Po pasaulio čempionato: metas brandinti rinką

Publikuota: 2016-05-01
„Niekas nesuskaičiuos, kiek kainuoja čempiono kelias, kol jis toks tapo, kiek laiko ir valios pastangų jis į tai įdėjo“, – sako Narimantas Miežys ir Arminas Darasevičius, tituluočiausi Lietuvos someljė čempionai. Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
„Niekas nesuskaičiuos, kiek kainuoja čempiono kelias, kol jis toks tapo, kiek laiko ir valios pastangų jis į tai įdėjo“, – sako Narimantas Miežys ir Arminas Darasevičius, tituluočiausi Lietuvos someljė čempionai. Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
Autorius „Verslo žinios“

Du tituluočiausi Lietuvos someljė – Narimantas Miežys ir Arminas Darasevičius – ką tik grįžo iš Argentinoje, Mendozoje, vykusio XV Pasaulio someljė čempionato „The 2016 A.S.I. Contest of the Best Sommelier of the World“. Kaip 2015-ųjų Lietuvos someljė čempionas jame dalyvavęs p. Narimantas tarp 61 dalyvio iš 58 šalių užėmė 36-ąją vietą ir tai, sako jiedu, „yra labai neblogai“.

Lietuvos atstovai kas treji metai vykstančiame čempionate, kurį rengia Tarptautinė someljė asociacija (ASI – Association de la Sommellerie Internationale), dalyvavo trečią kartą.

„Rezultatai geriausi, kokie yra buvę. Nei aš Santjage, nei Narimantas Tokijuje į 40 geriausiųjų sąrašą nepatekome“, – sako p. Arminas, Lietuvos someljė asociacijos prezidentas. – Pagaliau, mes ir nebrėžėme tikslo laimėti ar papulti į trejetuką, – savo galimybes reikia vertinti realiai, bet, žinoma, kiekvieną kartą norisi pasirodyti kuo geriau, pirmiausia sau.“

Pasaulio someljė čempionatas – ne tik varžybos, bet ir prašmatni, didelė keturias dienas trunkanti šventė. Sykiu – tik žiedeliai atkaklaus ne vienų metų kasdienio darbo, kurį žmonės įdeda, kad patektų į jį. Pasak p. Narimanto, mūsų someljė dar neturi galimybių aukoti tiek laiko ir lėšų kaip 15 į pusfinalį patekusių čempionato dalyvių, ir kol kas nelabai realu jų turėti, nes Lietuva, šiuo požiūriu, kaip rinka tam dar nesubrendusi.

Bet kas žino, kaip bus ateityje.

Pergalės kaina

Antai Švedija, kaip ir Lietuva, nėra vyną gaminanti šalis, tačiau jau keli dešimtmečiai garsėja labai gerai paruoštais someljė. 1990 m. geriausiu Europos someljė tapo švedas Mikaelis Soderstromas, 2007 m. Pasaulio čempionatą laimėjo Andreasas Larssonas, šiemet pasaulio čempionu tapo 31-erių Jonas Arvidas Rosengrenas, 2013–aisiais tapęs Europos, 2009 m. – Šiaurės šalių čempionu.

A. Rosengreną varžyboms rengė legendiniu vadinamas švedų treneris Polonius Sorensenas, nuolat konkuravęs su pasaulio čempionu Andreasu Larssonu, bet taip ir nesugebėjęs jo įveikti. Galiausiai jis nusprendė, jog treniruos someljė čempionatams. Dirbti su A. Rosengrenu jis pradėjo prieš 5–6 m. ir 2013 m. „atvedė“ jį į Europos čempionatą Monake. „Matėsi, kad Arvidas labai aiškiai struktūriškai sudėliotas, daro labai aiškius žingsnius“, – pasakoja tame pačiame čempionate dalyvavęs p. Narimantas.

Prieš pat Pasaulio čempionato pusfinalį Mendozoje p. Narimantas sutiko Sorenseną, jiedu pažįstami. Paklaustas, ar į pusfinalį patekę du Sorenseno studentai paruošti varžyboms, šis atsakė: „Taip, su psichologais pašnekėta, motyvaciniai filmukai ir filmuota medžiaga su jų esminėmis klaidomis peržiūrėta, su draugėmis jau seniau atsisveikinta“. „Čempionatui jie išties rengiasi kaip profesionalūs sportininkai. Sorensenas pasakojo, jog jie net tušinuką pakeitė, kad Arvidas greičiau rašytų. Tai maža detalė, leidžianti sutaupyti mažiau nei minutę laiko, bet iš tokių detalių, apie kurias mes nė nepagalvojame, susideda visuma“, – kalba p. Narimantas.

Žinoma, čempionatui rengėsi ir jis. Jį ir kitus kolegas (artėjančiam Baltijos šalių čempionatui) treniravo p. Arminas. Bunda jau Baltija

Paklaustas, ar tvirtai Pasaulio čempionate jautėsi kaip profesionalas, p. Narimantas pirmiausia sako, jog apskritai Baltijos regiono šalių atstovai čempionate „atrodė gerai“: į pusfinalį iš 61 pateko 15 žmonių, iš jų – aštuoni iš Baltijos regiono: du švedai, norvegas, suomis, danas, lenkas, latvis ir rusas.

„Mes kartu su jais verdame tame pačiame katile, toje pačioje rinkoje, net tose pačiose varžybose dalyvaujame, ir mūsų standartai yra tokie patys. Antai su rusu Rassadkinu Aleksanderiu prieš 5 m. dalyvavome Baltijos šalių čempionate, ir jis ten buvo... beveik joks. Per tuos metus jis labai daug laiko studijavo teoriją, ėmė rengti vyno mūšius Sankt Peterburge, išpopuliarėjo. Kita vertus, Peterburge someljė čempionate dalyvauja 80 žmonių, Lietuvoje – apie 15“, – šypteli p. Narimantas.

Penkis kartus Lietuvos someljė čempiono vardą laimėjusiam p. Narimantui šis čempionatas, skaičiuojant visus, buvo devynioliktas, tad klaidų dėl jaudulio jis sako nepridaręs.

„Maniau, kad jaudinsiuos per praktines užduotis, kai teks aptarnauti komisijoje sėdinčius ankstesnių metų pasaulio čempionus, bet viskas ėjosi sklandžiai. Labiausiai trukdo teorinių žinių stygius“, – pripažįsta p. Narimantas. Anot jo, užduočių čempionate būta įvairiausių – nuo vyno ir kitų gėrimų atpažinimo, gėrimų ir maisto derinimo iki kokio nors lopinėlio pasaulio žemėlapyje identifikavimo. Suprask, tai turėtų būti kokia nors ypatinga vyno gamybos vieta. „Kalbant apie praktines užduotis, kažko stebuklingo ten nebuvo, nes darau tai kiekvieną dieną. Tačiau kai esi stebimas 20 kamerų, fotografuojmas, įrašinėjamas kiekvienas tavo judesys ir žodis, be abejo, nėra paprasta“, – sako p. Narimantas, Vilniaus „Kempinski“ viešbučio restorano „Telegrafas“ someljė.

„Iš esmės, – juokiasi p. Arminas, – viskas panašiai kaip Lietuvos čempionate, tik čia mes prašomi išvardyti „Chablis grand cru“, o pasaulio čempionate – „Provanso grand cru.“ Tęsdamas kolegos mintį apie Baltijos regiono someljė kultūrą, p. Arminas, penkiskart Lietuvos someljė čempionas, paaiškina, jog vis rečiau sakoma „pas mus, Lietuvoje“, ir vis dažniau – „pas mus, Baltijos šalyse“.

„Lietuva, šiuo požiūriu, – per maža apimtis, per maža rinka. Labai geras pavyzdys mums dabar – latvis Raimonds Tomsons, patekęs tarp 15 geriausiųjų. Jis labai daug laiko skyrė mokslams ir tapo pirmuoju iš trijų Baltijos šalių atstovų, patekusių į pasaulio čempionato pusfinalį. Labai džiaugėmės jo laimėjimu. Jeigu jis taip padarė, reiškia, galim ir mes. Visko galima pasiekti, tik reikia turėti tikslą. Be abejo, pirmiausia turi susitarti dėl to su savimi, nes kad ir kaip būtų, rengimasis čempionatui kainuoja asmeninį gyvenimą. Jei nori pasiekti gerų rezultatų, turi labai daug paaukoti, turi aukotis ir tie žmonės, kurie yra šalia tavęs“, – kalba p. Arminas.

Paklaustas, ar pasirengęs aukoms, p. Narimantas šypteli: „Ateitis parodys.“

Pinigai – ne svarbiausia

Klausantis apie jau sudėtas ir, panašu, dar būsimas aukas, kyla natūralus klausimas: dėl ko visa tai. Pašnekovai susižvalgo, atsakyti leidžiama p. Narimantui. Anot jo, pasaulio someljė čempiono vardas pirmiausia yra garbė, materialūs dalykai ateina vėliau.

„Ir tai nėra įspūdingi pinigai, dirbdamas kitame sektoriuje užsidirbsi daugiau. Mano galva, tai yra gyvenimo būdas: vienas perka brangią mašiną, kitas – brangų vyną, vienas per pusę pasaulio keliauja pažiūrėti pingvinų Arktyje, kitas – po vyną gaminančias šalis, kad galėtų jo paragauti, kiekvienas turi savus pasirinkimus“, – dėsto pašnekovas. Po pauzės pats paklausia, pats ir atsako: „Ką tai atveria? Čempioną kviečia į įvairiausius renginius, degustacijas, jis keliauja po pasaulį, vertina vyną, organizuoja varžybas, skaito paskaitas ir t. t., čia jau kas kaip nori. Pavyzdžiui, Andreasas Larsonas sudaro vyno sąrašus ir už tai gauna pinigus, kitas pasaulio čempionas, Paolo Basso, veda degustacijas, mokymus, jis bendradarbiavo su „Kempinski“ viešbučių tinklu ir buvo vyriausias tinklo someljė“, – aiškina p. Narimantas.

Geriausias – brangiausias

Pono Armino nuomone, tai tas pats, kas kalbėti apie geriausią pasaulio futbolininką – jis tiesiog brangesnis už visus kitus. „Bet tai labai materialus dalykas. Iš tikrųjų tų žmonių gyvenimo negali įvertinti pinigais. Niekas nesuskaičiuos, kiek kainuoja čempiono kelias, kol jis toks tapo, kiek laiko ir valios pastangų jis į tai įdėjo. Ir dar klausimas, ar tas kelias, kuriuo jis eina, yra teisingas. Tarkime, prancūzas Davidas Biraud, šiemet laimėjęs antrąją vietą, jau 10 metų mėgina tapti čempionu. Tokiais atvejais, gali pats nuspręsti, ar kelias, kuriuo eini, yra teisingas. Kitas dalykas, patekti į finalą yra nuostabu, vidinė satisfakcija yra daug svarbesnė. Juk žmones, kurie to siekia, ne pinigai „veža“. Jų, būdamas pakankamai žinomas someljė, ir taip gali uždirbti“, – kalba p. Arminas.

Pasak p. Narimanto, lietuviai į tuos čempionatus važiuoja to paties – nugalėti: „Tik reikia būti realistais. Dabar mes važiuojame tobulėti, parsivežti idėjų, pažiūrėti, kaip dirba, bendrauja, šneka apie vyną geriausi pasaulyje someljė. Tada tas idėjas galime skleisti čia, žinoma, jeigu pačiai rinkai to reikia.“

Pasak p. Armino, dabar svarbiausias LSA tikslas yra laimėti Baltijos šalių čempionatą. Tada – patekti į Europos čempionato pusfinalį, tarp 15 geriausių Europos someljė. Ir dar vėliau, patekus į Pasaulio čempionato pusfinalį, pradėti svajoti apie jo finalą.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

Nepraleiskite savo srities naujienų

„Verslo žinių“ akademija

„Verslo žinių“ akademija

Išsamūs praktiniai mokymai ne didesnėse nei 14 dalyvių grupėse

Pažintinis žurnalas

Pažintinis žurnalas

Tiems, kas brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi

Nepamirštamos kelionės laiku

Nepamirštamos kelionės laiku

Kas mėnesį laukia nauji įspūdžiai ir netikėti atradimai

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau