„Lietuvos“ kino teatro kronikos: ir tuoj nebeliks Lietuvos

Publikuota: 2017-02-05
 

Melodraminis pavadinimas „ir tuoj nebeliks Lietuvos“ – iš plakato, kurį ant uždaryto „Lietuvos“ kino teatro 2005-aisiais buvo iškėlę menininkai. Vasario 1-ąją jis šmėkštelėjo erdviajame kino teatro vestibiulyje rodytoje kronikoje. Trumpam grįžo anų laikų dvasia, kai kas net verkė. Bet šįkart tai – ne „Pro-testo laboratorija“, o atsisveikinimo akcija.

Mecenatai Danguolė ir Viktoras Butkai gavo leidimą griauti kino teatrą ir statyti Modernaus meno centrą. Prieš prasidedant veiksmui, jie pakvietė miestiečius į vienos dienos parodą „Susitikimo pradžia“. Visą dieną vyko ekskursijos. Į kai kurias erdves užklydome pirmą kartą. Ir jau aišku, kad paskutinį. Tai buvo intensyviai melancholiškas renginys, kuriame susipynė prisiminimai, baigties motyvai ir pradžios intriga.

„Lietuvos“ istorijos filmas

Šitų ištrupėjusių, aprašinėtų, skylėtų sienų netrukus neliks. Daugelis mūsų dar prisimena po 1997-ųjų rekonstrukcijos atsiradusias minkštąsias kėdes, kuriose sėdėdami žiūrėjome „Kino pavasario“ filmus. Kai kas nieko blogo nenujausdamas valgė pastato gabaliuką, atpjautą nuo torto, iškepto atsinaujinimo proga. O dar kitiems buvo mielesnis sovietinių kėdžių trinksėjimas.

Turbūt yra ir mačiusiųjų, kaip 1959-aisiais į tuščią teritoriją įvažiuoja sunkvežimiai, žemkasių kaušai žarsto žemes. Visa tai buvo ir vėl bus, galvojau vaikščiodama po sales, kambarėlius, koridorius skirtinguose aukštuose.

Dieną trukusi paroda jau išmontuota. Jauna kuratorė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė iš kūrinių ir erdvių sukūrė pasakojimą, kurio filmas dabar sukasi mano atmintyje. Dešimtmetį pamažu iręs pastatas tampa praeitimi, kad atgimtų kažkuo kitu. Liminalinė stadija, aprašyta antropologo Arnoldo Van Gennepo, iš tiesų labai tinka nusakyti tam, kas vyksta. Kartu su kino teatro „Lietuva“ sienomis ardosi gerosios sovietmečio ir Nepriklausomybės pradžios patirtys. O mes kaip bendruomenė prarandame pagrindą liaudamiesi būti tuo, kuo buvome. Bet jau turime viziją, kas bus: „Studio Libeskind“ ir „Doarchitekts“ suprojektuotas kultūros centras. Tačiau dabar – nežinomybė ir praradimo jausmas. Mituose tokias būsenas padeda išgyventi ritualai, kuriems vadovauja tarpininkai tarp šio pasaulio ir ano. Jie drąsina žaidimais, gydo užkalbėjimais. Tokia ir parodos funkcija, o aš tik fiksuoju, kas užkalbėta.

Čia buvo ir tarpininkų, ir ritualų – paroda buvo apeinama sugrįžtant į išeities tašką, o prie įėjimo pasitiko oranžinė lapė, duris saugojo lapiukas, visur lydėjo gyvas aukštaūgis kiškis nulėpusiomis ausimis. Tai – Juozo Laivio (lapės) ir Aurelijos Maknytės (kiškis) kūriniai. Šie personažai mane iškart perkėlė į 2001-ųjų filmą „Donis Darko“, kur mirties prieangyje įstrigusiam paaugliui milžiniškas kiškis pranašauja pasaulio pabaigą po 28 dienų, 6 valandų, 42 minučių ir 12 sekundžių. Pasijutau keliaujanti tomis sekundėmis atgal, lemiamo momento link – pirmųjų dūžių į šias sienas.

Didžioji kino salė

Šią patalpą prisimename geriausiai. Čia mano savimonę keitė Tengizo Abuladzės ir Andrejaus Tarkovskio filmai; kartu su minia atstovėjau po visą aikštę susirangiusią eilę, idant žvilgtelėčiau į nuogą moterį „Miegamojo lange“, paskui – kad tris valandas skęsčiau kartu su „Titaniku“. Dabar nebėra kėdžių, o apsinuoginusi struktūra atskleidė savo ryšius su romėnų amfiteatrais. Tik mėtosi – vėl milžiniškas – Donato Jankausko (Duonio) batas su ženklu ant pado: dvi žmogbeždžionės laiko Žemės rutulį. Bet gal jis priklauso viršuje kybančiam pakaruokliui, palikusiam atsisveikinimo raštelį: „Laisvę alkofrontui.“

Tai – anoniminių įsibrovėlių protestas prieš valdžios norą sugrūsti mus visus į vienodo elgesio uniformas.

Į politines dabarties realijas įsijausti neleido Stanley Kubricko „2001: Kosminės odisėjos“ garsai, kuriais režisierius žymėjo didžiąsias transformacijas: kai atsiranda Žemė ir Mėnulis, kai žmogbeždžionė išmoksta naudotis įrankiais, kai žmogus virsta „žvaigždžių vaiku“. Ši muzika akompanavo grupės „Cooltūristės“ ir Adomo Žudžio audiovizualinei „Lietuvos“ transformacijos studijai „Ko nesakė Zaratustra“ (Laima Kreivytė sakė, kad į ją įlieti keli vos girdimi Lietuvos himno akordai). Toje vietoje, kur ekranas mus perkeldavo į neaplankytas Vakarų šalis, „Lietuvos“ kino teatras virto vargonais, tirpo, vėrėsi melsva vidaus tamsa, kurią saugojo baltais suvirintojų kostiumais vilkinčios figūros – kelionių laiku kosmonautės. Tai jau – ne kinas, o nauja medija poetiškai skambančiu pavadinimu: fotogrametrija.

Aparatinės

Tuo vidaus virtimo išore, o išorės – vidumi vaizdu svaiginausi žiūrėdama pro langelius iš viršaus – vienintelės šviesios erdvės parodoje. Kuratorė pasakojo čia dirbusių žmonių istorijas – kaip jiems tekdavo žiūrėti vis tuos pačius filmus, vis sujungti juostas, kartais suklystant. Pasakojimą klystkeliais vedžiojo skulptorių Marijos Šnipaitės ir Nerijaus Ermino instaliacijos – keisti daiktai kaip užuominos į poeziją, slypinčią už kasdienybės: ant sienos kybančios kuokos, iš cementinių gardelių dygstantys tarsi augalai, tarsi kiškio ausys (Šnipaitė), medžio šakomis sprogstantis juodas deimantas, sovietinės stiklo vazos ir švytintis sulankstomas stalas, šuoliuojantis arklys (Erminas). Jie strigo atmintyje kaip iš nežinomų žmonių gyvenimų iškirpti kino kadrai arba pranešimai iš anapus.

Ir staiga – laiko stotelė: ryškiai apšviestame rausvame kambarėlyje kybantis Lino Jusionio paveikslas – žydroje tuštumoje ištryškusiame fontane atsispindi grafičių rašmenys ant „Lietuvos“ sienų... Tuos rašmenis – jais užkoduotą slaptų pasisakymų, nutildymų, pagražinimų, pasipuikavimų istoriją – visą dieną registravo Vitalijus Červiakovas, savo atradimus skelbęs bėgančia raudonų raidžių eilute.

Salė 88

Po to – būtinas nusileidimas į pragarus. Šiai zonai atstovavo Salė 88, įrengta po 1997-ųjų rekonstrukcijos. Čia eidavome žiūrėti masėms neįdomių, bet intelektualiai intriguojančių filmų. Išrinktųjų klubo atmosferą kūrė siauras, į užslėptą tolį vedantis koridorius ir kino kūrėjų pavardėmis aprašinėta siena. Tos pavardės tebebuvo tomis paskutinėmis pastato sekundėmis.

Kristina Inčiūraitė sukūrė joms atsakymą: ant laiptų išrašyti lotyniški (todėl šiek tiek šventi) keiksmažodžiai vedė į kitą aparatinę, kur buvo girdėti Sophios Loren monologas iš filmo „Romos imperijos žlugimas“. Filmas sukurtas 1965-aisiais – tais pačiais, kai baigta statyti „Lietuva“. Filmo pavadinimas – triguba nuoroda: į sovietų imperijos pabaigą, į pastato griūtį, į politinę dabartį, nes jame pasakojama apie valstybės žlugimo pradžią, kai pilietiškumą įveikia korupcija.

Bet laiptais nekilome. Dirstelėję į nebeveikiančią lempą, iš kurios sklido fiktyvi pastato detektyvinio tyrimo šviesa (Aurelija Maknytė), traukėme gilyn į tamsą. Ten pasitiko Mirties iš Ingmaro Bergmano „Septintojo antspaudo“ vaiduokliai, iššaukti Justės Venclovaitės. O kino salėje laukė žalioji Juozo Laivio žuvis. Tai dar vienas mitų personažas tarp praeities ir ateities: ji ir priminė čia buvusią Vilniaus vandenvietę, kuri padėdavo vėsinti aparatūrą, ir tapo paskutiniu „Lietuvos“ istorijos kadru.

Ta žuvis nuo šiol plaukios mano atminties akvariume. Bet ji simboliškai mus perkelia į ateities filmą: trijų aukštų pastatą su erdviu holu, universalios paskirties sale, muziejaus parduotuve, kavine, saugyklomis, skaitykla, ekspozicijų erdve, lauko terasa, kur tikriausiai visi susitiksime. Tai Danguolės ir Viktoro Butkų dovana, o man – geroji verslo žinia specialiai „Verslo žinioms“.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Paskelbta kitų metų Knygų mugės tema

2019-aisiais Knygų mugė bus jubiliejinė – vyks 20-ąjį kartą.

Laisvalaikis
2018.02.25
Žiemos olimpiados uždarymo ceremonijoje Rusijos vėliava neplevėsuos  2

Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK) nusprendė neatšaukti draudimo Rusijai dalyvauti Pjongčange...

Laisvalaikis
2018.02.25
Ernestas Parulskis. Kilnojamosios parodos kačiukas

Formaliai kilnojamosiomis parodomis galima vadinti bet kurią parodą, surengtą nuo XV a., kai jo pradžioje...

Laisvalaikis
2018.02.24
Leidybos verslas kalba ir apie kilimą, ir apie bankrotus 5

„Litexpo“ parodų centre šį savaitgalį vykstanti Vilniaus knygų mugė, žvelgiant iš šalies, atrodo kaip...

Laisvalaikis
2018.02.23
Trys stendai prie Ebingo, Misūryje 1

Nedažnai pamatysi filmą, primenantį didžiojo Hitchcocko žodžius apie „kiną, kuris yra torto gabalas“.

Laisvalaikis
2018.02.23
Berlyno kino festivalis: laukiant pokyčių, bijant pokyčių

Daugybę metų kaip antras svarbiausias kino festivalis pasaulyje žinoma Berlynalė pastaraisiais metais...

Laisvalaikis
2018.02.22
Vilniaus knygų mugė užėmė visas „Litexpo“ erdves 1

Vasario 22 d. Vilniuje, parodų ir kongresų centre „Litexpo“, prasidėjo 19-oji tarptautinė Vilniaus knygų mugė...

Laisvalaikis
2018.02.22
Gražiausi lietuviški įmonių pavadinimai: nuo „Gėlių burtų“ iki „Dangaus kačių“ 3

Vasario 21-oji – Tarptautinė gimtosios kalbos diena, primenanti, kaip svarbu ją gerbti ir puoselėti. Šia...

Laisvalaikis
2018.02.21
Lietuvių biatlono rinktinė nepasiekė finišo 8

Antradienį Žiemos olimpinėse žaidynėse Pjongčange mišrioje estafetėje Lietuvos sportininkams pritrūko...

Laisvalaikis
2018.02.20
„Universal Music“ planuoja plėtrą Lietuvoje

Su kultūros ministre Liana Ruokytė-Jonsson susitikę muzikos leidybos kompanijos „Universal Music“ atstovai...

Laisvalaikis
2018.02.20
Restauruojamuose Pacų rūmuose veriasi freskos 3

Vilniuje, restauruojamuose istoriniuose Pacų rūmuose Didžiojoje gatvėje, kur šiemet bus atidarytas pasaulinio...

Laisvalaikis
2018.02.20
Valstybės pažinimo centre – nauja interaktyvi paroda 

Vilniuje, Valstybės pažinimo centre, Vasario 16-osios išvakarėse atidaryta nauja interaktyvi paroda...

Laisvalaikis
2018.02.19
Metų vertėjo krėslas įteiktas Irenai Aleksaitei

Metų vertėjo krėslo premija šiemet skirta vertėjai Irenai Aleksaitei „už adekvačiai ir gyvai išverstą Witoldo...

Laisvalaikis
2018.02.19
BAFTA apdovanojimuose triumfavo „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ 

BAFTA apdovanojimuose, kurie laikomi britišku „Oskarų“ atitikmeniu, triumfavo tragikomedija „Trys stendai...

Laisvalaikis
2018.02.19
Stuburo skausmas – mūsų pačių reikalas 2

Nedaug rasi vyrėlesnio amžiaus žmonių, dirbančių sėdimą darbą, kurie nejustų nugaros skausmų ar bent jau...

Laisvalaikis
2018.02.18
VŽ rekomenduoja: naujos knygos

Kuo Vilniaus knygų mugė arčiau, tuo labiau intriguojamus leidinius ir jų autorius į viešumą „išmeta“...

Laisvalaikis
2018.02.18
Apie sveiką maistą – kitaip

Mitybos specialistų „išduodami“ leidimai valgyti vienus produktus ir vengti kitų, kaip ir stebuklingos...

Laisvalaikis
2018.02.18
2018-ųjų mitybos tendencijos ir mados

Nuo vegetariškų „mėsainių“ iki nealkoholinių „svaigiųjų“ gėrimų: 2018-aisiais vyraus ne tik sveiko, bet ir...

Laisvalaikis
2018.02.17
Berlinalės kino mugėje – Lietuviški virtualios realybės projektai

Vokietijoje prasideda 68-asis Berlyno tarptautinis kino festivalis, o kartu su juo ir Europos filmų mugė,...

Laisvalaikis
2018.02.16
Tyrimas: šimtmetį pasitinkantys lietuviai vieningesni ir laimingesni 2

„Žmogaus studijų centro“ nuo 2008 m. kasmet atliekami Lietuvos psichologinio klimato ir žmonių jausenos...

Laisvalaikis
2018.02.16

Verslo žinių pasiūlymai

Nepamirštamos kelionės laiku

Nepamirštamos kelionės laiku

Kas mėnesį laukia nauji įspūdžiai ir netikėti atradimai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

Nepraleiskite savo srities naujienų

„Verslo žinių“ akademija

„Verslo žinių“ akademija

Išsamūs praktiniai mokymai ne didesnėse nei 14 dalyvių grupėse

Pažintinis žurnalas

Pažintinis žurnalas

Tiems, kas brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau