Vyndarys Raimundas Nagelė: gaminti vyną Lietuvoje sudėtinga

Publikuota: 2017-08-11

Besidomintiems lietuviška vynininkyste Raimundas Nagelė ir jo daromi vynai gerai žinomi. Gal prieš dešimtmetį Lietuvos vyno čempionate greta importuojamų pradėjus vertinti ir lietuviškus vynus, jo padarytieji išsyk buvo pastebėti ir ligi šiol kasmet susirenka po kelis medalius. Su p. Raimundu VŽ šnekėjosi apie gyvenimą toli nuo didmiesčių, lietuvišką vyndarystę ir valstybės pastangas daryti, kad „tik niekas nieko nedarytų“.

Nagelių šeima – Raimundas, Jūratė, du jų sūnūs Simas ir Lukas – gyvena pačiame Šiaurės Lietuvos pakraštyje, Taručių kaime, maždaug 800 m iki Latvijos sienos. Daro vyną, kaimo turizmo sodyboje priima svečius. Vyndarystė nėra pagrindinis šeimos verslas. Anot pašnekovo, tai – hobis. Vyną jis daro jau 30 metų, rimtai tuo užsiėmė prieš 11-a, kai buvo įkurta Lietuvos vyndarių asociacija. Apie asociaciją, kurios valdybos narys yra ir p. Raimundas, bus vėliau. Dabar – apie pirmąjį vyną, kurį jis padarė iš uogienių.

Ponas Raimundas pasakoja, kad jo mama (prie Panevėžio augęs pašnekovas kirčiuoja pirmąjį žodžio skiemenį) buvusi labai gera šeimininkė ir iš didžiulio sodo derliaus, kurį nuskinti tekdavo vaikams, vekuodavo gausybę uogienių ir kompotų. Tiek daug, kad šių likdavo nesuvalgytų ir kaupėsi rūsyje.

„Na ir ką – su mama atidarinėjom tuos stiklainius – vyšnių, aviečių, slyvučių, – skiedėm vandeniu kiekvienas uogas atskirai, ir labai neblogas vynas išėjo“, – šypsosi p. Raimundas. Įstojęs į Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar – Aleksandro Stulginskio universitetas) Miškininkystės fakultetą, kurso draugus jis pavaišindavo iš namų atsivežtu vynu, tad šie noriai važiuodavo „pas Raimį košti vyno“. Vaikinai puikiai praleisdavo laiką, padarydavo penkiasdešimt, kartais – ir du šimtus litrų vyno.

Trumpam – tai visam laikui

Sykiu su žmona Jūrate baigę Žemės ūkio akademiją, juodu gavo pasiūlymą girininkauti Taručiuose: „Buvom jauni, ambicingi, labai anksti ženoti ir norėjom atskirai gyvent. Pasiūlė čia girininkaut, priėmėm tai kaip iššūkį, sakėm, trupučiuką pabūsim ir grįšim į Panevėžį. Tas trupučiukas tapo visam laikui.“ Rokiškio rajonas yra Raimundo senelių tėviškė: tėtis kilęs iš Papiškių kaimo prie Čedasų, mama – nuo Onuškio, prie Juodupės, taigi šis kraštas Nagelėms tapo artimas.

„Likimas atvedė čia visiškai apie tai negalvojant, bet įsigyvenom ir supratom, kad gali bet ką daryt, bet kur nuvažiuot, bet ką pamatyt, o kur gyveni, nėra labai svarbu. Svarbu, kaip gyveni“, – sako p. Raimundas.

Taip jie ir gyvena. Turi namus, kaimo turizmo sodybą svečiams, prie kurios iškastas didžiulis tvenkinys, moderniai įrengtą vyninę. Kai lankėmės Taručiuose, joje dirbo sūnus Lukas, anot p. Raimundo, dabar – pagrindinis vyndarys.

„Lukas yra baigęs tarptautinį turizmą, mokosi maisto technologijų, taigi mano žinios ir patirtis dažnai susikerta su jo teorija. Kai pradedam ginčytis, sunku ir pasakyti, kuris daugiau žino, o kuris daugiau jaučia“, – šypsosi pašnekovas.

Namas su dviem kojomis

Tiesa tokia, kad lietuviškas vynas dažnam asocijuojasi su saldžiu ir stipriu, padarytu namuose arba pigiu pastiprintu vaisiuku už kelis eurus kaimo parduotuvėje. Tačiau yra ir kita medalio pusė: p. Raimundo ir kelių kitų Lietuvos vyndarių vynais prekiauja specializuotos parduotuvės, jų pamatysi žinomų restoranų vyno kortose.

Licenciją gaminti ir parduoti vyną Nagelės gavo prieš pusantrų metų. Nusprendė „link to eiti“, kai į įrengtą sodybą pradėję važiuoti žmonės visada paklausdavo, kur galima nusipirkti šeimininkų vyno. „Ir ką tu gali atsakyti? Nieko. Tada supratom, kad kitaip nebus, kad reikia ruoštis imti licenciją, nes be vyno sodyba būtų kaip namas ant vienos kojos. Dabar galime daug labiau žavėti žmones, ir tą juntame. Nesakau, kad srautai čia dideli, mes ir nesiorientuojame į didžiulius pokylius“, – dėsto p. Raimundas. Paaiškina, kad turėjo galimybę iš ES struktūrinių fondų gauti lėšų kaimo turizmo sodybai įrengti, tačiau to nepadarė, todėl statyba užtruko. „Bet galiu sakyti, kad statyba yra dar vienas mano hobis, be vyno. Pailsiu ką nors statydamas, dirbdamas su medžiu, gal ne veltui esu miškininkas“, – šypteli pašnekovas.

Licencija – dar ne viskas

Anot p. Raimundo, gauti licenciją gaminti ir parduoti vyną Lietuvoje yra labai sudėtinga. Įvesta begalė apribojimų, „kad tik niekas nieko nedarytų.

Net ir gauta licencija, tiksliau – dvi: viena gaminti vyną ir kita – jį parduoti, apie 500 Eur kiekviena, yra „tik ledkalnio viršūnėlė“.

Nagelės licenciją gavo. „Iki jos“ p. Raimundas padarydavo iki 1.000 butelių per metus, dabar „Roksala“ turi leidimą daryti iki 10 tonų vyno, tai būtų 12.000–13.000 butelių. Panašiai tiek, kiek pagaminama mažoje Italijos arba Vokietijos vyninėje. „Roksala“ pasirinko modernią itališką įrangą. Anot p. Raimundo, jeigu nori tobulėti, privalai turėti įrangą, ir dabar vyninė „atitinka šeimos išsikeltus reikalavimus, joje jau smagu ir galima kūrybiškai dirbti“.

Rabarbarai – latvių pramanas

Kol jaunasis vyndarys Lukas vyninėje skaidrino rabarbarų vyną, mums buvo užginta į ją įeiti net su tėčio „protekcija“. Pagaliau gauname leidimą. Iš plieno talpyklos p. Lukas nuleidžia stiklinaitę šių metų rabarbarų vyno: jis labai sausas ir dar tos stadijos, kai mielės užgožia visus skonius, tačiau rabarbarų aromatas jau prasimuša.

„Būtent sausą norim padaryti, kad jis būtų švarus, atsiskleistų rabarbarai, kad paragavęs užrištom akim pasakytum, jog tai rabarbarų vynas“, – sako p. Raimundas.

Obuolių vynas – kiekvienam savaime suprantamas dalykas, tokio pasidarydavo ar pasidaro ne viena šeima. Tačiau rabarbarų?

Anot pašnekovo, rabarbarų vyną jis nusižiūrėjo iš latvių – ten jis labai įdomus: „Latvių įstatymai liberalesni, aplinka šiltesnė ir jų vyndarystė stipriau atrodo. Nesakau, kad mūsų vyndariai nepagamina kokybiško – kai kurių mūsiškių vynas latviškąjį lenkia, bet latvių vyndarių gerokai daugiau. Per tai jie stiprina savo turizmą, o mūsų vyninė – tik šešta ar septinta, kuri gali savo vyną parduoti. Ir tai per didžiulius triūsus, užsidegimus, užsispyrimus.“ „Nežinau, – priduria vyndarys, – kas ir ką turi pakeisti valstybėj, kad suvoktume, jog vynas yra bendravimo, žinių šaltinis. Manau, Lukui reikės padirbėti dar ne vienus metus, kol visa tai pradės duoti grąžą.“

Vyndario rūsyje

Greta svečiams skirto namo kūpso akmeninis rūsys, p. Raimundas jį vadina laboratorija ir žinių kalykla. Maždaug 40 kv. m rūsyje saugomi skirtingų rūšių, skirtingų gamybos technologijų, skirtingų metų „Roksalos“ vynai.

Tarsi aišku, kad vaisių ir uogų vynus reiktų suvartoti iki kito derliaus, tačiau, žiūriu, lentynose guli ir 2012 m. išpilstyti buteliai.

„Nesakyčiau, kad vaisių ir uogų vynus reiktų ilgai laikyti, patirtis rodo, kad jie geriausiai atsiskleidžia 1–3 metais, bet labai gerai laikosi obuoliai, mūsų senovinės veislės, neblogai – juodieji serbentai, vyšnios, ir vynuogės neblogai atrodo. Pienių vynas irgi – kuo jam daugiau metų, tuo jis geresnis“, – dėsto p. Raimundas.

Pienių vynas visada kelia šiek tiek įtarimo – ar nebus jis apipintas mitais nuo visų kartų skaitomo Ray Bradbury „Pienių vyno“?

„Viskas gyvenime, kas įdomu ir kuo gali patraukti dėmesį, be mito neapsieina“, – šypteli pašnekovas. Pasakoja, kad 20 l pienių vyno jis pabandė padaryti prieš keletą metų. Įdėjo labai daug darbo, net geltonus žiedus atskyrė nuo žalios skraistės, tačiau pirmaisiais metais nusivylė, kad nieko gero nebus. Tik trečiais metais vynas ėmė skaidrėti ir įgavo charakterį, tapo įdomus.

„Bet reikėjo jį išlaikyti 5 metus“, – juokiasi p. Raimundas.

Dabar su Luku juodu daro vyną vien tik iš vietinės „pakankamai dėmesingai rūšiuojamos“ žaliavos – obuolių, vynuogių, vyšnių, juodųjų serbentų, spanguolių, agrastų, rabarbarų. Visos šios gėrybės – iš Roksalos miškų masyvo, kurio vardu vyninė pavadinta ir kuris išsikerojęs per Rokiškio ir Biržų rajonus daugiau nei 3.000 ha plote, bei aplinkinių lietuviškų ir latviškų kaimų, t. y. sėlių žemės.

Kitiems įtikti nebandys

Erdvios svečių trobos siena nukabinta įvairiausiais diplomais, medaliais, kuriuos pelnė p. Raimundo daromi vynai. Namų šeimininkas atneša paragauti obuolių vyno. Ne antaninių, kuris šių metų čempionate išrinktas geriausiu pusiau sausu vynu, o „tų senovinių“, kurių veislės p. Raimundas nesakys, nes pats tiksliai nežino. Greičiausiai nenori sakyti, bet ir tuščia jos. Vynas vaisiškas, puikiausiai justi švieži obuoliai, tarsi sultys būtų išspaustos ne prieš metus, o vakar.

„Išgaut ir išlaikyt šviežumą yra vienas didžiausių mūsų uždavinių. Jei vynas jį išlaiko, tai jau neblogai“, – šypteli p. Raimundas.

Išties neblogai.

Degustuojame vyną šnekučiuodamiesi, kad per tuos 10 metų, kai lietuviški vynai pradėjo dalyvauti vyno čempionatuose, jų kokybė smarkiai pagerėjo. Ponas Raimundas svarsto, kad gal dar labiau pagerėtų, jei „mes visi išmoktume priimti kritiką neįsižeisdami ir išsakyti ją neįžeisdami, – čia yra abiejų pusių didžiulis menas, pasiekiamas ne iš pirmo žingsnio“.

Anot jo, kai išmoksti išgirsti ir priimti kritiką, nesupykti, tada pradedi analizuoti: kodėl negerai, kas negerai, ką galiu padaryti geriau. Kai esi įsitikinęs, kad tavo vynas geriausias, o tas kitas, kuris jį kritikuoja, nieko nesupranta, nebelieka stimulo tobulėti. Tuomet supyksti ir lieki prie suskilusios geldos. Vyndarys sako, kad čempionatai jį varo į priekį, tačiau įtikti kitų skoniui jis nebando: „Aš visgi lieku prie savęs – mes darom daugiau sausus vynus, nors su jais tampame nelabai populiarūs. Ir pagaminti sausą sunkiau – tuoj išlenda visokių defektų. Žinoma, nesilaikydamas principų gali nesunkiai juos užmaskuoti cukrum.“

Grįžęs prie ragaujamo vyno p. Raimundas aiškina, kad jis buvo sugalvotas kaip nesunkus ir sausas, neturintis pašalinio sunkaus obuolio aromato, kad būtų įdomus ir šiek tiek panėšėtų į vynuoges.

„Mes šitą uždavinį iškėlėme obuoliui, rabarbarui ir agrastui, – dėsto vyndarys. – Ir visai įdomiai išėjo.“

Taigi, iškėlė. Paklaustas, kokiais būdais siekia tų tikslų, p. Raimundas sako, kad paslapčių nenorėtų atskleisti.

„Lėta fermentacija, parinkta obuolių veislė, tam tikros mielės, žinios – viskas duoda rezultatą“, – abstrakčiai vardija jis.

Vienybės nėra

Paklaustas, p. Raimundas skaičiuoja, kad vyndarių, kurie daro vyną bandydami eksperimentuoti, Lietuvoje bus apie 50. Tų, kurie kryptingai galvoja apie savo verslą ir licencijas – gal 15.

Šiuo metu šalyje veikia dvi vyndarių asociacijos – Lietuvos ir Nacionalinė Lietuvos. Prie pirmosios kūrimo prisidėjęs VŽ „Savaitgalio“ pašnekovas pasakoja, kad ši suskilo, kai buvo užsimota sukurti karkasą, įstatymų bazę, kuri besidominčiam vyndaryste padėtų susivokti, nuo ko pradėti, kokių standartų siekti.

„Vieniems jų reikėjo, kitiems – ne. Keletas gerų oratorinių sugebėjimų žmonių patraukė grupelę kitų, taip atsirado dvi asociacijos. Šiandien vienybės nėra, bet tikriausiai tai pereinamasis laikotarpis. Vėlgi, jeigu kai kurie vyndariai įsivaizduoja, kad netobulėdami galėsime būti geriausi, tai jų pačių problema“, – dėsto pašnekovas. Anot jo, Nacionalinė Lietuvos vyndarių asociacija dabar kopijuoja pirmąją – ką nors nusižiūri, ką nors nusirašo, ir tai atrodo labai painiai ir negražiai.

„Dalyvauju ne vienoje asociacijoje, kad ir Lietuvos miškų savininkų, kur įdomu būti, bendrauti, gauti informacijos, kartu pakeliauti. O čia nedaug žmonių, trisdešimt ar keturiasdešimt narių, ir nerandam vienybės, kurios mažiesiems vyndariams dabar ypač reikia, nes jie patekę į nepavydėtiną situaciją“, – kalba p. Raimundas. Nepavydėtina situacija jis vadina tą, į kurią mažuosius stumia valstybės priimami įstatymai.

Šiek tiek politikos

„Penkeri šešeri metai, kai vyndaryste užsiimam labai rimtai: mokomės, važiuojam, žiūrim, investuojam žingsniukas po žingsniuko. Gyvenam pačiame Lietuvos pakraštyje ir darom vyną tik iš vietinės produkcijos, pristatome savo kraštą. O kaip parodyti tą savo vyną, jeigu negali jo reklamuoti? „Šileliui“, „Monikutės naktims“, „Šaltupiui“, „Žalčiui“ ar „Kobrai“ jokios reklamos nereikia, jie pigūs ir turi savo ištikimų gerbėjų. Bet yra kitų, kitokių žmonių, kurie nori žinių, supratimo“, – kalba p. Raimundas. Kita vertus, priduria jis, kaip mes atrodome prieš Lenkiją, Latviją, kur pas vietos gamintojus rengiami turistiniai maršrutai, degustacijos, pristatymai.

„Mūsų valstybėje yra daug nesusišnekėjimo“, – sako vyndarys, galvoje turėdamas tai, kad jo vynams suteiktas tautinio paveldo statusas, kuris reiškia, kad pripažinti tautiniai produktai turi teisę būti realizuoti. Tačiau realizavimo galimybė yra apribota įstatymo.

„Mūsų verslas vyndarystę dotuoja, bet kiek jis gali tai daryti. Taip, mes mylim vyną, ieškom naujovių, mes netingim dirbti. Taip, galėjom kur Ispanijoje vilą nusipirkti, – šypteli pašnekovas, – bet likom ir dirbam čia, Taručiuose. Čia baigė mokslus ir čia kuriasi mūsų vaikai. Nekalbu vien apie save, bet apie visus tuos, kurie neišsivažinėjo po užsienius, parodė, kad čia galima kurtis ir gyventi, kad tik valdžia netrukdytų tiems, kurie nori dirbti. Jeigu sąlygos būtų palankesnės, gal kaimas tiek ir negertų.“

Anot jo, valdžios priimtas alkoholio įstatymas nesprendžia esamų problemų ir net visiškai jų neliečia.

„Jau įsivėliau į politinius dalykus, – šypteli pašnekovas. – Kai pradedi apie juos šnekėti, labai skauda, ir negali nešnekėti, nes tai mus tiesiogiai liečia. Tokių sprendimų mes negalime palaikyti, nes būtent tie, kurie labiausiai dirba, įdeda daugiausia švietėjiškų pastangų, labiausiai ir nukenčia. Man kartais kyla mintis, kad kaip tik nenorima, kad tokių žmonių būtų, kad geriau viską uždraust, sustabdyt, sunaikint.“

Darbuose – visa šeima

Ponas Raimundas iš virtuvės atneša dar vieną „mėginį“.

„Šitą lengvai pažinsite – labai lengvas, šiemet norėtume truputį svaresnio“, – sako kliūstelėdamas šlakelį.

Rabarbarai, sakau, stebėdama, kaip pateliuskavus vyną taurės sienelėmis tįsta „žąsų kojelės“. Šį vyną „sukonstravo“ p. Lukas, pernai į jį suėjo visi Taručių kaimo rabarbarai. Šiemet derlius buvo mažas, tad teko pirkti iš kito kaimo, bet vis tiek – sėlių krašto.

Paklaustas, kaip sūnūs pasidaliję darbus, p. Raimundas pasakoja, kad A. Stulginskio akademijoje miškininkystės besimokančio Simo valdos – visa aplinka, ūkis, daržai. Luko – vynas ir svečių namai.

Žmoną Jūratę p. Raimundas vadina pilkuoju šeimos kardinolu.

„Ji nudirba didelius darbus. Ruošia maistą, nuostabiai paruošia žvėrieną, prie kurios labai gerai atsiskleidžia mūsų vynai. Jie abu su Simu viską sutvarko, kad mes su Luku paskiau galėtume didžiuotis, kaip viską gerai darom“, – juokiasi p. Raimundas.

Pasak jo, visa šeima dirba vienoje vietoje ir visi turi skirtingus darbus – ir miškininkystė, ir vyndarystė, ir svečiai su sodyba.

„Kai pastatėm sodybą, sakom: dabar atsipūsim. Bet tuoj supratom, kad ne, kad savaitgaliai jau nebe mūsų, nes kai svečius priima patys šeimininkai, viskas daug mieliau, daug šilčiau“, – kalba p. Raimundas.

Išsilaiko atsparūs

Tuomet atneša pusiau sauso juodųjų serbentų vyno, 9 mėnesius brandinto prancūziško ąžuolo statinėje, – būtent nuo jo prasidėjo visi „Roksalos“ vynų apdovanojimai. Serbentų jam p. Raimundas perka iš vietinio ekologinio ūkio, kai uogos sunoksta, pats prižiūri derliaus skynimą.

„Iš pradžių brandinau labai atsargiai, nežinojau, kaip elgsis juodieji serbentai ąžuole. Pasirodė, kad ąžuolas nepakenkė – ir taninai ryškesni, ir vanilės galima pajusti. Manyčiau, čia galėtų būti mūsų veidas“, – sako vyndarys.

Jeigu kalbėtume grožio kategorijomis, tas veidas tikrai gražus.

Baigiantis viešnagei užsukame į p. Raimundo vynuogyną. Jis pasakoja, kad vynuogių šįmet neturės – nušalo, o jis jau taip tikėjo, kad pavyko sukurti oazę – ir pietinis šlaitas, ir vanduo apačioje teliuskuoja, ir akmenys šalia, kurie dieną sugeria šilumą.

Mažame vynuogyno plotelyje auga lietuviškų vynuogių veislės ‚Monika‘, ‚Juodupė‘, ‚Juvendana‘, ‚Liepsna‘, vokiškos veislės ‚Soliaris“, ‚Regentas‘, kanadietiškos vynuogės – p. Raimundas pasakoja, kad kai kurių buvo pasodinęs vos po kelmą, mat norėjo pažiūrėti, kurioms mūsų klimatas labiausiai tinkamas. Geriausiai čia jaučiasi ‚Monika“ ir ‚Juodupė“, kai kurios veislės visai išnyko.

Grįždami į Vilnių kalbėjomės apie Nagelių oazę palei Latvijos sieną. Kitaip nei užsieninės vynuogės, jie atsilaikys.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
20 veiklos metų itališkos kavos gėrimo kultūros puoselėjimui Rėmėjo turinys

Kai prieš 20 metų bendrovė „Amoka“ Lietuvą supažindino su „Lavazza“ kava, buvo sunku įsivaizduoti, kad tai ne...

Laisvalaikis
2017.12.13
Už „Kempinski“ durų – rafinuotos elegancijos pasaulis Rėmėjo turinys 4

Raudonas kilimas pasitinka jau prie spindinčių dvivėrių lauko durų, kurios, vos man priartėjus, elegantiškai...

Laisvalaikis
2017.12.12
Alkoholinių gėrimų poveikis susijęs ir su jų rūšimi

Piktnaudžiavimo alkoholiu poveikis emocijoms priklauso ne tik nuo charakterio, bet ir nuo gėrimų rūšies, rašo...

Laisvalaikis
2017.12.11
Verslas imasi skleisti saikingo alkoholio vartojimo kultūrą 3

Liko mažiau nei mėnuo, kai Lietuvos piliečių gyvenimą pradės reguliuoti nauja Alkoholio kontrolės įstatymo...

Laisvalaikis
2017.12.08
Prekybos centruose veikiančių restoranų sėkmės modelis: ekspertų įžvalgos Premium 4

Maisto, gėrimų ir restoranų sektorius turėtų užimti apie 15% prekybos centro ploto, o restoranų perkėlimas į...

,,Nespresso“- kaip pašaipi žmona sukėlė revoliuciją kavos rinkoje Rėmėjo turinys 3

Kai kuriems žmonėms yra lemta tapti išradėjais, kad ir kokį išsilavinimą jie beturėtų, ar kokį darbą...

„Absolut Vodka“ – švediškos autentikos ir modernaus meno dermė Rėmėjo turinys 2

Prekių ženklas „Absolut Vodka“ yra puikus pavyzdys, kaip paprasta idėja gali atnešti neįtikėtiną sėkmę ir...

Laisvalaikis
2017.12.05
Populiarūs mitai apie maisto produktus

Kasdien susiduriame su įvairiais mitais, kurie tarsi diktuoja gyvenimo taisykles, gausybė jų egzistuoja ir...

Laisvalaikis
2017.12.03
Jums alaus iš viskio statinės? 2

Gruodžio 1, 2 d. Vilniuje, menų fabrike „Loftas“, vyksta craft alaus festivalis. Šaunusis kareivis Šveikas...

Laisvalaikis
2017.12.01
Skandinavų „White Guide“ išrikiavo geriausius Lietuvos restoranus 2

Lapkričio 29-osios vakarą Taline buvo paskelbti geriausi Baltijos šalių restoranai, įtraukti į prestižiniu...

Laisvalaikis
2017.11.30
COMPASS II: išpilstytas ilgiausiai brandintas alus „Švyturio“ istorijoje Rėmėjo turinys 1

Dar niekada „Švyturio“ aludariai taip ilgai nepuoselėjo ir nebrandino alaus. Sodrus ir išbaigtas, juodojo...

Laisvalaikis
2017.11.29

Verslo žinių pasiūlymai

„Verslo žinių“ akademija

„Verslo žinių“ akademija

Išsamūs praktiniai mokymai ne didesnėse nei 14 dalyvių grupėse

Pažintinis žurnalas

Pažintinis žurnalas

Tiems, kas brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi

Nepamirštamos kelionės laiku

Nepamirštamos kelionės laiku

Kas mėnesį laukia nauji įspūdžiai ir netikėti atradimai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

Nepraleiskite savo srities naujienų

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau