Kelionių vadovas: Šnipiškių gentrifikacija 

Nors, kitaip žvelgiant, tiksliau – žiūrint iš istorinės perspektyvos, viskas susidėlioja. Sovietmečiu šita Šnipiškių dalis, tarp Kalvarijų gatvės ir Žirmūnų, buvo maksimaliai kontrastinga. Štai čia, kur dabar „Marriott“ ir biurų nuomyklos, pro dar neįstiklintų langų kiaurymes matyti pusiau nugriauto stadiono Rytų tribūna, apaugusi krūmais, o kai kur – ir nemenkais medeliais, taigi čia, priešais prabangiai barokinę stadiono tvorą, stovėjo net ir rajono kontekste baisios ir skurdžios lūšnos, o vos šiek tiek toliau, už stadiono ir už dabartinės prokuratūros, specialiai suprojektuotuose daugiabučiuose jau gyveno aukštesnio vidurinio rango nomenklatūrininkai. Tuose penkiaaukščiuose buvo liftai! Ir čekinė parduotuvė, viena iš trijų Vilniuje, buvo šalia – tereikėjo gatvę pereiti.

Jei reiktų šiandien rasti anų laikų socialinio ir urbanistinio kontrasto analogiją, galima likti tose pačiose Šnipiškėse, tik reikėtų pereiti į aną pusę, į teritoriją tarp Kalvarijų ir Geležinio Vilko gatvių, ir rasti sklypą, kur „Burių“ ir kitų dangoraižių fasadai žiūri į įžūlių medinukų langus. Žinoma, dėl socialinio kontrasto šiek tiek perlenkiau – šiandien Šnipiškėse vargšų nebėra. Taigi, „Marriott“ pastatė logiškoje vietoje, pamaniau, eidamas įprastu maršrutu nuo Mindaugo tilto link Kalvarijų turgaus. Iš karto į turgų nelindau – ta jo pusė prie Rinktinės gatvės su įrankiais ir drabužiais, man neįdomi, todėl ėjau šalia, stoiškai nežiūrėdamas į užkandinių vitrinas. Pasiekęs Kalvarijų gatvę, pamačiau, kad statybininkai atidengė buvusios policijos nuovados fasadą. Vasarą dar spėjau užfiksuoti, kad jie baltais polistireno gabalais šiltina namą, ir šiek nustebau – negi turi leidimą sunaikinti XIX a. puošybą? Dabar pamačiau, kad neturėjo, – visa lipdyba tiksliausiai atkurta iš naujo. Turbūt turgaus rekonstrukcijos eiga paskatino elgtis civilizuotai, nusprendžiau. Turgavietėje savininkai elgėsi tobulai – išsaugojo viską: paviljonų duris su metaliniu dekoru, lakoniškas rozetes fasaduose, restauravo paviljonų pavadinimus ir net ant naujo pastato užrašą „Žuvis“ padarė tuo pačiu šriftu. Rūkytos mėsos paviljone žvilgtelėjau į tradicinę ir nepaaiškinamai ilgą eilę prie ramiojo mėsininko prekystalio ir nusukau prie saviškės pardavėjos, o tada kažkas draugiškai stuktelėjo man per nugarą.