Pasaulyje garsi profesorė V. Dagienė – apie „Bebro“ idėją ir vadovavimo išmintį

Publikuota: 2017-09-29
Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.

Prof. Valentina Dagienė pasaulinės reikšmės projektus vykdo mėgaudamasi mažais gyvenimo džiaugsmais ir to norėtų išmokyti visus lietuvius.

Pasaulyje žinoma mokslininkė pokalbio į kuklų darbo kabinetą Matematikos ir informatikos institute Akademijos gatvėje pakviečia per savo atostogas. „Galėsime ramiai pasikalbėti – niekur neskubėsiu“, – šypsosi pasaulinei informatinio mąstymo kultūrai kelią nutiesusi profesorė ir pradeda vardyti šalis, kuriose ji laikoma tokio mąstymo koncepcijos pradininke, – „itališkos, suomiškos, švediškos „Bebro“ užduotys – pakeliui. Iš viso 60 šalių. O kiek kalbų – nepasakysiu, nes kai kuriose šalyse jos leidžiamos keliomis kalbomis. Neturiu laiko skaičiuoti“.

„Bebras“ — nuo 2004 m. vykstantis tarptautinis informatikos ir informatinio mąstymo konkursas, prof. Dagienės išplėtotas į pasaulinį judėjimą. Jis apima užduotis mokiniams, mokymus mokytojams, žaidimais paremtą informatinio ugdymo kryptį.

Vadovaudama dviem savo įsteigtiems tarptautiniams žurnalams „Informatics in Education“ ir „Olympiads in Informatics“, mokslininkė dirba su 85 šalimis. „Prieš 12 m. įsteigiau konferenciją ir džiaugiuosi, kad kasmet išleidžiu po leidinį ir vadovauju vis kitoje šalyje. Čia ne „Bebras“ – čia rimčiau“, – kalba prof. Dagienė, didžiuotis savo laimėjimais išmokusi iš danų. Ir palinki kuo daugiau žmonių perskaityti „Daniškus gyvenimo metus“: daug malonumo profesorei suteikusi knyga patvirtina jos išvadą, kad stebuklų Danijoje nėra, bet žmonės – labai išdidūs ir patenkinti tuo, kaip gyvena, – džiaugiasi ir kai lyja, ir suvalgę nesveiką pyragėlį.

Šypsena per visą pokalbį nedingsta ir iš profesorės veido. Penkis vaikus, kurie visi jau yra baigę po kelis Lietuvos ir užsienio universitetus, užauginusi prof. Dagienė sako nepatyrusi sunkumų derindama šeimą ir darbą. Augindama vaikus, ji parašė apie 30 knygų, o dulkes nuo spintelių valydavo galvoje dėliodama būsimus mokslinius straipsnius. Paklausta, kaip pailsi po įtemptos dienos, profesorė atsako, kad jai nėra nuo ko ilsėtis. Ypač dabar, kai vėl pradėjo kurti galvosūkius.

„Kadaise tai labai mėgau. Dabar grįžtu į vaikystę – vėl darau tą patį. Neseniai patikrinau: Rusijoje vis dar leidžiamas žurnalas „Kvant“, kuriame mano galvosūkiai labai seniai buvo spausdinami“, – pasakoja prof. Dagienė, kuriai sovietiniai laikai nebuvo draugiški, nes tremtinių šeimoje Tadžikistane gimusi būsima profesorė, kai su mama ir močiute prieš valdžios valią grįžo į Lietuvą, ilgą laiką čia net nebuvo įregistruotos. „O jei esi neregistruotas, vadinasi, tavęs nėra“, – sako profesorė, kadaise nežinojusi, ar turės teisę lankyti mokyklą.

Darbštusis bebras

Prisimindama Varnių mokyklos suolą, profesorė pastebi, kad kai kurie „anos“ švietimo sistemos dalykai išliko iki šių dienų. Bene pagrindinis – mokykloje per mažai žaidžiama ir per sunkiai dirbama. Dažnas mokytojas į žaidimus žiūri nerimtai – mano, kad tai niekai.

„Jei žaidimas – tik tris mygtukus spaudyti, tuomet blogai. Bet jis gali būti kitoks, lavinti smegenų veiklą. Todėl ėmiau kurti informatinį mąstymą ugdančius uždavinius. Jie gali atrodyti nesudėtingi, tačiau juose užkoduoti algoritmai. Iš pradžių buvo mažai šalių, kurios tuo susidomėjo. Paskui penkios, šešios, devynios. Prasidėjo bumas, šalių daugėjo. Dabar tai jau ne tik konkursas – „Bebras“ tapo pasauliniu judėjimu“, – pasakoja prof. Dagienė.

Kai kurios šalys „Bebrą“ vadina savo kalba, pavyzdžiui, Suomijoje – „Majava“, Estijoje – „Kobras“, Prancūzijoje – „Castor“, Serbijoje — „Dabar“. Bet daugelis šalių – Indonezija, Iranas, Islandija, Naujoji Zelandija, Nigerija ir kitos – paliko lietuvišką pavadinimą, tad profesorė ten siuntė kalbininko Antano Smetonos įrašą su taisyklingu šio žodžio tarimu.

Ponia Dagienė pasakoja pavadinimą šiai programai sugalvojusi netikėtai. 2003 m. rudenį viešint Suomijoje, po ilgos darbo dienos kolegos pasiūlė pasivaikščioti aplink ežerą, kur darbščiai triūsė daugybė bebrų. Profesorei kilo mintis: gal sukuriame kokį nors konkursą – „Bebras“?

O praėjusią savaitę vienas Šveicarijos mokslininkas jai pasiūlė kitą „Bebro“ pavadinimo kilmės istoriją. Pasirodo, 1950-aisiais vienas Tiuringo mašinos, tapusios pagrindu vėlesniems kompiuteriams, algoritmų vadinamas „Busy Beaver“ (liet. užsiėmęs bebras).

Tai sudėtingas algoritmas, bet turėdama laiko profesorė ketina jį pavaizduoti paprastu uždaviniu, nes tiki, kad mokytojas yra tas, kuris sudėtingus procesus sugeba pateikti paprastai, ūkiškai.

„Žinoma, yra žmonių, kurie iš karto supranta sudėtingą procesą. Pavyzdžiui, aš studijuodama formulę iš karto suvokdavau, kas dedasi už jos. Todėl būdavo keista, kad kiti to nemato. Tas pats – dėl erdvinio mąstymo: vienam pjūvis, užrašytas formule, yra lengvai įsivaizduojamas, o kitam reikia „pačiupinėti“ pjūvį, kad suprastų“, – lygina prof. Dagienė.

Mokytis žaidžiant

Kad klasėse atsirastų bent kiek daugiau žaidybinių elementų, prof. Dagienė su rėmėjų pagalba parengė vaikams skirtų kortelių su „Bebro“ galvosūkiais ir užduotimis, kurios išdalytos kai kurių Lietuvos pradinių mokyklų mokytojams.

„Žaisti ir kartu lavinti protą reikia ne tik vaikams, bet ir mokytojams“, – sako profesorė. Ji sugalvojo ne tik paprastų užduočių, bet ir sudėtingų algoritmų, kurie, jos nuomone, galėtų tapti laisvalaikiu verslo įmonėse ar laukiant gydytojo konsultacijos poliklinikoje: „Kartą padėjau kortelių vienoje gydymo įstaigoje. Paskui matau, kaip sėdi mama su vaiku, abu įsitraukę, mąsto. Taip gera širdyje pasidarė.“

Visgi verslo iš „Bebro“ profesorė neketina daryti, nors kai kuriose šalyse „Bebro“ ar su juo susiję projektai pradeda būti pelningi, o Lietuvoje, kur ši sistema tarptautiniu vertinimu yra pati geriausia, kol kas viskas daroma „iš idėjos“.

Užtat žaidimai pamažu skverbiasi į klases, ypač – pradinukų.

„Gal kad pradinukų mokytojai tokį darbą dažnai renkasi iš pašaukimo. Dėl to ir jų pačių, ir jų auklėtinių akys dažniau spindi“, – svarsto prof. Dagienė. Bet jau daugelį metų ją stebina dalies Lietuvos mokytojų pesimizmas.

Švytintys ir išmanūs

„Norėtųsi, kad Lietuva švytėtų. Kad būtų daugiau išmanios Lietuvos. Bet pirmiausia mokytojai turi uždegti mokinius, juos motyvuoti, užkrėsti gera nuotaika. O dabar dažnai yra priešingai – didelė mokytojų dalis nejaučia pasididžiavimo savo darbu, nuolat verkšlena ir zirzia. Gal taip jie tikisi daugiau naudos iš valdžios, o gal pasirinko ne tą profesiją?“ – retoriškai klausia prof. Dagienė. Ji nesutinka, kad priežastis – tik nedideli atlyginimai: „Suomijoje mokytojų atlyginimai irgi vidutiniški. Bet ten į vieną pedagogo vietą pretenduoja 5–6 žmonės. Jiems keliami labai dideli reikalavimai. Gal todėl jie jaučia savo vertę. Kartą vienas Suomijos profesorius, paklaustas, kur stos jo dukra, didžiuodamasis atsakė: „Į mokytojus.“

Ponia Dagienė daug keliauja ir susitinka su įvairių šalių pedagogais, tad gali palyginti skirtingų šalių patirtį ir požiūrį. Jos nuomone, Lietuvoje labiausiai stinga laisvumo, drąsos, noro rizikuoti, taip pat – apginti savo principus. „Mokytojas turi jausti malonumą dirbdamas. Dabar, kai nebėra griežtų reglamentų, pamokos gali būti tokios įdomios, kūrybiškos – tik mokyk ir džiaukis“, – įsitikinusi profesorė.

Vadovavimo išmintis

Gebėjimu džiaugtis kiekviena diena, mėgautis mažais dalykais p. Valentina norėtų užkrėsti visus vadovus.

„Kai mokytojas man sako, kad norėtų ką nors daryti, bet bijo direktoriaus, negaliu atsistebėti. Pirmiausia kodėl direktorius ne skatina, ne motyvuoja, ne padeda rasti būdų mokytojui įgyvendinti savo sumanymus, o ieško priežasčių ko nors neleisti. Ir kodėl pats mokytojas nemėgina įrodyti savo tiesos, nemėgina subtiliai, inteligentiškai padėti direktoriui mokytis, o pasiduoda spaudimui ir eina į darbą nuleista galva“, – stebisi VU profesorė. Savo vaikus ji irgi mokė ne pasiduoti ir susitaikyti, o visais įmanomais būdais siekti savo.

„Aiškinau vaikams – jei tau ko nors reikia, bet tavo viršininkas mano kitaip, turi kelis veikimo būdus. Pirmasis – bandyti subtiliai, argumentuotai kalbėti ir įtikinti. Mokytoją, direktorių, taip pat tėvus. Turi suprasti, koks tai žmogus, ko jam reikia, siūlyti mainus: aš tau tą, tu man aną. O jei jau visiškai nesiseka, išeini iš to darbo ar mokyklos“, – gyvenimo išmintimi dalijasi prof. Dagienė, patarianti mokyklų vadovus mokyti subtiliai – kad jie pasijaustų esą pagalbininkai, o ne prievaizdai.

„Dėl vaiko, mokinio, mokytojo vadovas turi kovoti iš paskutiniųjų. Man yra buvę, kad įsipareigoji ką nors organizuoti, o paskui turi iš po žemių iškasti galimybę tai padaryti. Yra tekę galvoti taip: jei nepavyks, kas blogiausio gali nutikti? Turiu butą – galiu jį parduoti ir mažesnį nusipirkti“, – prisimena prof. Dagienė. 2000-ųjų žiemą nuvykusi į vieną Suomijos Vantos miestelio mokyklą, ji sutiko didžiuliame mokyklos kieme sniegą valantį vyrą. Paklaususi, kur direktorius, ji išgirdo, kad tai jis. „Sakau – juokaujate? Tai kodėl kiemą šluojate? O jis man atšauna: nes kiemsargio šiandien nėra, o direktoriaus darbas – matyti, kur ko trūksta, ir padėti“, – gero vadovo pavyzdį pateikia prof. Dagienė.

Ant ko laikosi pasaulis

Mokslininkė didžiąją laiko dalį praleidžia su pačiais gabiausiais, tačiau pasaulis, anot profesorės, laikosi ne ant jų. Visuomenė, ūkis paremti „normaliais“ žmonėmis – ne turinčiais išskirtinių gabumų, o gerai pasirengusių, giluminius procesus suvokiančių specialistų. Mokslininkė apgailestauja, kad su šia vidurine grandimi Lietuvoje dirbti mokama prasčiausiai. „60—70 proc. žmonių galima gerai išmokyti, išlavinti – svarbu juos tinkamai nukreipti, gerai parengti“, – kalba prof. Dagienė. Ji įsitikinusi, kad yra daugybė žmonių, kuriems reikia tik šiek tiek daugiau laiko, dėmesio, kelių papildomų žingsnelių — jei juos per daug paskubinsi ar ką nors su jais praleisi, jie bus „prarasti“ — pamanys esantys negabūs matematikai ar programavimui, ir jų potencialas liks neišnaudotas.

Atgavusi nepriklausomybę, mūsų šalis, kaip ir kitos likimo sesės, švietimo srityje šiek tiek per daug pasuko paviršiniu keliu. Ypač kalbant apie technologijas. Gerai, kad jos naudojamos, tačiau būtina suvokti kai kuriuos principus, pagrindus. Inžinieriai siekia, kad technologijos būtų kuo plačiau prieinamos, kad nereikėtų didelio pasirengimo jas naudoti.

„Pasaulis kalba apie „deep learning“, arba gilųjį mokymąsi. Manoma, kad giliuosius procesus suvokiančių žmonių reikia ne saujelės, o 60–70%“, – pabrėžia prof. Dagienė. Nes kitaip, kad ir kas būtum – biologas, chemikas ar fizikas, jei neišmanai šiuolaikinių uždavinių sprendimo procesų, algoritmų pagrindų, negali formuluoti užduočių kompiuteriui, sulaukti pagalbos.

Gilųjį mąstymą prof. Dagienė pataria ugdyti nuo kūdikystės. Net suvokti „kairėn-dešinėn“, dėlioti takelius iš akmenukų pagal taisykles, mokslininkės teigimu, yra algoritmavimo, programavimo pradžiamokslis. Tai strateginis kūrybiško žmogaus mąstymas. Jei mažas vaikas sugebėsi atlikti paprastas užduotis, suskaidyti darbą į dalis, sujungti, paskirstyti, suskirstyti – tai jis sugebės ir suaugęs.

Skirtingos kultūros

Dar viena svarbi, bet retai sutinkama savybė – protingas rizikavimas. Mokslininkė prisimena, kaip Estijoje ar Olandijoje pristačius kokią nors idėją keli žmonės iš karto šoka ir sako, kad norėtų pamėginti. O lietuviai pirmiausia pagalvoja, ar tikrai viskas bus gerai, ar idėjai įgyvendinti turės viską, ko prireiks. VŽ „Savaitgalio“ pašnekovė neabejoja, kad protingo atsargumo reikia, bet dar labiau reikia protingo rizikavimo.

Ponia Dagienė mėgsta stebėti skirtingas šalis, perprasti žmonių mentalitetą ir rasti, ko pasimokyti. Beveik visą planetą apkeliavusią mokslininkę labiausiai žavi Šiaurės šalys – Suomija, Švedija, taip pat Danija, Olandija, Vokietija.

„Su suomiais nepaprastai malonu bendradarbiauti. Jie profesionalūs, pamatuojantys, santūrūs, sąžiningi. Bet reikia suprasti, kad jie lėtesni, ilgai neatsakys. Mane daugelis suomių kolegų pakenčia, nes žino, kad man reikia greito atsakymo. Jie žino, kad jei Valentinai reikia, ji paskambins ir vienuoliktą vakaro, ir į Afriką. Kartą vienam Suomijos profesoriui vis rašau rašau ir niekaip nesulaukiu atsakymo. Tada skambinu. O jis sako – aš dabar Nigerijoje. Na ir kas? Man vis tiek reikia atsakymo“, – juokiasi pašnekovė.

Ji sako, kad turėtume būti patikimi kaip suomiai, gudrūs ir verslūs kaip olandai, tikslūs ir griežti kaip vokiečiai, išdidūs kaip danai, mokėti save pateikti kaip estai. „Dabar aš irgi „išnaudoju“ Estiją ir sakau sau – būsiu gudri kaip olandai. Kai man kas nors iš Laoso ar Mianmaro sako – žinome Baltijos šalis, nes ten yra Estija, labai stipri švietimo srityje, jiems atsakau: taip taip, mes tie Estijos kaimynai, kurie už juos geriau tai darome“, – prof. Dagienė sako nejuokaujanti, nes Lietuva turi kuo didžiuotis ir pamokyti net estus ar suomius.

Paklausta, ar mato tautų, labiau linkusių į informatinį mąstymą nei kitos, profesorė atsako, kad viskas priklauso nuo mokytojų. „Ne kartą matėme įdomių reiškinių. Daugiau kaip prieš 10 m. Panevėžyje buvo labai daug informatikai, matematikai gabių vaikų. Jie laimėdavo olimpiadose, rodė ypatingus sugebėjimus. Stebėjomės – kas ten Panevėžyje vyksta? O atsakymas paprastas – su mokiniais dirbo itin geras mokytojas. Kai jis išėjo, gabių vaikų bumas baigėsi“, – pasakoja prof. Dagienė, panašius reiškinius pastebinti ne tik skirtinguose Lietuvos miestuose ar rajonuose, bet ir skirtingose šalyse, regionuose. Jei kur nors stipriai parengiama mokytojų karta, šios šalies jaunimas sužiba.

Švietimo sistemos visur labai skirtingos, tačiau gero ar blogo modelio mokslininkė nesiryžta išskirti. Pavyzdžiui, olandiškoji ir suomiškoji mokyklos yra visiškai priešingos, tačiau abi yra puikios. Lietuvos problema, anot jos – blaškymasis ir bandymas ne ieškoti savojo kelio, o susirinkti iš visur po trupinį. Tiesa, vienu aspektu Lietuva gerokai išsiskiria iš kitų šalių, ir prof. Dagienė iki šiol neapsisprendžia, ar tuo turime džiaugtis, ar bandyti pakeisti. Tai – laiko perteklius.

Subalansuotas gyvenimas

Ponia Dagienė atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje bene ilgiausiai pasaulyje atostogaujame. Galima sakyti, kad neefektyviai dirbame. Galima tuo džiaugtis. Bet kuriuo atveju tai Lietuvos išskirtinumas.

„Atlekia japonai pas mane į Lietuvą... trims dienoms. Aš niekuomet taip nedaryčiau – jei jau važiuoji į Japoniją, tai kokioms trims savaitėms. Vadinasi, aš turiu labai daug laiko“, – lygina prof. Dagienė, atostogas dažniausiai išnaudojanti kelionėms, kurios neretai susijusios su darbu. Tačiau bent kartą per porą metų mokslininkė sako visiškai atitrūkstanti – viena mėnesiui iškeliauja į tolimus kraštus su kuprine ant pečių, o didžiausias malonumas tokiose kelionėse – bendrauti su vietiniais. Ponia Dagienė taip yra keliavusi po Vietnamą, Indoneziją, Šri Lanką, Iraną, Peru, Taivaną ir daugybę kitų šalių.

„Neperku papuošalų, todėl lieka knygoms ir kelionėms“, – apie savo santykį su pinigais kalba mokslininkė, tikinti, kad materialaus pasaulio žmogui reikia tiek, kad daugmaž užtektų.

„Tai reikia išsiugdyti. Japonijoje, Pietų Korėjoje dabar eina daiktų atsisakymo, apsivalymo nuo nereikalingų dalykų banga. Žmonės laikosi nuomonės, kad užtenka poros kostiumų, poros batų, nes daiktai tik slegia“, – sako profesorė. Ji yra įsitikinusi, kad ne tiek daug yra žmonių, kurie būtų labai turtingi ir labai laimingi.

Kelionėse laimingų žmonių ji sutinka daug — žmonės moka džiaugtis mažais dalykais, vertina paprastus gyvenimo džiaugsmus, į kuriuos Lietuvoje dažnai žiūrime nustebę ir nesuprasdami. Antai daugelis šveicarų turi daržą. Ciurichas – didžiulis miestas, o aplink visur daržiukai.

„Kodėl jums to reikia?“ – klausiu. O man rimti žmonės – bankininkai, mokslininkai – atsako: kad neprarastume gebėjimo užsiauginti savo kopūsto, bulvės, gebėjimo išgyventi. Iš tiesų jiems tai teikia džiaugsmą, malonumą, bet jie netampa daržo vergais, kaip dažnai pasitaiko mūsų šalyje, o tiesiog augina kelis pomidorus nedideliame šiltnamyje ir sekmadienį išbėgę pabėgioti grįždami namo ką nors nusiskina“, – sako prof. Dagienė. Ją labai žavi gebėjimas subalansuoti gyvenimą.

Olandai prof. Dagienei yra pavyzdys, kaip mėgautis senatve. Jos darželinukai anūkai Joris ir Aras Olandijoje kas savaitę su savo grupe lanko senelių namus, kur kiekvienas vaikas turi „savo“ senelį: jie bendrauja, kartu ką nors veikia, džiaugiasi vieni kitais, jų akys spindi.

Maži dalykai labai svarbūs ir verslo kultūroje. Šveicarijos „Google“, kur dabar dirba devyni lietuviai, profesorės nuomone, yra labai patraukli darbo vieta ne dėl atlyginimų (kurie, sako, yra vidutiniški), bet dėl aplinkos – poilsio kambarių, įvairių paslaugų darbuotojų vaikams, kūrybinių erdvių, virtuvėlių su nemokamais vaisiais ar giliau stalčiuose paslėptais saldainiais – paslėptais, nes nesveika, bet ne todėl, kad negalima.

„Tai gyvenimo esmė. Buvimo džiaugsmas. Ar esi jaunas, ar senas, ar užsiėmęs – gyveni su malonumu. O ne sėdi ir galvoji, kaip tau valdžia ko nors neduoda“, – savo gyvenimo filosofiją dėsto mokslininkė.

FOTOGALERIJA VU profesorė Valentina Dagienė (5 nuotr.)

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

Pažintinis žurnalas

Pažintinis žurnalas

Tiems, kas brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi

Nepamirštamos kelionės laiku

Nepamirštamos kelionės laiku

Kas mėnesį laukia nauji įspūdžiai ir netikėti atradimai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

Nepraleiskite savo srities naujienų

„Verslo žinių“ akademija

„Verslo žinių“ akademija

Išsamūs praktiniai mokymai ne didesnėse nei 14 dalyvių grupėse

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau