Visiemsesantiems trasoje tai reiškia, kad reikia spausti stabdžius ir laukti signalo, leisiančio judėti toliau. Situacija, panašu, rimtesnė, mat netrukus per raciją traškėdamas pasigirsta dar vienas šaukinys: „We need „Cayenne“ (mums reikia „Cayenne“ – red.). Tai reiškia, kad kažkuris ekipažas įsmigo klampiame sniege ir savarankiškai nebeišsikapsto, tad jį ištraukti turi visureigis „Cayenne“.

Kai sėdame į pernai metų pabaigoje pristatytą antros kartos „Panamera Turbo“ modelį, visų veidai išduoda, kad didelių linksmybių čia nesitikima. Prabangus sunkus sedanas, nors ir itin galingas, neatrodo tinkamas pasivažinėjimui šonu gana siauroje sniego ir ledo trasoje.

Visgi pirmi keli posūkiai – ir lūpų kampučiai kyla aukštyn. Pasirodo, keturis varančiuosius ratus turintis ir daugiau už„911“ sveriantisautomobilis, apginkluotas galingu varikliu, yra tiesiog idealus slydimui šonu. „Panamera Turbo“ klusniai įveikia posūkį po posūkio, slysta šonu tiesiose atkarpose ir, vos vairuotojas nusprendžia, kad gana, ima važiuoti tiesiai. Svarbiausia, pastebi drauge važiuojantis kolega, kad „Panamera“ atleidžia daugelį vairuotojo klaidų.

„Juo važiuoti lengva dėl to, kad variklis priekyje bei visi ratai varomi. Tad norint pradėti slysti galima elgtis kur kas švelniau, užtenka koja paliesti stabdį, ir automobilis jau slysta“, – man aiškina p. Wiese‘as, stebėdamas, kaip grakščiai ant sniego važiuoja keturios „Panameros“.

Kur kas sunkiau valdyti itin brangius sportinius „911 GT3 RS“ modelius. Šie jau gamykloje parengiami automobilių sportui, vietoje galinės sėdynių eilės čia – sportiniai lankai, salone gausu anglies pluošto elementų, o variklis gaudžia taip, kad sunku girdėti savo mintis. Automobilis aštrus lyg čili pipiras ir reaguoja į kiekvieną vairuotojo judesį žaibiškai. Tad nieko keisto, kad slysti juo – sudėtinga. Bet pastebiu, kad nors „GT3 RS“ varomas galiniais ratais, vairuoti jį lengviau nei galinius varančiuosius turintį „911 Carrera S“. Tiesa, tikrai ne dėl to, kad sportinį modelį suvaldyti paprasčiau: dėkoti čia reikėtų instruktorių patarimams ir išlavėjusiems įgūdžiams.

Vyšnia ant torto tampa pasimatymas su ralio legenda Walteriu Roehrlu. Šis sėda prie „911 Turbo“ vairo ir, grakščiai slysdamas šonu, pasakoja, kad norint tinkamai valdyti automobilį, labai svarbu naudoti visus tris jo valdymui turimus elementus: stabdžius, vairą ir akceleratorių.

„Dažniausia bėda, dėl kurios automobilis nebesuvaldomas, pernelyg intensyvus darbas vairu. Jį sukti reikia, tačiau tikslas – sukti kiek įmanoma mažiau“, – aiškina p. Roerhlas, atrodo, mažuoju piršteliu valdydamas „911 Turbo“.

Keleivio vietoje tenka įsitaisyti ir legendiniame „918 Spyder“, prie kurio vairo – Jukkas Huonkavuoris, „Porsche“ instruktorius ir profesionalus automobilių sporto meistras. Jo valdomas sportinis superautomobilis aštriai tarsi skalpelis įveikia kiekvieną posūkį, grakščiai įslysta ir išslysta iš jų ir sparčiai bėgėjasi toliau. Nieko panašaus į p. Roehrlo vairavimą – suomių sportininkas triukšmingas, agresyvus ir veržlus.

Pats p. Huonkavuoris iš mano pastabos tik pasijuokia. Pasirodo, jis gimęs ir augęs už poros šimtų kilometrų esančiame Rovaniemio miestelyje, tad sniegas, ledas, tamsžaliai miškai ir šiauriniai vėjai jam – puikiai įvaldyta namų stichija.

Išaiškėja ir „918“ modelio paslaptis. Pastarieji buvo išparduoti net neprasidėjus normaliai gamybai, be to, jų buvo pagaminta labai nedaug. Visgi Suomijos sniegynuose vaikomas ne vienas iš serijinės gamybos modelių, o prototipas.

„Tai absoliučiai veikiantis modelis. Ir kadangi jo gamyba buvo labai brangi, o automobilis veikia, būtų kvaila jį tiesiog išmesti ar pastatyti. „Porsche“ nori jį naudoti“, – pabrėžia Annette Luetkenhaus, „Porsche“ viešųjų ryšių vadovė Centrinei ir Rytų Europai.

Vakarienė – pas samius

Atsiskraidinę kelias dešimtis žurnalistų į Laplandiją „Porsche“ nepraleidžia progos pademonstruoti regiono ypatybių. Egzotiškai vakarienei svečius jie kviečia į samių – vietinių Laplandijos gyventojų – palapinę, suręstą iš aukštų medžio karčių. Pastaroji, žinoma, modernizuota ir gerokai didesnė nei kad tikrosios, statytos klajoklių, o nedidukų Šiaurės elnių kailiai nebedengia jos išorės – jais dekoruotos sienos viduje. Visgi prieš užeinant į vidų esame perspėjami, kad viduje – atviras ugniakuras ir yra dūmų, todėl jei nenorime, kad dūmais prakviptų drabužiai, būtų protingiausia striukes palikti autobuse.

Palapinėje tamsoka, tad tenka luktelėti, kol akys prisitaikys. Ant sienų iškabinti elnių kailiai, ragai, nuotraukos, vaizduojančios samių gyvenimą. Aukštos lubos padabintos ant balkių kybančiomis laukinių paukščių iškamšomis. Pačiame viduryje plieskia ugnis, čia pat gaminamas maistas. Ant stalo – įvairiausios vietinės gėrybės. Ragaujame spanguolių gėrimo, į lėkštes galima įsikrauti elnio kepenėlių, liežuvio, šonkauliukų, įsikrėsti elnienos troškinio. Pagardams – grybų ir uogų padažai, nedidelės bulvytės ir žieminės daržovės. Nenorintiems mėsos – greta ugnies, ant medžio plokštės, ugniakuro kaitroje lėtai kepa laukinė lašiša, tirpte tirpstanti burnoje.

Mums besigardžiuojant maistu pasirodo samis, apsirėdęs tradiciniais drabužiais, ir, mušdamas nedideli būgną, ima dainuoti medžioklės dainą samių kalba. Pastarąją kalbą, beje, moka viso labo 1 000 samių visame pasaulyje. Daugelis šią senovinę kalbą pamiršę, mat nebesilaiko senovinių tradicijų, kadaise lydėjusių klajoklius samius.

nuotrauka::5

Desertui patiekiamas tradicinis laplandiškas pieno sūris. Pastarasis iš rūgusio pieno kepamas kelias valandas, kol tampa toks, kad duriant sūrį dantų krapštuku jis cypteli. Tuomet iš saldžios grietinėlės keptuvėje gaminamas padažas, kuriame sūris kiek pašildomas, kol suminkštėja ir ištęžta, į lėkštę greta jo įkrečiamas šaukštas tekšių, gausiai derančių visoje Suomijoje geltonų uogų, uogienės ir – desertas baigtas. Paprasti produktai sukuria magišką derinį, tad neverta stebėtis, kad kai kurie paprašo dar vienos šio patiekalo porcijos.

Pramogauti į gamtą

Dažnai „Porsche“ svečiai, atkeliavę į mokymus, užtrunka kiek ilgiau, mat nusprendžia pasimėgauti žiemiškais vaizdais ir pramogomis. Dalis neabejotinai leidžiasi į slidinėjimo trasas, mat jos matomos jau pro viešbučio langus. Kita dalis nusprendžia Laplandiją patyrinėti sniegomobiliais. Pastaruosius paskutinei dienai Laplandijoje pasirenkame ir mes.

Sniegomobiliai Laplandijos sniegynuose įprasti kaip ir Lietuvoje automobiliai. Miškuose jų keliai kertasi su slidinėjimo trasomis, visur gausu ženklų, raginančių apsižvalgyti, nurodančių, kieno pirmenybė, lėkdamas visiškai plynu lauku netikėtai atrandi žiedinę sankryžą ir t.t. Be to, sniegomobilių vairuotojai yra stebimi policijos pareigūnų ir baudžiami už greičio viršijimą bei kitus nusižengimus lygiai taip kaip ir automobilių vairuotojai. Tiesa, nustatytų baudų dydžių nėra, mat Suomijoje viršijus greitį tenka susimokėti proporcingai pagal tai, kokio dydžio atlyginimas prasižengėliui mokamas.

Sniegomobilio nuoma visai dienai Laplandijoje, Levyje, kainuoja apie 200 Eur. Į šią sumą įeina ir aprangos, tinkamos pasivažinėjimui atšiauriomis sąlygomis, nuoma. Šalmas – privaloma detalė, kaip ir kumštinės pirštinės, nepaisant fakto, kad sniegomobilio rankenos, netgi akceleratoriaus svirtis, šildomos.

Suomiai pasakoja, kad važiuojant svarbu žvalgytis, mat kelyje gali pasitaikyti visko: laukinių gyvūnų, žmonių, slidininkų, profesionalių sportininkų, važiuojančių sniegomobiliais. Svarbu įsiminti ir pagrindinius komunikacijai skirtus ženklus. Pavyzdžiui, per alkūnę sulenkta kairė ranka, kilnojama aukštyn žemyn (tarsi kažką trauktumėte už virvės) reiškia, kad metas judėti. Kai kairė ranka per alkūnę ištiesta horizontaliai ir ja mojuojama, verta sulėtinti ir gerai apsižvalgyti, mat toks ženklas reiškia „dėmesio“.

nuotrauka::3

Vietiniai rekomenduoja išsirengus į pasivažinėjimą sniegomobiliais į pagalbą pasitelkti profesionalius gidus. Jie, žinoma, kainuoja papildomai, tačiau drauge padeda nepaklysti, išsikapstyti iš, rodos, neįveikiamų sniego pusnių (kur, kaip tikina jie, daugelis savarankiškų keliautojų bando tai daryti ne vieną valandą) ir gelbsti iš eismo įvykių, kurie, kaip paaiškėja, yra ganėtinai dažni.

„Vien vakar dieną turėjome tris rimtus eismo įvykius, po kurių sniegomobiliai liko suniokoti. Tačiau visuomet galioja taisyklė – nesielk kaip idiotas, ir nieko blogo nenutiks“, – šypteli gidas.

Standartinis sniegomobilis gali važiuoti iki 80–90 km/val. greičiu. Visgi ne visuose Laplandijos miškuose toks greitis leistinas, daug kur negalima viršyti, pvz., 50 km/val. Kai kur greičiau važiuoti sunku ir dėl kelio sąlygų, mat vos įžiūrimas takas per baltąlauką, susiliejantį su horizontu, yra itin nelygus, ir sniegomobilis nuolatos šokčioja. Kažkuriuo metu įsibėgėjusi pradedu džiaugtis, kad veidą dengia kaukė, o akis – šalmas, mat vėjas labai žvarbus.

Numatyto maršruto pusiaukelėje sustojame poilsiui viduryje nieko ir užgesiname sniegomobilių variklius. Už mūsų ir priešais mus –sniegomobilių pėdsakų išvagotas kelias, o aplink, kiek pažvelgsi, storu sniego patalu nuklotos pievos, apsnigti miškai. Kiekvieną daiktą padengę nedideli ledo kristalėliai ir įdėmiai įsiklausęs išgirsti tik savo kvėpavimą – tvyro visiška tyla. Gidas išsitraukia termosą ir pasiūlo puodelį karštos saldžios arbatos iš tekšių uogienės –savotiškas unikalios kelionės pabaigos akcentas.

Dar po valandėlės, vos spėjusi nulipti nuo sniegomobilio, riaumojančiu „911 Turbo“ jau esu vežama į Kitilės oro uostą, iš kur pakilęs nedidelis orlaivis po 20 minučių skrydžio nusileidžia šiauriausiame Suomijos oro uoste Ivale, o iš ten, mums nė neišlipus, kyla Helsinkio link.

Sekite pirmuosius automobilių testavimo įspūdžius, naujienas, dalinkitės savo nuomone ir patirtimi „Facebook“ puslapyje „VŽ Transportas“

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

Pažintinis žurnalas

Pažintinis žurnalas

Tiems, kas brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi

Nepamirštamos kelionės laiku

Nepamirštamos kelionės laiku

Kas mėnesį laukia nauji įspūdžiai ir netikėti atradimai

Smalsiems, protingiems, norintiems suprasti

Smalsiems, protingiems, norintiems suprasti

Tiems, kurie niekada nenustoja mokytis

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

Nepraleiskite savo srities naujienų

http://www.vz.lt
Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau