„Telia“ teisės vadovės G. Kaminskaitės-Salters portretas: moteris, stabdanti tankus

Publikuota: 2017-10-13

Telekomunikacijų bendrovės „Telia“ teisės vadovės Giedrės Kaminskaitės-Salters darbdavių sąraše – Didžiosios Britanijos vyriausybė, Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, viena iš penkių didžiausių pasaulio advokatų kontorų. Bet p. Giedrė ne didžiuojasi, o jaučiasi skolinga ir žada šią skolą grąžinti ją užauginusiai Lietuvai.

20-ajame aukšte įsikūręs Giedrės Kaminskaitės-Salters biuras su Vilniaus panorama už lango labiau primena namus, o ne įpareigojamą verslo aplinką. Ant sienos – keturmečio sūnaus Danieliaus meniniai bandymai flomasteriu. Po stalu – ne viena pora p. Giedrės batelių, paruoštų dalykiniams susitikimams. Pašnekovė skuba juos tvarkingai sudėlioti, nors sako nesanti pedantė. Vis dėlto ji spinduliuoja vidine tvarka ir harmonija. Energetiškai stipri moteris sako visuomet mėgusi įkvėpti kitus, o po užsienyje praleistų 20 metų dabar jos tikslas – atsidėkoti Lietuvos visuomenei už savo pasiekimus. Tai ji daro ryžtingai ir jautriai.

Jūsų karjera – įspūdinga. Iš Lietuvos išvykote būdama paauglė, o po 20 metų grįžote tiesiai į prezidentės komandą.

Mano kelionė prasidėjo 16-os. Laimėjau George’o Soroso Atviros Lietuvos fondo stipendiją ir 11–12 klases baigiau Anglijos švietimo sistemai priklausančioje mokykloje Paryžiuje. Tuomet įstojau į Londono ekonomikos mokyklą studijuoti tarptautinių santykių, dar vėliau Oksfordo universitete apsigyniau tarptautinių santykių magistrą.

Turėjau apsispręsti, ar noriu toliau gilintis į tarptautinius santykius. Bet mano protui reikėjo ko nors tikslesnio, aiškių logiškų atsakymų. Taigi persikvalifikavau į teisę, o tuomet atlikau praktiką ir ilgam laikui likau dirbti „Freshfields Bruckhaus Deringer“. Tai viena iš vadinamųjų „Magic circle“ – stebuklingojo žiedo advokatų kontorų, viena iš penkių didžiausių pasaulyje. Ten pasirinkau energetiką, ji mane visada domino. Turbūt dėl to, kad esu lietuvė, o energetika Lietuvai visuomet buvo daug daugiau negu tik ekonominė sritis. Tai ir politika, ir mūsų laisvės klausimas.

Kompanijoje buvau vienintelė lietuvė, taigi tapau kontoros atstove Lietuvos bylose. Dirbau ir prie Mažeikių naftos konkurencinės bylos, ir prie naujos atominės elektrinės projekto. Atstovavau Lietuvos interesams tuometinei „Lietuvos energijai“ – buvau atsakinga už teisinių galimybių studiją.

Paskui mano specializacija energetikos srityje pakrypo link atsinaujinančios energetikos. Dirbdama advokatų kontoroje, savaitgaliais parašiau daktaro disertaciją iš atsinaujinančios energetikos teisės ir apsigyniau ją Mastrichto universitete.

Kaip patekote į Jungtinės Karalystės vyriausybę?

Anglijos vyriausybė pakvietė mane dirbti prie didelio fondo Azijoje ir Afrikoje steigimo su Pasaulio banku ir Tarptautine finansų korporacija IFC. Reikėjo įgyvendinti „fondų fondo“ struktūrą, per kurią būtų pritraukiamos privačios investicijos į atsinaujinančią energetiką Afrikoje ir Azijoje. Įsteigus fondą, buvau pakviesta į OFGEM (Office of Gas and Electricity Markets) – tai Anglijos vyriausybės elektros ir gamtinių dujų rinkos reguliuotojas.

Ten dirbau direktore, atsakinga už Anglijos renovacijos programą. Tai buvo labai įdomus mano gyvenimo periodas. O paskui su vyru Remy pradėjome ieškoti darbo Lietuvoje – tokios darbo paieškos mums užtruko apie 9 mėnesius.

Kodėl veržėtės į Lietuvą?

Vaikams vis labiau integruojantis į Anglijos kultūrą ir bendruomenę, supratau, kad norint juos užauginti lietuviais laikas grįžti į Lietuvą.

Tai visuomet buvo mano galutinis tikslas. Tik taip jau būna – išvažiuoji, paskui vienas pasiūlymas veja kitą, ir net nepastebi, kaip praeina 20 metų. Ir lygiai po 20 metų, net diena dienon, grįžau. 1994 m. rugpjūčio 16 d. išvažiavau, o 2014 m. rugpjūčio 16 d. parvykau ir prisidėjau prie prezidentės Dalios Grybauskaitės komandos kaip vyriausioji patarėja ekonomikos ir socialiniais klausimais. Tai buvo neįkainojama patirtis, už kurią esu labai dėkinga. Bet esu iš verslo aplinkos ir save labiau mačiau versle. Todėl dabar dirbu bendrovėje „Telia“.

Kas jus labiausiai motyvuoja? Karjera? Statusas? Pinigai?

Pinigai manęs nemotyvuoja. Nesakau, kad jų nereikia. Bet jų reikia tik tam, kad būtų vienu rūpesčiu mažiau, o ne daiktams, turtui kaupti. O tokios sampratos kaip „statusas“ ar „elitas“ man atrodo juokingos. Mano galva, labiausiai gerbtinos yra tos, kurios dirba seselėmis už 400 Eur, padeda likimo nuskriaustiesiems ir dar namuose tempia buities naštą. Nereikia sureikšminti tokių kaip aš, kuriems tiesiog nusišypsojo likimas. Visuomet prisimenu, kad vieną dieną gali kilti liftu, o kitą – juo leistis.

Jūs kiekvieną rytą kylate į 20-ą aukštą...

..Ir leidžiuosi kiekvieną vakarą. Todėl nesusireikšminu. O mane motyvuoja iššūkiai. Aš negaliu išlikti komforto zonoje. Visada noriu būti už jos ribų. Noriu pasitikrinti, kiek dar galiu. Vienas iš mano hobių anksčiau buvo alpinizmas. Atrodo, jau tikrai negali, jėgos tave apleidžia, bet pamatai, kad viršūnė – daug toliau, nei įsivaizdavai. Perlipi per save ir vėl kopi. Toks perlipimas per save mane motyvuoja labiausiai.

nuotrauka::1left

Dvejus metus esate „Telios“ teisininkė. Bet juk ir čia kada nors viskas taps komforto zona?

Nesu užsibrėžusi teisės vadovės pozicijos vienoje ar kitoje įmonėje kaip savo viršūnės. Norėčiau tobulėti toliau. Bet dar daug ką turiu įrodyti ir sau, ir aplinkiniams. Dabar esu įmonėje, kurią vertinu ir kuri vertina mane, kuri leidžia man mokytis, augti ir prisiimti naujų iššūkių. Tai – didžiulė vertybė.

Koks jūsų laisvalaikis? Alpinizmą visai metėte?

Jam laiko nebėra. Turime tris vaikus, jie visi dar maži: Liudvikai – 7, Herkui – 5, Danieliui – 4. Be to, Danielius yra įvaikintas, o tai tėvams prideda papildomų pareigų – reikia vaikui padėti pasijusti saugiam ir atrasti save, atsiskleisti.

Be to, dar esu asociacijos „Lyderė“, kuri kovoja už lyčių lygybę vadovaujamose pozicijose, steigėja. Bet jei turiu laisvą minutę, grybauju.

Britanijoje dėl šio savo pomėgio patekdavau į kurioziškas situacijas. Važiuodavau į New Forest nacionalinį parką ir ten grybaudavau, o tai pamatę susirūpinę praeiviai patardavo: „Jūs, ponia, nueikite į artimiausią vaistinę ir ten jums pasakys, ar šie grybai geri.“ Dzūkiškai mano širdžiai tai būdavo kaip asmeninis įžeidimas…

Dabar turime sodybą prie Druskininkų – važiuoju ten atsigauti ir pabūti arčiau pušų ir samanų. O šiaip esame didieji kultūrininkai – skaitytojai, teatro lankytojai, kino mėgėjai. Ir labai daug keliaujame. Rudenį važiuosiu į Maltą ir tai bus 50-oji mano aplankyta šalis.

Vedate kelionių statistiką? Juk sakėte, kad nesate pedantė?

Taip, kartais elgiuosi truputį pedantiškai. Tokią statistiką vedu ne tik sau, bet ir vyrui, ir vaikams. Kiekvienas turi sąrašiuką, kurį pildome. Kol kas vyras Remy labiausiai pažengęs, bet mes jį vejamės. Esu buvusi visuose žemynuose, išskyrus Australiją ir Antarktidą. O iš egzotiškiausių aplankytų vietų – Patagonija, Galapagų salos. Esu nakvojusi su meškomis Kanadoje – jos visą naktį braižėsi apie mūsų palapinę. Buvau daug kur, bet Lotynų Amerika mane užbūrė Andų kalnais ir žmogaus nepaliestais atogrąžų miškais.

Vos susitikome, užsiminėte, kad nesate tipinė moteris. Be to, įsteigėte asociaciją „Lyderė“. Laikote save feministe?

Tikrai taip. Neskirstau darbų į vyriškus ar moteriškus. Esu užauginta feministinėje aplinkoje ir tuos pačius principus diegiu savo šeimoje. Mano dukrai ir sūnums keliami tie patys reikalavimai, brėžiamos tos pačios galimybės.

Nei gaminu, nei rankdarbiais užsiimu. Dar iki šiol bendraklasių susibūrimuose prisimenami mano mezgimo, siuvimo „šedevrai“ iš darbų pamokų, už kuriuos tada gaudavau dvejetus.

Tai buvo jūsų feministinis protestas ar tiesiog nesugebėjimas?

Nesugebėjimas. Ir nesidomėjimas. Aš nepastebiu, nei ką valgau, nei kokią kosmetiką naudoju. Man svarbiausia, koks mano indėlis į tai, kad mano aplinkiniams, mano šaliai būtų geriau. Tai ypač svarbu Lietuvoje, kuri tokia maža ir kurios problemos – irgi mažytės. Ir lengvai išsprendžiamos. Gal mums taip neatrodo, nes esame užsisukę savo problemose. Bet žvelgiant iš platesnės perspektyvos, tikrai gyvename Dievo užantyje ir susitelkę galėtume turėti puikią, modernią valstybę, kurioje būtų gera gyventi.

Tik mums visiems turėtų rūpėti ne mašinos ar makiažas, o ką kiekvieną dieną padarome, kad šis nuostabus mūsų rojaus kampelis klestėtų.

Kai kalbate apie Lietuvą, sakote „mes“. Su britais per 20 metų nesusitapatinote?

Jei būčiau norėjusi, būčiau galėjusi pasijusti britė. Man ir kalbėti lengviau angliškai, ir dauguma draugų yra anglai. Bet iš pat pradžių sau pasakiau, kad esu ir visada būsiu lietuvė.

Esu vaikas, kurį suformavo Sausio 13-osios įvykiai. Tėvai sausio 13-ąją išėjo palikę mus su broliu – mums buvo atitinkamai 12 ir 11 metų. Pasakė, kur pinigai, davė tetos telefoną, jei negrįžtų. Tokios patirtys tave formuoja. O mūsų pergalė labai įpareigoja. Visada šią pareigą jaučiau.

Nors esu ištekėjusi už pusiau brito, pusiau prancūzo, visada turėjau lietuvišką pasą, mano vaikų pavardės – prancūziškos, bet vardai – lietuviški. Man tai principo dalykas. Tikiuosi, kad Lietuvoje liksiu iki pabaigos.

Kodėl įsivaikinote Danielių – ar toks sprendimas kilo norint padaryti gerą darbą, ar dėl savęs?

Mes su vyru visada planavome tik įsivaikinti. Ir įsivaikinti tris vaikus. Todėl įgyvendinome tik trečdalį plano. Dėl ko įsivaikinti? Nes netikime genais, tikime aplinka. Kiekvienas žmogus gimsta turėdamas didžiulį potencialą. Ir labai norint, pasitelkiant didžiulius meilės resursus, kiekvienas vaikas gali tapti kitu Lietuvos prezidentu. Mano Danielius toks ir bus.

Įsivaikinimas – nuostabi patirtis. Mūsų berniukui buvo dveji metai, kai atkeliavo į mūsų namus, ir nuo pirmos dienos mus pradėjo vadinti tėvais – matyt, kiekvienas vaikas turi poreikį kam nors priklausyti.

Su bendraminčiais esu įsteigusi Lietuvos įtėvių ir globėjų asociaciją. Siekiame paskatinti įsivaikinti visus, kurie tam pasirengę. Aišku, reikia įsivertinti savo pajėgumus. Reikia turėti teigiamą šeimos aplinką, stabilias pajamas. Nereikia apsigaudinėti, kad žmogų gali išauginti vien vandeniu ir meile. Bet jeigu tos meilės yra, reikia imti vaikus, juos auginti ir suteikti ateitį.

Svarbu patiems savęs neapgaudinėti, kodėl mes neįsivaikiname, nebesidangstyti įsivaizduojamomis biurokratinėmis kliūtimis, o tiesiog imti ir daryti.

Paminėjote, kad Lietuvos problemų daržas – mažytis ir lengvai iškuopiamas. Nuo ko reikėtų pradėti?

Didžiausia problema – dviejų bėgių Lietuva. Yra Lietuva, kurioje turiu laimės gyventi, – tai šviesių, verslių, pozityvių žmonių Lietuva. Tokių, kurie neieško kaltų, nesidžiaugia kaimyno nesėkme, patys kuria, juda į priekį, nesidairo į praeitį.

Bet yra kita Lietuva – sužalotoji, kurioje perspektyvų nebuvimas veda į užsidarymą savyje, džiaugsmą kaimyno nelaime, kaltų ieškojimą, laukimą, kol iš viršaus bus nuleistas sprendimas, pavydą, pagalių kaišiojimą kitiems į ratus, bandymą visus niveliuoti, kad visi būtų vienodai nelaimingi.

Kai atskirtis tarp šių dviejų Lietuvų sumažės, mes pajusime proveržį.

Prie dviejų Lietuvų egzistavimo prisidedame ir mes: save įsivardydami kaip elitą, pavyzdį kitiems, reklamuodami savo turtus, pozicionuodami save kaip sėkminguosius, skirstydami specialybes į prestižines ir neprestižines. Mūsų vaidmuo turi būti priešingas. Taip, tu daug pasiekei, daug padarei, dabar laikas atiduoti grąžą visuomenei. Turi padėti mažiau turintiems, prisidėti prie socialinių iniciatyvų, dalyvauti asociacijose, per jas daryti įtaką Seimo procesams.

Mūsų tėvai Sausio 13-ąją įdavė mums raktus į Lietuvos ateitį. Ir mes jais turime atrakinti duris visai Lietuvai, o ne tik patys pralįsti pro tarpelį ir užbarikaduoti duris, kad kita Lietuva liktų už jų. Aš tą pareigą jaučiu. Ir skatinu visus aplinkinius ją jausti.

Tikriausiai jūsų tėvai – šviesiosios Lietuvos pusėje?

Taip. Jie sugebėjo gyventi „iš nieko“, o didžiausia jų vertybė buvo laisvė. Jie niekada nieko neturėjo ir toliau neturi – gyvena mažyčiame 70 kv. m namelyje Vilniaus priemiestyje. Abu – buvę akademikai, dabar jau pensininkai. Niekada nebuvo partijos nariai, neturėjo „blatų“.

Mano mamytė man įdiegė vieną svarbų principą, kuriuo vadovaujuosi iki šiol. Ji man pasakė: „Vaikeli, yra tie, kurie, kai važiavo rusų tankai, skubėjo lipniomis juostelėmis užsiklijuoti langus, kad jie neišdužtų ir paskui nereikėtų daryti remonto. Ir yra tie, kurie bėgo tų tankų stabdyti. Visada būk su tais, kurie stabdo tankus, o ne klijuoja juosteles.“

Jus iš tiesų subrandino viena Sausio 13-osios naktis.

Ir ji, ir viskas, kas vedė į ją. Mano mama – anglistė – Sąjūdžio laikais dirbo Seime vertėja. Kadangi pirmuosiuose Sąjūdžio suvažiavimuose buvo užsienio žurnalistų, kurie turėjo paskleisti pasauliui žinią, kad Lietuva atgimsta, o vertėjų, kurie sutiktų rizikuoti savo karjera ir prisidėti prie Sąjūdžio, buvo vienetai, mamos namuose nebūdavo savaitėmis. Ji dirbdavo, o mes ją matydavome tik per televizorių. Tuo laikotarpiu mus augino tėtis – tyliai, ramiai, niekada neprieštaraudamas, suprasdamas, kad yra didesnis tikslas ir kad jis mus savo tyliais darbais irgi veda link jo. Mamytės įkvėpimas ir tėčio tylus parėmimas per tuos porą metų nuo 1989-ųjų mane suformavo.

Praėjus vos keletui metų, išvažiavote. Buvote ne tik brandi, bet ir gabi?

Buvau moksliukė. Ir visada – klasės lyderė, seniūnė. Mėgau ir sugebėjau kitus vesti su savimi. Kai atsirado galimybė, dalyvavau konkurse, laimėjau ir išvažiavau.

Buvote 16-metė. Tėvai nesibaimino, kad pasuksite klystkeliais?

Dėl šunkelių nebijojo, nes buvau labai atsakinga. Bet jie jaudinosi, ar susitvarkysiu psichologiškai. Ir iš tikrųjų pradžia buvo ypač sunki. Išvažiavau iš saugios aplinkos. Buvau auginama akademikų, pedagogų. Buvau vertinama klasėje ir mokykloje. O ten buvau niekas – „vargšė giminaitė“ iš Lietuvos.

Turėjau visišką išlaikymą ir gaudavau stipendiją – 10 svarų per mėnesį. Už tiek galėjau parašyti 10 laiškų į Lietuvą. Ten ir investuodavau visus pinigus…

Lūžis buvo ypač sunkus. Bet negalėjau praleisti galimybės, kuri man buvo suteikta.

Ir nėra stebuklingo atsakymo. Tik bibliotekose per naktis išvarvintos akys. Taip ir prasilaužiau.

Sakėte, kad netikite genais, tik aplinka. Taip pat reikia daug dirbti. Kas yra kiti puikios karjeros ingredientai?

Svarbu ir sėkmė. Neseniai „Telioje“ buvo apsilankę vaikai iš dienos centro. Susipažinau su viena mergaite, kuri, matau, yra nepaprastai gabi, jos pažymiai – ypač geri. Ji nori būti medikė. Dabar galvoju, kaip tai mergaitei padėti, kad aplinka jos nenutemptų į dugną, kad ji prasimuštų, kad jai nusišypsotų sėkmė. Man pasisekė, kad gimiau šeimoje, kuri skatino žinias, sąžiningumą. Man pasisekė, kad buvau pirmoji karta, galėjusi pretenduoti į stipendiją ir išvykti mokytis. Ar mano mama nebūtų sugebėjusi laimėti ir išvažiuoti? Tikrai būtų. Bet ji neturėjo tokios galimybės. Aš gimiau laiku ir vietoje.

Todėl jaučiu pareigą kitiems sėkmę sukurti ten, kur likimas nepadėjo pagalvėlės.

Kalbu apie tą dvylikametę mergaitę. Kas žino, gal užauginsime ne tik prezidentą Danielių, bet ir prisidėsime prie būsimos sveikatos ministrės karjeros.

Savo vyrą Remy vadinate bendraminčiu, ramsčiu. Kaip jis žiūri į jūsų pasaulio gelbėjimo projektus?

Su vyru mes – labai stipri komanda. Be jo nieko nebūtų. Susipažinome seniai, dar tuomet, kai mokiausi mokykloje. Jis čia buvo atvykęs dėstyti anglų kalbos po lotynų ir graikų kalbų studijų Kembridžo universitete. Kartu išvažiavome iš Lietuvos, kai gavau Soroso stipendiją, kartu grįžome čia vėl gyventi. Dabar jis dirba „Swedbank“ Finansų tarnybos vadovu. Puikiai kalba lietuviškai, bet dar svarbiau – visai neblogai grybauja.

O į pasaulio gelbėjimo projektus žiūri, kaip ir mano tėtis – į mamos. Tyliai ir stojiškai viską priima, padaro, kas lieka nepadaryta, kol aš kovoju su vėjo malūnais. Tiesa, gaminti jis irgi nemoka – mes gyvi pusfabrikačiais. Čia mūsų šeimos juodoji paslaptis. Bet visada šventai tikėjau, kad maistas turi tarnauti mums, o ne mes – maistui. Juokauju, kad konservantai maiste tik didina atsparumą – kas mūsų nenužudo, tas padaro mus stipresnius. Tai galioja visoms gyvenimo sritims.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Futbolo čempionatą stebėjo daugiau nei pusė Lietuvos 2

Sekmadienį pasibaigęs Pasaulio futbolo čempionatas prie TV ekranų sutraukė daugiau kaip pusę šalies gyventojų...

Rinkodara
11:56
Prezidentė išlydėdama „Misiją Sibiras“ linkėjo įveikti iššūkius

Su 17-osios „Misija Sibiras“ dalyviais susitikusi prezidentė Dalia Grybauskaitė sako, kad jokios kliūtys...

Laisvalaikis
10:42
Per pirmąją dieną parduota per 520.000 marškinėlių su Ronaldo vardu 1

Italijos futbolo klubas „Juventus“, paklojęs rekordinę 105 mln. Eur išpirką už portugalą Cristiano Ronaldo,...

Rinkodara
2018.07.17
Adamas Michnikas: Lenkijos valdžios istorijos politika – melo politika

Iki liepos 22-osios vakaro Nidoje tęsiasi 22-asis tarptautinis Thomo Manno festivalis. Įpusėjusio renginio...

Laisvalaikis
2018.07.17
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadove paskirta Laima Vilimienė

Kultūros ministerijoje vykusį Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovo konkursą 5-erių metų kadencijai...

Laisvalaikis
2018.07.17
Kauniečiai dėl krematoriumo neapsisprendė 3

Savaitę trukusi apklausa dėl galimybės Kauno miesto teritorijoje statyti krematoriumą apčiuopiamų rezultatų...

Laisvalaikis
2018.07.16
Du brangiausi pasaulio miestai – Šveicarijoje

Brangiausių pasaulio miestų sąrašo viršuje – Ciurichas ir Ženeva. Tokį vertinimą kasmetinėje kainų ir pajamų...

Laisvalaikis
2018.07.15
Iliustruotoji istorija: paskutinė kelionė

Kremavimas, laidojimas, mumifikavimas, lavono valgymas. Žmonėms niekada netrūko išmonės atsikratant mirusiais...

Laisvalaikis
2018.07.15
Verta aplankyti: Lietuvos dizaino šimtmetis 1

Liepos 13-ą Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje, atidaryta valstybės šimtmečiui skirta paroda „Daiktų...

Laisvalaikis
2018.07.15
Mirė rašytoja, poetė, signatarė Vidmantė Jasukaitytė 2

Šeštadienio rytą Klaipėdos ligoninėje mirė rašytoja, poetė, Kovo 11-osios akto signatarė Vidmantė...

Laisvalaikis
2018.07.14
Mokslininkai perrašinėja žmonijos kilmės teoriją 7

Visuotinai priimta teorija skelbė, kad šiuolaikinis žmogus kilo iš nedidelės teritorijos Rytų Afrikoje.

Laisvalaikis
2018.07.14
Knyga iš Žygimanto Augusto kolekcijos parduota už 45.000 Eur 4

Liepos 10 d. Anglijos aukcionų namuose „Forum Auctions“, kurio specializacija – antikvarinės knygos,...

Laisvalaikis
2018.07.13
Festivalis svarstys ir Lietuvos valstybės atkūrimo klausimus

Liepos 14–21 d. Nidoje vyks XXII tarptautinis Thomo Manno festivalis, kasmet Nidą savaitei paverčiantis...

Laisvalaikis
2018.07.13
VŽ rekomenduoja: 10 savaitgalio renginių 1

Dauguma šio savaitgalio renginių vyksta gryname ore, skirti visoms amžiaus grupėms, yra edukaciniai ir...

Laisvalaikis
2018.07.13
„Deeper“ inovacijų vadovo portretas: kaip pomėgis virto profesija, atvedusia į verslą 8

„Nesu plakatinis patriotas, apsiavęs vyžomis ir apsirengęs tautiniu kostiumu nevaikštau“, – sako bendrovės...

Laisvalaikis
2018.07.13
Mokslininkai ragina naikinti žiurkes, kad būtų išsaugoti koralų rifai

Koralų rifus tyrinėjantys mokslininkai sako, kad dalis kaltės dėl šių povandeninių darinių nykimo tenka...

Laisvalaikis
2018.07.12
Popiežiaus Pranciškaus vizito biudžetą kol kas gaubia miglos 5

Artėjantis popiežiaus Pranciškaus vizitas Lietuvoje, be dvasingosios, turi ir kasdienę pragmatinę pusę – tai...

Laisvalaikis
2018.07.11
Paskelbtos 2020, 2021 ir 2022 metų Lietuvos kultūros sostinės

Paskelbta, jog 2020 m. Lietuvos kultūros sostine taps Trakų rajono, 2021 m. – Neringos, 2022 m. – Alytaus...

Laisvalaikis
2018.07.11
Vilniaus Rasų kapinėse perlaidotas Nepriklausomybės akto signataras Mykolas Biržiška

Vilniaus Rasų kapinėse perlaidoti iš JAV pargabenti Vasario 16-osios Akto signataro Mykolo Biržiškos ir jo...

Laisvalaikis
2018.07.11
Kanų jachtų festivalis: siūlo išbandyti ir išsirinkti Rėmėjo turinys

Kiekvieną rugsėjį nuo 1977 m. vykstantis Kanų jachtų festivalis prabangių vandens transporto priemonių...

Verslo aplinka
2018.07.11

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau