„Lietuvos“ kino teatro kronikos: ir tuoj nebeliks Lietuvos

Publikuota: 2017-02-05
Autorius  

Melodraminis pavadinimas „ir tuoj nebeliks Lietuvos“ – iš plakato, kurį ant uždaryto „Lietuvos“ kino teatro 2005-aisiais buvo iškėlę menininkai. Vasario 1-ąją jis šmėkštelėjo erdviajame kino teatro vestibiulyje rodytoje kronikoje. Trumpam grįžo anų laikų dvasia, kai kas net verkė. Bet šįkart tai – ne „Pro-testo laboratorija“, o atsisveikinimo akcija.

Mecenatai Danguolė ir Viktoras Butkai gavo leidimą griauti kino teatrą ir statyti Modernaus meno centrą. Prieš prasidedant veiksmui, jie pakvietė miestiečius į vienos dienos parodą „Susitikimo pradžia“. Visą dieną vyko ekskursijos. Į kai kurias erdves užklydome pirmą kartą. Ir jau aišku, kad paskutinį. Tai buvo intensyviai melancholiškas renginys, kuriame susipynė prisiminimai, baigties motyvai ir pradžios intriga.

„Lietuvos“ istorijos filmas

Šitų ištrupėjusių, aprašinėtų, skylėtų sienų netrukus neliks. Daugelis mūsų dar prisimena po 1997-ųjų rekonstrukcijos atsiradusias minkštąsias kėdes, kuriose sėdėdami žiūrėjome „Kino pavasario“ filmus. Kai kas nieko blogo nenujausdamas valgė pastato gabaliuką, atpjautą nuo torto, iškepto atsinaujinimo proga. O dar kitiems buvo mielesnis sovietinių kėdžių trinksėjimas.

Turbūt yra ir mačiusiųjų, kaip 1959-aisiais į tuščią teritoriją įvažiuoja sunkvežimiai, žemkasių kaušai žarsto žemes. Visa tai buvo ir vėl bus, galvojau vaikščiodama po sales, kambarėlius, koridorius skirtinguose aukštuose.

Dieną trukusi paroda jau išmontuota. Jauna kuratorė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė iš kūrinių ir erdvių sukūrė pasakojimą, kurio filmas dabar sukasi mano atmintyje. Dešimtmetį pamažu iręs pastatas tampa praeitimi, kad atgimtų kažkuo kitu. Liminalinė stadija, aprašyta antropologo Arnoldo Van Gennepo, iš tiesų labai tinka nusakyti tam, kas vyksta. Kartu su kino teatro „Lietuva“ sienomis ardosi gerosios sovietmečio ir Nepriklausomybės pradžios patirtys. O mes kaip bendruomenė prarandame pagrindą liaudamiesi būti tuo, kuo buvome. Bet jau turime viziją, kas bus: „Studio Libeskind“ ir „Doarchitekts“ suprojektuotas kultūros centras. Tačiau dabar – nežinomybė ir praradimo jausmas. Mituose tokias būsenas padeda išgyventi ritualai, kuriems vadovauja tarpininkai tarp šio pasaulio ir ano. Jie drąsina žaidimais, gydo užkalbėjimais. Tokia ir parodos funkcija, o aš tik fiksuoju, kas užkalbėta.

Čia buvo ir tarpininkų, ir ritualų – paroda buvo apeinama sugrįžtant į išeities tašką, o prie įėjimo pasitiko oranžinė lapė, duris saugojo lapiukas, visur lydėjo gyvas aukštaūgis kiškis nulėpusiomis ausimis. Tai – Juozo Laivio (lapės) ir Aurelijos Maknytės (kiškis) kūriniai. Šie personažai mane iškart perkėlė į 2001-ųjų filmą „Donis Darko“, kur mirties prieangyje įstrigusiam paaugliui milžiniškas kiškis pranašauja pasaulio pabaigą po 28 dienų, 6 valandų, 42 minučių ir 12 sekundžių. Pasijutau keliaujanti tomis sekundėmis atgal, lemiamo momento link – pirmųjų dūžių į šias sienas.

Didžioji kino salė

Šią patalpą prisimename geriausiai. Čia mano savimonę keitė Tengizo Abuladzės ir Andrejaus Tarkovskio filmai; kartu su minia atstovėjau po visą aikštę susirangiusią eilę, idant žvilgtelėčiau į nuogą moterį „Miegamojo lange“, paskui – kad tris valandas skęsčiau kartu su „Titaniku“. Dabar nebėra kėdžių, o apsinuoginusi struktūra atskleidė savo ryšius su romėnų amfiteatrais. Tik mėtosi – vėl milžiniškas – Donato Jankausko (Duonio) batas su ženklu ant pado: dvi žmogbeždžionės laiko Žemės rutulį. Bet gal jis priklauso viršuje kybančiam pakaruokliui, palikusiam atsisveikinimo raštelį: „Laisvę alkofrontui.“

Tai – anoniminių įsibrovėlių protestas prieš valdžios norą sugrūsti mus visus į vienodo elgesio uniformas.

Į politines dabarties realijas įsijausti neleido Stanley Kubricko „2001: Kosminės odisėjos“ garsai, kuriais režisierius žymėjo didžiąsias transformacijas: kai atsiranda Žemė ir Mėnulis, kai žmogbeždžionė išmoksta naudotis įrankiais, kai žmogus virsta „žvaigždžių vaiku“. Ši muzika akompanavo grupės „Cooltūristės“ ir Adomo Žudžio audiovizualinei „Lietuvos“ transformacijos studijai „Ko nesakė Zaratustra“ (Laima Kreivytė sakė, kad į ją įlieti keli vos girdimi Lietuvos himno akordai). Toje vietoje, kur ekranas mus perkeldavo į neaplankytas Vakarų šalis, „Lietuvos“ kino teatras virto vargonais, tirpo, vėrėsi melsva vidaus tamsa, kurią saugojo baltais suvirintojų kostiumais vilkinčios figūros – kelionių laiku kosmonautės. Tai jau – ne kinas, o nauja medija poetiškai skambančiu pavadinimu: fotogrametrija.

Aparatinės

Tuo vidaus virtimo išore, o išorės – vidumi vaizdu svaiginausi žiūrėdama pro langelius iš viršaus – vienintelės šviesios erdvės parodoje. Kuratorė pasakojo čia dirbusių žmonių istorijas – kaip jiems tekdavo žiūrėti vis tuos pačius filmus, vis sujungti juostas, kartais suklystant. Pasakojimą klystkeliais vedžiojo skulptorių Marijos Šnipaitės ir Nerijaus Ermino instaliacijos – keisti daiktai kaip užuominos į poeziją, slypinčią už kasdienybės: ant sienos kybančios kuokos, iš cementinių gardelių dygstantys tarsi augalai, tarsi kiškio ausys (Šnipaitė), medžio šakomis sprogstantis juodas deimantas, sovietinės stiklo vazos ir švytintis sulankstomas stalas, šuoliuojantis arklys (Erminas). Jie strigo atmintyje kaip iš nežinomų žmonių gyvenimų iškirpti kino kadrai arba pranešimai iš anapus.

Ir staiga – laiko stotelė: ryškiai apšviestame rausvame kambarėlyje kybantis Lino Jusionio paveikslas – žydroje tuštumoje ištryškusiame fontane atsispindi grafičių rašmenys ant „Lietuvos“ sienų... Tuos rašmenis – jais užkoduotą slaptų pasisakymų, nutildymų, pagražinimų, pasipuikavimų istoriją – visą dieną registravo Vitalijus Červiakovas, savo atradimus skelbęs bėgančia raudonų raidžių eilute.

Salė 88

Po to – būtinas nusileidimas į pragarus. Šiai zonai atstovavo Salė 88, įrengta po 1997-ųjų rekonstrukcijos. Čia eidavome žiūrėti masėms neįdomių, bet intelektualiai intriguojančių filmų. Išrinktųjų klubo atmosferą kūrė siauras, į užslėptą tolį vedantis koridorius ir kino kūrėjų pavardėmis aprašinėta siena. Tos pavardės tebebuvo tomis paskutinėmis pastato sekundėmis.

Kristina Inčiūraitė sukūrė joms atsakymą: ant laiptų išrašyti lotyniški (todėl šiek tiek šventi) keiksmažodžiai vedė į kitą aparatinę, kur buvo girdėti Sophios Loren monologas iš filmo „Romos imperijos žlugimas“. Filmas sukurtas 1965-aisiais – tais pačiais, kai baigta statyti „Lietuva“. Filmo pavadinimas – triguba nuoroda: į sovietų imperijos pabaigą, į pastato griūtį, į politinę dabartį, nes jame pasakojama apie valstybės žlugimo pradžią, kai pilietiškumą įveikia korupcija.

Bet laiptais nekilome. Dirstelėję į nebeveikiančią lempą, iš kurios sklido fiktyvi pastato detektyvinio tyrimo šviesa (Aurelija Maknytė), traukėme gilyn į tamsą. Ten pasitiko Mirties iš Ingmaro Bergmano „Septintojo antspaudo“ vaiduokliai, iššaukti Justės Venclovaitės. O kino salėje laukė žalioji Juozo Laivio žuvis. Tai dar vienas mitų personažas tarp praeities ir ateities: ji ir priminė čia buvusią Vilniaus vandenvietę, kuri padėdavo vėsinti aparatūrą, ir tapo paskutiniu „Lietuvos“ istorijos kadru.

Ta žuvis nuo šiol plaukios mano atminties akvariume. Bet ji simboliškai mus perkelia į ateities filmą: trijų aukštų pastatą su erdviu holu, universalios paskirties sale, muziejaus parduotuve, kavine, saugyklomis, skaitykla, ekspozicijų erdve, lauko terasa, kur tikriausiai visi susitiksime. Tai Danguolės ir Viktoro Butkų dovana, o man – geroji verslo žinia specialiai „Verslo žinioms“.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

Smalsiems, protingiems, norintiems suprasti

Smalsiems, protingiems, norintiems suprasti

Tiems, kurie niekada nenustoja mokytis

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

Nepraleiskite savo srities naujienų

Pažintinis žurnalas

Pažintinis žurnalas

Tiems, kas brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi

Nepamirštamos kelionės laiku

Nepamirštamos kelionės laiku

Kas mėnesį laukia nauji įspūdžiai ir netikėti atradimai

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau