Pakalbėkime apie meną: „Atsikartojimas“

Publikuota: 2016-10-23
Linas Jusionis. „Atsikartojimas“ (drobė, akrilas, 120 x160 cm), 2011 m. 
„Lewben Art Foundation“ nuotr.
Linas Jusionis. „Atsikartojimas“ (drobė, akrilas, 120 x160 cm), 2011 m. „Lewben Art Foundation“ nuotr.
Autorius  

„Lewben Art Foundation“ kolekcijos rubrikoje – jauniausios kartos tapytojo Lino Jusionio „Atsikartojimas“.

L. Jusionio, ne taip seniai ryškiai debiutavusio Lietuvos meno scenoje ir išsyk sulaukusio pripažinimo, darbai oponuoja tiek tradicinei lietuviškajai ekspresionizmo mokyklai, tiek bendraamžių figūrinei stilistikai ir šaknimis siekia pas mus nepopuliarią minimalizmo bei geometrinės abstrakcijos tradiciją, kurią atgaivino skaitmeninė, medijų meno ir kino kalba bei pasaulėjauta. Jis priklauso 9 dešimtmetyje gimusiųjų kartai, į kurią šiuo metu krypsta procesus sekančiųjų žvilgsniai. Kartai, kuri atėjo su visuotiniu tapybos pakilimu, užplūdusiu pasaulį drauge su naujosiomis technologijomis. Viena šios interaktyvios tapybos bangos strategijų – pasinaudoti meno istorija kaip lengvai pasiekiamu ir atviru archyvu, juo manipuliuojant ir atnaujinant jo kontekstus, – ir atspindi L. Jusionio drobės.

Supaprastinimas

Jaunojo tapytojo paveikslai maksimaliai redukuoti – jis itin taupo spalvas, motyvus ir emocijas, o kai kuriems meno tyrinėtojams tai asocijuojasi su liniuote. Žinoma, šie ekspertai taip pat redukuoja. Bet pasigilinkime išsamiau. Paveikslas „Atsikartojimas“ – ir tipiškas L. Jusionio kūrybos pavyzdys, ir kiek išskirtinis kaip tik vienos spalvos pratimas. Jis ne tik „įdarbina“ žiūrovą, pasiūlydamas intelektinį rebusą „kas čia pavaizduota?“, bet ir suteikia estetinį malonumą, kylantį tiesiog grožintis subtiliu mėlynu koloritu.

Mėlynos galia

Vaizdo sąranga – gana klasikinė: pirmame plane dėmesį patraukia aitrus ultramarinas, pratekantis pro architektūrinių tūrių properšą, kuri lydi numanomai atsiveriančių šviesių beribių erdvių, menančių Renesanso paveikslų perspektyvą ir horizontus, link.

Tuos senus laikus mena ir pats ultramarinas – kadaise itin brangus pigmentas, gamintas iš pusiau brangaus lazurito akmens, kasamo jau 3.000 metų. Renesanso meistrai jį taupė ir naudojo tik Marijos ir Kūdikėlio Jėzaus apdarams; savaip kanonizuotas jis buvo ir XX a., prancūzų menininkui Yves’ui Kleinui 1960 m. patentavus „International Klein Blue“. Šie dažai turi ilgaamžės istorijos simbolinį šleifą, kuris, nori to mūsų jaunasis autorius L. Jusionis ar nenori, neišvengiamai lydi ir jo „Atsikartojimą“.

Ilgą šleifą turi ir pati mėlyna spalva, kurios atspalvių įvairovę autorius pasitelkia. Kaip rodo JAV ir Europoje atliekamos apklausos, ši spalva pati populiariausia – ją labiausiai mėgsta beveik pusė vyrų ir moterų. Beje, senovės Egipte mėlyna sieta su dangumi ir dieviškumu, o šiais laikais – su harmonija, ištikimybe ir pasitikėjimu, su toluma ir begalybe, taip pat – su vaizduote, šalčiu ir kartais – su liūdesiu. Mėlyna ramina psichiką. Tai aiškios komunikacijos spalva, todėl tapytojas žaidžia beveik nepralošiamai, savo tikslams panaudodamas visuotinį tinkamo sprendimo būdą.

Vargu ar L. Jusioniui rūpi dvasios reikalai, kaip kadaise Henri Matisse’ui, rašiusiam, kad „mėlyna prasiskverbia į tavo sielą“. O gal? Su internetu ir „hyperlinkų“ mėlynumais, su mėlyna „Facebook“ ar „Twitter“ kasdienybe įsėlina ir įsigali visuotinis ekrano kanonas, kartais grasinantis mėlynomis „lemtingomis sistemos klaidomis“.

Bet daina ne apie jas. Greičiau – apie akrilu preciziškai nutapytą atmosferos perspektyvos efektą, dėl kurio toliausiai esantys objektai akims atrodo mėlyniausi. Todėl viskas regima tarsi per emocijas išblukinančią distanciją.

Geometrizuotas peizažas

Tai animuotas dangaus, jūros ir aplinkos mėlynumas pasitelkiant geometriją. Ne veltui prisiminėme žodį „liniuotė“, o kartu ir geometrinę abstrakciją bei minimalizmą, su kuriais paveikslo saitas tik dalinis, nes menininkas vis dėlto vaizduoja kai ką panašaus į peizažą – abstrahuotą, nekonkretų, pakylėtą į fantazijos pasaulį, užstrigusį tarp urbanistikos, neapibrėžtos gamtos ir skaitmenos. Plokštumos ir erdvės algoritmas. Nors vaizdas statiškas, turi galingą veiksmo potenciją – ultramarino vilnys žiūrovą nešte neša į perspektyvą. Įjungus „Play“, mums paaiškėtų, kas slepiasi už monochrominių blokų ir kaip tolimoje šviesoje atrodo tie platesni vandenys. Ir nors šis pasaulis fragmentiškas, neapgyvendintas, jame tuščia, kartu čia ir nenumaldomai pozityvu.

Galima įžvelgti ir paveikslo sąsajų su dizainu ir pramonine estetika bei aplinka, su modeliais, racionaliais arba pagrįstais veiksmu, su neutraliais ir bejausmiais paviršiais bei tobulų formų siekiu, bet kaip dekoratyvinis interjero akcentas jis visą laiką būtų aktyvus ir nuolat trauktų stebėtojo mintis, vaizduotę ir akis, nes, be konceptualaus krūvio, jame slypi nepaprastai daug hedonizmo.

Linas Jusionis

Gimė 1986 m. Vilniuje, gyvena ir kuria Vilniuje

2005–2007 m. – filosofijos bakalauro studijos Vilniaus universitete

2010 m. mokėsi Štutgarte, Valstybinėje dailės akademijoje

2007–2011 m. – bakalauro studijos Vilniaus dailės akademijoje

Nuo 2009 m. dalyvauja grupinėse ir rengia autorines parodas

2009–2011 m. – „Jaunojo tapytojo prizo“ konkurso dalyvis

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

„Verslo žinių“ akademija

„Verslo žinių“ akademija

Išsamūs praktiniai mokymai ne didesnėse nei 14 dalyvių grupėse

Pažintinis žurnalas

Pažintinis žurnalas

Tiems, kas brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi

Nepamirštamos kelionės laiku

Nepamirštamos kelionės laiku

Kas mėnesį laukia nauji įspūdžiai ir netikėti atradimai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

Nepraleiskite savo srities naujienų

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau