2017-05-06 23:30

Viena juodžiausių Lietuvos istorijos dėmių: žudė „Mūsiškiai“ ir tuštuma

Arkadijus Vinokuras, „Mes nežudėme“, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, 2017, p. 300

Literatūrinis dialogas apie vieną juodžiausių Lietuvos istorijos dėmių – Holokaustą – galėjo tapti tautą nuo persekiojančių atminties konvulsijų gydančiu naratyvu. Išėjo kaip visada – atrodo, pritrūko ir gebėjimų, ir noro.

Pernai Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“, kurioje turėjo būti kalbama apie lietuvius, su naciais išžudžiusius beveik visus mūsų bendrapiliečius žydus, sukėlė diskusijų audrą. Pati knyga, tiesa, buvo ne apie žydšaudžius, o labiau apie pačią autorę, kaip dabar už šitą kūrinį jos visi nemėgs, ir kaip su Efraimu Zuroffu važinėdami po šalies kaimus degalams metėsi per pusę.

Arkadijaus Vinokuro knyga „Mes nežudėme“ šiame naratyve turėjo būti atsakymas, kad dėl Holokauste dalyvavusių tautiečių lietuviai netampa žydšaudžių tauta, o žydšaudžių vaikai nėra atsakingi už tėvų ar senelių padarytus nusikaltimus. Ar ši autoriaus pozicija teisingesnė už R. Vanagaitės – kiekvieno asmeninis moralinis pasirinkimas. Vis dėlto knyga savo tuštuma panaši į „Mūsiškius“.