Žmogaus galia – kaip charizma

Publikuota: 2015-07-14
Atnaujinta 2015-07-14 17:20
Baronienė Margaret Thatcher yra pasakiusi: „Jei turi žmonėms paaiškinti, kas esi – tas nesi.“ Briano Smitho (Reuters/Scanpix) nuotr.
Baronienė Margaret Thatcher yra pasakiusi: „Jei turi žmonėms paaiškinti, kas esi – tas nesi.“ Briano Smitho (Reuters/Scanpix) nuotr.
 

Būtent. Kalbėsime apie galią. Tavo galią. Mano galią. Mūsų galią. Ne kilovatais matuojamą galią ir ne CO2 ar kitų dujų generavimo galias, net ne apie perkamąją galią. Ar nominalią pilietinę galią. Bakterijų ir virusų, kurių kiekvienas, kaip koks koralas, ant savęs ir savyje nešiojame trilijonus, galią. Ne apie žodžių, juo labiau tylos galią, ne apie raumenų galias ir ne apie ištvermės, ryžto, proto, beprotybės ar tikėjimo galią.

„Jei visi darytume tai, ką sugebame, nustebintume save.“ Thomas Alva Edisonas.

„Kiekvienas yra genijus. Tačiau jei vertinsi žuvį pagal tai, kaip ji sugeba įlipti į medį, ji nugyvens visą likusį gyvenimą manydama, kad yra kvailė.“ Albertas Einsteinas

Būtent. Kalbėsime apie galią. Tavo galią. Mano galią. Mūsų galią. Ne kilovatais matuojamą galią ir ne CO2 ar kitų dujų generavimo galias, net ne apie perkamąją galią. Ar nominalią pilietinę galią. Bakterijų ir virusų, kurių kiekvienas, kaip koks koralas, ant savęs ir savyje nešiojame trilijonus, galią. Ne apie žodžių, juo labiau tylos galią, ne apie raumenų galias ir ne apie ištvermės, ryžto, proto, beprotybės ar tikėjimo galią.

Apie ką gi tada?

Kalbėkime apie gyvenimą, gyvenamą – procesas – galingai. Taip pat, kaip jau čia kalbėjomės apie jautriai, darniai, automatiškai ar nenormaliai gyvenamus gyvenimus. Štai dar „geležinė ledi“ baronienė Margaret Thatcher yra pasakiusi:

„Būti galingam – kaip būti ledi. Jei turi žmonėms paaiškinti, kas esi – tas nesi.“

Esmė, visa laimė, paprasta.

Galia prisiimama.

Vienas – ir turi. Neribotą. Va taip.

Ji, kaip ir charizma, universaliai atpažįstama – jau pirmą sekundę matydami žmogų, intuityviai jaučiame, ar ji yra, ar ne. Suvokdami savo galią, elgiamės atitinkamai, drąsiai planuojame, esame stiprūs, daug greičiau ir geriau suvokiame, mąstome, veikiame, mokomės, puikiai valdome savo ar kitų dėmesį ir nebepasiduodame stresui. Galia – kaip ir bet kuri kita būsena – kuria savus grįžtamojo ryšio mechanizmus, ir auga eksponentiškai, kai mūsų elgesys ir vėl patvirtina, kaip ji veikia. Tikroji galia daro mus empatiškus, nes pradedame suvokti, kad ji beribė – tad nebėra ką vaidinti, ko spausti, slėpti ar dėl ko pūstis. Tai visiška priešingybė arogancijai, kuri – akivaizdu – dažnai yra silpnųjų kaukė.

Man atrodo, būtent todėl, kad galią prisiimti taip lengva, didžioji žmonijos dalis niekaip negali tuo patikėti, maža to, dauguma šiuolaikinių politinių sistemų, kaip ir anksčiau, slapčia siekia turėti silpnus ir bejėgius piliečius. Todėl žmonės mieliau savo galias lygiai taip – vienas (kartais – du) – ir praranda. Atiduoda. Taip patogiau.

Kam?

Kitiems. Viršininkui. Sistemai. Prisiminimams. Tėvams. Vaikams. Mokyklai. Įpročiams. Automobiliams. Net elektriniams virduliams. Politikams. Greitojo maisto restoranams. Rinkodaros specialistams. Teleparduotuvėms. Žiniasklaidai. Pornuchai. Daiktams. Imitacijoms. Tikėjimams. Alkoholiui. Narkotikams. Nykštukams.

Ką?

Bet jei kas pasižiūri aplink...

Netvarka. Daiktai išmėtyti. Jų per daug. Ar per mažai. Ar jie seni. Ar nemadingi. Dažnai net nebereikalingi. Tarkim, indai nesuplauti. Dulkės. Klaikūs, kažkada užtemusį protą menantys baldai, bereikšmiai suvenyrai, atvežti iš poilsinių-pažintinių kelionių, drabužių spintos, kuriose taip ir nerandi, kuo apsirengti, gailiai urzgiantis jau moraliai pasenęs kompiuteris, ir visa kita, kas esi dabar, brolau, taip pasibodėjęs...

Negi tai sunešė aitvarai? Ar suvertė blogieji nykštukai? Gal tau keršija Kalėdų Senelis ar sovietinis nuošala „Ded Moroz“? O jei geriau įsižiūri į save veidrodyje, ką?

Negi kokia fėja ar „Boba Jogė“ užbūrė tamstą metodiškai tiek metų persivalgyti, kad dabar vis labiau tampi panašus ar panaši į didelę nuskustą kriaušę?

O gal kokia miško ragana laikė užrakintą meduolių namelyje, kad nebesugebi nubėgti nė 100 metrų ar balos peršokti?

Ir jei dažnai jautiesi išsunktas kaip apsilaupiusi kempinė, pervargęs kaip nuvarytas kuinas, be idėjų, be prasmės bejėgiškai paliktas būti iki gyvo kaulo įgrisusiame čia, kaip nepedagogiškai į kitą darželio grupę numautomis kelnėmis įspirtas darželinukas – negi iki šiol tiki, kad būtent nykštukai ar koks angelėlis (savo sparnuotais sargiais tiki daugiau nei 52 procentai amerikiečių) privertė tamstą taip draskytis...

Ir dėl ko? Juoba turbūt ne Bolekas su Lioleku ir ne Didysis Brolis atbogino tau televizorius, internetą, feisbuką ir talentų šou, kad pagaliau šitaip išsiblaškytum?

Gera naujiena: galia atsiimama. Viens – ir ji vėl tavo.

Nebūtina „musturbuotis“

„Menas yra vienintelis rimtas dalykas pasaulyje. O menininkas yra vienintelis žmogus, kuris niekada nebūna rimtas.“ Oscaras Wilde‘as.

Ačiū dr. Albertui Ellisui, kognityvinės terapijos pradininkui, už „MUSTurbacijos“ terminą. Vejetau, net ir šiandien, postindustriniais, postmodernistiniais laikais, kai metodiškai neigiamos veik visos iki šiol buvusios „būtinybės“ ar „normos“, nusimusturbavusių aplinkui nemažėja: „A“ tipo didesnės hipertenzijos rūpintojėliai krinta kaip lapai, taip ir nepabaigę visų savo „aš turiu“, „būtina“, „privalu“, „must“, „should“, „tu privalai“, „jūs turite“, „mes privalome“...

Ką?

Net kvėpuoti neprivalai – nes jei imtum ir pamirštum, negriūsi gatavas, kaip koks kvėpuoti pamiršęs knysliukas. Organizmas pats kvėpuos – tad ar tu kvėpuoji, ar visata, kaip klausdavo Alanas Wattsas, „kvėpuoja tave“?

Geriau pagalvojęs, nesunkiai suvoksi, kad „būtina“, „privalu“, „turiu“ ir „reikia“ tėra baudžiavinio mąstymo reliktai. Kaip sakydavo kitas kognityvinės terapijos guru, toks Spenceris Lordas, nei tau, nei man, nei jam, nei jai, nei mums, nei jiems, nei visiems nėra NIEKO, kas būtų 100 procentų „privalu“, „būtina“ ar „reikalinga“ daryti, veikti ar galvoti. Todėl, jei kenti nuo kompulsyvaus noro dirbti iki nukvakimo, jį pateisindamas naiviais „aš turiu“ ar „privalau“, atsikvošėk: nėra nieko, ką privalai daryti.

Net jei nuspręstum šiandien nebesikelti iš lovos, net nebevalgyti, nebesivargintum nei į tualetą, nei į dušą... nebekalbėtum... visiškai nieko, ką „turi“, nebedarytum... ką gi.

Po kelių dienų smarvės neapsikentusi aplinka pasirūpintų, kad atsidurtum ligoninėje ar prieglaudoje, dar po kiek laiko būtum maitinamas prievarta, žinia, prarastum – jei ir toliau nedarytum, ką „reikia“, – ir šeimą, ir darbą, ir namus, dar po kiek laiko – ir visa, ką esi sukaupęs, bet lygiai taip atsisveikintum ir su įvairiausias įsipareigojimais, prievolėmis ir būtinybėmis ir, kas žino, galbūt po metų kitų, smagiai pasinaudojęs kad ir netobulomis socialinės rūpybos galimybėmis, staiga atrastum save iš naujo. Tikėtina, jog būtent tada rastum dar geresnį darbą, pradėtum dar šaunesnį verslą ar išmoktum gyventi visiškai naujai, kitaip... Akivaizdu. Nepabandęs – nesužinosi.

Todėl privalai pagaliau neprivalėti. Tamstos galia augs eksponentiškai, jei suvoksi ir kitką: NIEKAS nieko neprivalo ir TAU. Nei padavėjai, nei savivaldybė, nei santechnikai, nei politikai, nei šeima, nei mokytojai, nei vaikai, nei kelių policininkai, nei bendradarbiai, nei pelės, nei civilizacija, nei kanalizacija. Visa, ką gavome ir gauname, – ir kasdienes paslaugas, ir maistą, ir prekes, ir teatrą, ir muziką, ir pajamas, ir užduotis, ir iššūkius, ir honorarus, ir atsakomybes, ir net prievoles, – visa tėra didžiulė malonė, šansas, galimybės. Jauti? Gera baigti baudžiavą taip.

Neturėk plano „B“

„Dar yra žmonių, kurie tiki, kad žinios yra galia.“ Chuckas Palahniukas.

Labai paprasta. Nepasilik alternatyvų. Nusprendei – ir darai. Nori išmokti plaukti – neri ir plauki. Esame nepaprastos mokymosi mašinos. Net plastiškas, ačiū Die, smegenis turim. Plauksi ir išmoksi. Tačiau jei dienų dienas laužai galvą ant kranto svarstydamas, kurį plaukimo stilių verta išmokti pirmiausia arba kaip tai padaryti maksimaliai efektyviai, o gal dar abejoji, ar mokytis fechtavimo vis dėlto būtų prasmingiau, – pamiršk plaukimą. Tapai svarstytoju. Unikalia analizės mašina. Analitiku, kuris taip ir neišmoks plaukti.

Pasirinkimai mus keičia, daugybė pasirinkimų – paralyžiuoja.

Štai dviratininkai. Šalmas jiems negarantuoja saugumo, netgi priešingai: būdami be šalmo dviratininkai važiuoja daug atsargiau, o štai su šalmu daug dviratininkų nesąmoningai rizikuoja labiau. „Geriausia išeitis – važiuoti su šalmu, bet jį pamiršti“, – sakydavo toks Grantas Petersenas, tikras veloguru.

Juk jei, tarkim, kaip koks danas nusprendi nuo šiandien „prie staklių“ atvykti tik dviračiu, sveikai ir ekologiškai, bet garaže sau taikiai pūpso smagus automobiliukas, spėk iš 3 kartų, kaip dažnai tamstai pavyks minti pedalus.

Anksčiau ar vėliau palūši, nes yra daug patogesnis planas „B“. Alkoholikui daug sunkiau tapti abstinentu, jei namuose „dėl visa ko“ turi pasidėjęs kokį buteliuką. Va Dubajuje – ar Majamyje – viliojanti ratuota alternatyva ir pigaus kuro gausa visiškai atrofavo daugybės žmonių sugebėjimą vaikščioti, su visais iš to kylančiais „bonusais“: diabeto epidemija, nutukėlių gausa ir, žinoma, taršos, klimato kaitos, naftos kainų ir taip toliau „paketu“.

Kaip dažnai šiandien „Google“ ir Vikipedija puola mūsų sugebėjimą mąstyti, automobiliai – judėti, komfortas tampa alternatyva valiai, turtas – kuklumui, reklama – sugebėjimui pasirinkti, televizija – pramogoms, mokykla – sugebėjimui mokytis, socialinė rūpyba saugo nuo darbo... Ir feisbukas, štai, alternatyva draugystei.

Planas „B“ – mėgstantiems planus „B“. „Štai pašto ženklas, sūnau, – kartą pasakė Joe Billingsas, XIX a. amerikiečių komikas, kažkada šlove dalinęsis su Marku Twainu, – Jis naudingas tik todėl, kad sugeba išlikti prilipęs tol, kol tikslas bus pasiektas.“

Laiškas sau

„Šiandien darau tai, ko nedarai tu, kad rytoj galėčiau daryti tai, ko tu negalėsi.“ Bruce’as Lee.

Atsimenu, kaip dar sovietiniais laikais su būriu klasės draugų pirmą kartą žiūrėjome „vidiaką“. Tai buvo stebuklas. Įdedi kasetę, ir – voila! – kinas namuose. Repertuaras tą kartą buvo be „plano B“ – arba Bruce’as Lee, arba Bruce’as Lee. Neatsimenu, nei kaip filmas vadinosi, nei siužeto, tik atsimenu, kad keturiese išėję iš peržiūros namo kaip kokie neseniai kojas atradę ožiai išspardėme viską, kas galėjo tame kelyje pasipainioti – stulpai, medžiai, jų šakos, lapai, tvoros, drakoniškai šokinėjome vieni ant kitų, kaip katinai šnypštėme, mosavome stipriausiai sugniaužtais kumščiais ir nuolat kvykavome „yeah“, „tse-tse“ ar „ufff“. Energijos ir ryžto užtaisas buvo toks, kad visi mes, Bruce’o Lee filmo „nublokštieji“, jau kitą dieną puolėme mokytis karatė visais įmanomais ir neįmanomais būdais, lankstytis, sparinguoti, kultis, mokytis „katas“ iš nežinia kaip padaugintų jau sunkiai įžiūrimų „metodinių nurodymų“ – ir atrodė, kad dabar mūsų niekas nebesustabdys.

Ir nesustabdė, beje.

O juk visa ši daug metų jaunuolius hipnotizuojanti energija – tik todėl, kad Bruce’as Lee, būdamas dar beveik vaikigalis, ėmė ir parašė laišką sau. Jame nė kiek nesikuklindamas išdėstė, ko iš savęs nori, kada tai turi pasiekti ir ką visa tai reikš – ir jam, ir pasauliui. Supylė į tą laiškelį viską – ir milijoninius honorarus, ir pasaulinę aktoriaus šlovę, ir būties harmoniją, o tada ėmė ir pasiekė. Net greičiau nei tikėjosi.

Esu sutikęs daugybę žmonių, kurie padarė taip pat. Gavau kelis svarbius laiškus iš savęs. Irgi veikia magiškai. Tad.

Rašyk laišką sau. Žinau, gal skamba banaliai, matyt, irgi supranti, kad nei tavęs, nei manęs de facto net nėra – negi rašysi laišką kažkokiam biologiškai įkūnytam konkuruojančių neuroschemų junginiui... Bet.

Jei dabar, elementariausiu buitiniu lygiu suvoki, kad šiuos žodžius skaitai tu, o juos generuoju aš (taip daug patogiau) – parašyk. Iš širdies, įtaigiai, sau: kas tu? Ko nori? Ką žinai, kad gali? Ko dar nežinai, kad gali? Kaip žinosi, kad pasiekei, ko nori? Ką matysi, jausi ir girdėsi? Kaip šis siekis priklauso TIK NUO TAVĘS? Kuo įkvepia? Kas bus kitaip? Ko išmoksi? Ką darai jau šiandien?

Tai surašydamas ne tik priverti save galvoti apie konkretų veiksmų planą (negi šaudytum į taikinį, jei nežinai, kur jis?), bet ir vienu metu aktyvini skirtingas smegenų sritis, priversdamas jas suvokti laiško idėjas kaip „pažįstamą“ ir „savaime suprantamą“ dalyką, juolab kad rašymo aktas, o tai patvirtintų ir daugybė eksperimentų, yra itin svarbus keičiant nuostatas ir įsitikinimus. Maža to, tiek rašydamas laišką, tiek jį skaitydamas leisk sau absoliučiai tikroviškai įsivaizduoti, kas įvyks, kai pasieksi savo: matyk, ką matysi, jausk, ką jausi, girdėk, ką girdėsi, užuosk, ką užuosi... Ir pergalės skonį verta paskanauti. Faktas – kiekvienas gali būti puikus savo minčių šou režisierius, tereikia dažniau jas režisuoti. Ką galvojame, tą ir gauname.

Nesikuklink. Esi daugiau, nei manai, kad esi. Ir senas žmonių inžinierius Cavettas Robertas sakydavo, kad bet kuris žmogus, pasirinkęs visiškai pasiekiamą gyvenimo tikslą, jau apibūdino savo apribojimus.

Nebepataikauk. Sau.

Sistemingai sistemose

„Vieta prie darbo stalo yra pavojinga vieta pasauliui suvokti.“ Johnas le Carre’as.

Jei jau prabilome apie apribojimus, verta susitarti, kad visa, kas vyksta buitiniu lygiu, tėra nuolatinė įvairių sistemų sąveika: visą dieną keliaujame iš vienos sistemos į kitą, labai greitai prisitaikydami ir imdami elgtis pagal tos sistemos taisykles ir apribojimus. Kai esame vieni, elgiamės vienaip, kai esame tarp bendradarbių – kitaip, kai vakarėlyje – trečiaip, o va parduotuvėje – dar kitaip. Ką jau sakyti apie minėjimus, laidotuves, vestuves, svingerių vakarėlius ar svaiginantį „tiesioginį“ dalyvavimą televizijos loterijose – visur vis kitokie „tranzai“. Atsimenate Charlesą Hortoną Cooley, vieną iš sociologijos „tėvų“: „Aš nesu, kas manau esu, ir nesu, kas tu manai, kad esu; aš esu, kas aš manau tau esu?“

Šizofrenikai tų nerašytų taisyklių, poteksčių ir daugiapakopių prasmių niuansų kiekvienoje komunikacinėje sistemoje nebespėja suvokti ir patiria lobotomiškus semantinius smūgius: jei tokio parduotuvėje žavi pardavėja paklaus: „Kuo galiu jums padėti?“, mūsų šizofrenikas turės akimirksniu atspėti, kas turima omenyje – ar ši žavi pardavėja siūlo jam pagalbą renkantis prekes, ar asmeninę pagalbą, maža to, kaip ji suvokia, kad mūsų draugui reikia pagalbos + gal tai pasiūlymas pradėti artimesnę pažintį? Ir t.t. O mes dažniausiai net neturime ką svarstyti tokiu atveju, tad pardavėjos klausimas retai sukels kokių dviprasmiškų minčių.

Nėra ką svarstyti ir šunims, liūtams, tigrams ar katėms – juk šie gyvūnai, nuo pat vaikystės neturėdami ką labai veikti (karjera zoologijos sode? mhm) nuolat žaidžia, rungiasi, atrodytų – kaunasi, tačiau vienas kito nesužeidžia. Taip, matyt, yra todėl, kad puikiai suvokia vienas kito signalus – vienaip pakeltos ausys reiškia „žaidžiam“, kitaip suglaustos – „žaidimas baigtas“.

Tad jei nesuvokiame, kurios sistemos signalus komunikuoja mūsų šuva, netrukus galime būti apkandžioti, o jei katino signalų nebesuprantame – žiū, greitai paties šlepetės taps jo tualetu.

Dar įdomiau tampa sistemoje, kurioje signalai interpretuojami būtent kaip signalai, t. y. simptomiškai, pvz., psichiatrijos ligoninėje. Kalėjime. Ar partijoje. Kartais ir savivaldybėse ar net privataus verslo struktūrose. Štai jei apsimetęs psichiškai negaluojančiu pakliūsi į psichiatrijos ligoninę (kaip jau ne kartą minėtame Davido Rosenhano eksperimente), visa, ką komunikuosi savo viešnagės metu, bus traktuojama kaip diagnozę patvirtinanti informacija.

Jei pareikši, kad nori namo, specialistai supratingai linksės, o savo užrašuose pažymės „pacientas teigia, kad nori namo“, tačiau niekas nesiruoš išleisti, jei sakysi: „Aš tik pajuokavau, iš tiesų esu visiškai sveikas.“ Tai irgi bus užfiksuota kaip eilinis kliedesių epizodas. Garantuotai nebetapsi, beje, mėnesio pacientu (Valstijose tokios varžybos – savaime suprantamas dalykas) ir tavo nuotrauka nesipuikuos skyriaus garbės lentoje.

Jei esame pastabūs suvokti, kurioje sistemoje esame, koks žaidimas čia žaidžiamas, galime rinktis, kaip jį žaisti ir ar žaisti jį apskritai. Nebesihipnotizuojamės – juk, kaip sakydavo Ludwigas Wittgensteinas, kai tik sužinai, kaip garantuotai laimėti žaidimą, žaidimas nebetenka prasmės. Kam šiandien įdomus Rubiko kubas? O kad pakiltum suvokimo lygiu aukščiau, nebūtina tapti šizofreniku. Užtenka savęs primygtinai paklausti: kas gi čia vyksta? Kas aš? Kas tu? Kas svarbu dabar? Į kieno rėmus spraudžiamės?

Išlipk iš dėžės. Verta.

Anąsyk gyvūnų prekių parduotuvėje mandagiai klausiu būrelio vartotojų, sustojusių prie kasos: „Kas čia paskutinis?“ Vienas vaikinas atsisuka ir atsako: „Tu!“

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau