Knygos: „Afganistano daktaras“ išsigydė mačizmą

Vilius Kočiubaitis, „Afganistano daktaras“, „Alma littera“, 2017 m., p. 328

Niekaip nesuprantu, kaip didžiąją egzistencijos dalį kariavusi ir savo valstybingumo simboliu karžygį laikanti tauta negali parašyti geros knygos apie karą. Dėl to pasirodžius lietuvio autoriaus knygai, bent kvepiančiai paraku, stveriu ir tikiuosi ko nors, kas šitą literatūros ligą išgydytų. „Afganistano daktaras“ nešėsi skalpelį, kuris skrodė neblogai, bet galėjo būti ir aštresnis.

Kad knygos autorius yra kompetentingas kalbėti apie afganistane dirbančio gydytojo kasdienybę, klausimų nekyla. Vilius Kočiubaitis – Lietuvos kariuomenėje tarnaujantis karo gydytojas, majoras, dvejus metus tarnavęs Afganistane, Kabulo ir Goro provincijose. Puslapiuose tai atspindi ne tik medicinos terminų gausa, populiariausių sveikatos sutrikimų karo alinamoje šalyje išmanymas, bet ir žinios apie visuomenės socialinę sąrangą.

Būtent šie dalykai – patirtis ir žinios iš pirmų lūpų – kuria didžiausią knygos vertę. Gryna biografija būtų neįdomu. Šūvis į dešimtuką galėjo būti žanras, kurį išvystė apie senovės Romą rašantis italų paleontologas ir mokslo populiarinimo knygų bei laidų autorius Alberto Angela, kai istorines ar socialines žinias patraukliai sukomponuoji į pasakojimą. Tačiau autorius pasirinko romano žanrą. Ir pasirodė, kad, net turint kalnus ir dykumas geros medžiagos, ne taip paprasta parašyti stiprų kūrinį.