„Iliustruotoji istorija“: amerikiečiai nustebo radę Hitlerio „skraidančius sparnus“

Publikuota: 2017-10-08
Reaktyvinis lėktuvas „Ho 229“. Wikimedia nuotr.
Reaktyvinis lėktuvas „Ho 229“. Wikimedia nuotr.
Autorius  

Likus dviem savaitėms iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, amerikiečių kariai angare netoli Frankfurto prie Maino rado nematytą lėktuvą. Jis buvo toks pažangus, kad būtų galėjęs nulemti kitokią karo baigtį.

JAV trečiosios armijos kariai šoka iš sunkvežimio ir bėga į apleistą angarą. Tolumoje griaudi sąjungininkų ir menkstančios vokiečių armijos šūviai. Anot patikimų žvalgybos duomenų, 150 kilometrų nuo Frankfurto prie Maino miške įrengtos ginklų gamyklos angare paslėptas grėsmingas Hitlerio „Wunderwaffen“ – neregėtai pažangus ginklas, kuris turėtų pakreipti karą nacių naudai. 1945 m. balandžio viduryje tūkstantmetis Hitlerio Reichas artėja prie žlugimo, tad amerikiečiai stengiasi žūtbūt pirmi surasti novatorišką ginklą, kad jo technologijos nepatektų į raudonarmiečių, judančių iš Rytų per Vokietiją, rankas.

Kai JAV kariai atveria vartus, patalpą užlieja šviesa ir išryškėja keistas įrenginys. Ant grindų guli dar nesurinktas labai neįprastų formų lėktuvas, kareiviai iš pradžių net nesupranta, ką radę. Nors lėktuvas dar nebaigtais montuoti sparnais, jis labai skiriasi nuo to meto naikintuvų ir bombonešių. Lėktuvo forma primena šikšnosparnį. Jei aptakus, pilkai žalsvos spalvos, svastikomis išpieštas lėktuvas būtų baigtas, jis būtų panašus į vieną didelį sparną su smailia nosimi. Lėktuvas neturi propelerių, jo fiuzeliaže abipus kabinos sumontuoti du visiškai naujo tipo, labai sudėtingi reaktyviniai varikliai.

Amerikiečiai neabejoja: jie tikrai rado stebuklingąjį vokiečių ginklą. Peržiūrėjus sąjungininkų „wunderwaffen“ sąrašą, paaiškėja, kad apleistame miško angare kareiviai rado legendinį „nematomą“ reaktyvinį naikintuvą „Ho 229“.

Galėjo gaminti tik sklandytuvus

Nuo pat vaikystės broliai Reimaras ir Walteris Hortenai domėjosi lėktuvais. Kasmet su pačių pasigamintais modeliais jie dalyvaudavo Vokietijos nacionaliniame lėktuvų modelių čempionate. Po Pirmojo pasaulinio karo pasirašius Versalio taikos sutartį, Vokietijai buvo uždrausta gaminti motorinius ir ginkluotus orlaivius. Todėl tarpukario Vokietijoje buvo labai populiarūs sklandytuvai.

Nuo 1925 m. broliai Hortenai triūsė kurdami sklandytuvų modelius iš medienos ir faneros. Technikos subtilybes išmanančio Reimaro dėmesį patraukė vadinamieji viensparniai lėktuvai, dar vadinami skraidančiais sparnais. Tokie lėktuvai neturi uodegos, o liemuo ir sparnai susilieja į vieną dalį. Norint sukurti tokį lėktuvą, reikėjo atlikti tikslius matematinius skaičiavimus, pavyzdžiui, kilimo ir tūpimo. Kaupiantis brolių patirčiai, jų viensparniai lėktuvai tapo geresni, stabilesni ir gebėjo nuskristi ilgesnius nuotolius negu tradiciniai konkurentų lėktuvai. 1930, 1931 ir 1932 m. broliai užėmė pirmąsias vietas „Wasserkuppe“ čempionate, surengtame netoli Frankfurto prie Maino.

Sėkmė paskatino veikti. 1932 m. septyniolikmetis Reimaras ir devyniolikmetis Walteris nusprendė sukonstruoti tikrą viensparnį lėktuvą, kurį galėtų pilotuoti jie patys. Lėktuvas, pavadintas „Ho I“, buvo pagamintas 1933 metais. 1934 m. vasarą savimi besididžiuojantys broliai dalyvavo sklandytuvų čempionate ir buvo apdovanoti 600 reichsmarkių už novatoriškiausią konstrukciją. Negalėdami parsigabenti lėktuvo namo, jie buvo priversti jį sudeginti. Išsaugojo tik vertingiausias metalines dalis. Reimarui tai buvo ne kliūtis. Jis prisiekė, kad sukurs labai greitą lėktuvą, šį kartą – su varikliu. Tokį, kokius leido kurti Hitleris, nepaklusdamas Versalio taikos sutarčiai.

Karinė tarnyba suteikė galimybę

„Ho II“, kaip ir „Ho I“, buvo konstruojamas namų sąlygomis Bonoje. Žmonės, einantys pro namą Venusbergweg gatvėje, dažnai stebėdamiesi klausdavo, kas vyksta viduje, pavyzdžiui, kai pro namo langą kyšodavo lėktuvo sparnas. Kai lėktuvą reikėjo išgabenti, dvigubos svetainės durys buvo išimtos, tačiau lėktuvo sparnai apibraižė parketo grindis. Nors tokios dirbtuvės apgadino namą, tėvai Maxas ir Elizabetha palaikė sūnus ir pritarė jų darbui.

„Ho II“ buvo baigtas 1935 m. gegužę – kiek per vėlai, tad broliai nebespėjo užsiregistruoti į tų metų čempionatą. Be to, įsigalėjus nacių režimui, Hortenai privalėjo atlikti privalomąją dvejų metų karinę tarnybą. Walteris tarnavo naikintuvo pilotu, o Reimaras dirbo skrydžių instruktoriumi Kelno liuftvafės oro bazėje. Atrodė, kad karinė tarnyba trukdys konstruoti lėktuvus, tačiau paaiškėjo, kad ji atveria naujų galimybių. Į oro bazę buvo paskirtas naujas vadovas, majoras Oskaras Dinortas, didelis sklandytuvų aistruolis. Jis pasiekė pasaulio rekordą, ore išbuvęs 14 valandų ir 43 minutes. Kai Dinortas pamatė aerodinamišką „Ho II“, pats panoro jį įsigyti, o vėliau tokius lėktuvus užsisakė ir kiti karininkai. Netrukus oro bazėje buvo įrengtos Reimaro dirbtuvės, ten jis kūrė ir naujus motorinius modelius.

Lengvi, iš medienos ir lengvo metalo pagaminti lėktuvai naudojo mažiau degalų ir galėjo išbūti ore ilgiau nei tradiciniai orlaiviai. Brolių Hortenų darbu pradėjo domėtis specialistai. 1938 m. Reimaras ir Walteris gavo 5 tūkstančių reichsmarkių dydžio Lilienthalio premiją už novatorišką konstrukciją. Už šiuos pinigus broliai metus studijavo aviaciją Berlyno technikos universitete.

Subūrė netikrą specialų dalinį

1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietija įsiveržė į Lenkiją. Antrasis pasaulinis karas jau buvo prasidėjęs, tad abu broliai buvo pašaukti į karines oro pajėgas. Walteris greitai rado spragą Vokietijos karo biurokratijoje – trokšdamas, kad juodu su broliu galėtų toliau netrukdomi dirbti. Savo žavesiu paveikęs Vokietijos oro transporto ministerijos sekretorę, jis ją įtikino suklastoti viršininko parašą ir perkelti Reimarą iš Karaliaučiaus į labai slaptą dalinį „Sonderkommando L In3“ („Specialiąsias pajėgas L In 3“).

Dalinys tebuvo priedanga, iš tiesų tai buvo dirbtuvės, jose Reimaras konstravo tokį lėktuvą, kurio negalėtų aptikti priešo radarai. Plokščios formos sparnas, padengtas radarų bangas sugeriančia danga, pagaminta iš klijų, dažų bei anglies dulkių, būtų leidęs sukonstruoti pirmą pasaulyje nematomąjį lėktuvą.

Broliai ir toliau apgaudinėjo: vėl suklastoję parašus užsisakė medžiagų. Jeigu jų suktybės būtų išaiškėjusios, jie būtų ilgam sėdę į kalėjimą, bet Walteris labai vertino Reimaro darbą. Per Britanijos mūšį, kuris truko nuo 1940 m. liepos iki spalio, paaiškėjo, ko vertos priešo naujosios radarų technologijos. Walteris matė, kaip naudodami „Home Chain“ – efektyvią radarų sistemą – anglai numuša vieną lėktuvą po kito. Be to, vokiečių „Messerschmitt ME 109“ buvo lėtesnis už britų „Spitfire“. Reimaras pasišovė sukonstruoti geresnį vokišką naikintuvą – dvigubai greitesnį už „Spitfire“ ir sunkiai aptinkamą britų radarais.

Reimaras pritarė dokumentų klastojimui ir pasakė broliui: „Tebūnie. Kadangi vis tiek mums gresia kalėjimas, kelios suklastotos telegramos nedaug ką pakeis.“

Broliai žavėjo Geringą

Taip sėkmingai susiklostė, kad patyręs naikintuvo pilotas Walteris buvo paskirtas techniniu patarėju naujai įsteigtame naikintuvų bandymų dalinyje „Jagdfluginspektion“. Čia jis sužinojo apie naują ir pažangią technologiją – reaktyvinius variklius. Varikliai, kuriuos kūrė bendrovės BMW ir „Junkers“, turėjo būti pritaikyti naujos kartos vokiškiems naikintuvams. Kai Walteris pamatė turboreaktyvinį lėktuvą „Messerschmitt ME 262“, o vėliau stebėjo pirmą bandomąjį beuodegio, raketinio variklio varomo lėktuvo „Lippisch DFS 194“ skrydį, suprato, kad propeleriai atgyveno.

Suklastojęs dar kelis dokumentus, Walteris užsisakė reaktyvinių variklių ir įsteigė fiktyvų 170 vyrų dalinį „Sonderkommando L In3“. Kad projektas atrodytų kariniu požiūriu labai reikšmingas, Reimaras visuomenėje rodėsi su liuftvafės uniforma.

Kai 1943 m. Reimaras dirbo kurdamas pažangiausią viensparnį turboreaktyvinį lėktuvą, liuftvafės vadas Hermannas Geringas Vokietijos aviacijos pramonei iškėlė reikalavimą sukurti kovos lėktuvą, kuriame tilptų tūkstantis kilogramų bombų ir kuris galėtų nuskristi tūkstantį kilometrų maksimaliu 1 000 km/val. greičiu. Broliai Hortenai nedvejodami ėmėsi kurti reaktyvinį lėktuvą „Ho 229“.

Po kelių savaičių broliai buvo pakviesti į Geringo užmiesčio namą Karinhalėje, esantį į šiaurės rytus nuo Berlyno. Kai Reimaras parodė brėžinius, Geringas išpūtė akis, ypač kai suvokė, kad Reimaro „skraidantis sparnas“ yra vienintelis pasiūlymas, atitinkantis beveik visus kriterijus.

Po susitikimo Geringas atsistojo ir garsiai sušuko: „Dirbkit! Sukurkit šį lėktuvą, aš noriu pamatyti jį skrendantį!“

Lenktynės su laiku

Gavus Geringo paramą, įtartinas kiemo projektas „Ho 229“ tapo stebuklingu ginklu, jis turėjo išgelbėti tūkstantmečio imperiją. „Ho 229“ turėjo būti renkamas „Gothaer Waggonfabrik“ lėktuvų gamykloje Gotoje, bet Vokietija buvo spaudžiama iš visų pusių, jai trūko medžiagų, tad projektas ir liko tik svajonė. Nepaisydamas pavojų, kai 1945 m. amerikiečiai persikėlė per Reiną, o britų lėktuvai bombardavo Vokietijos miestus, Reimaras dirbo dieną ir naktį.

Atlikęs skaičiavimus ir bandomuosius skrydžius, Reimaras nustatė, kad reaktyviniai varikliai veiks optimaliai, jei bus sumontuoti viršutinėje sparno pusėje. Prie galingų variklių jis turėjo tiksliai priderinti eleronus, stabdžius ir sparnų skydelius, kitaip dėl lengvų sparnų lėktuvas būtų nevaldomai siūbavęs į šalis.

Geringas reikalavo, kad lėktuvas būtų pagamintas per šešis mėnesius, tačiau varikliai buvo 12 centimetrų per ilgi, ir prireikė kiek daugiau laiko, kol buvo išspręsta ši problema. „Ho 229“ – pirmasis pasaulyje turboreaktyvinio variklio varomas viensparnis – pakilo tik 1944 m. gruodžio 18 dieną. Žiūrėdamas, kaip lėktuvas kyla, Reimaras Hortenas didžiavosi savo nepaprastu kūriniu.

„Ho 229“ sulaukė sėkmės, juo susidomėjo nacių vadai, todėl teko surengti dar vieną susitikimą su Geringu. Vėliau Reimaras susitiko su liuftvafės vadu dar keletą kartų, mat brolių darbas jį labai sužavėjo. Ilgainiui brolių ir Geringo santykiai darėsi vis familiaresni.

„Kalbėjomės lyg tėvas su sūnumi“, – vėliau pasakojo Reimaras Hortenas rašytojui Davidui Myhrai.

Per vieną susitikimą Geringas atsainiai paklausė, ką Reimaras ketina veikti po karo. Kai Reimaras kiek sumišęs atsakė, kad ir toliau konstruos „skraidančius sparnus“ dirbtuvėse netoli Freibergo, Geringas nusišypsojo.

„Geras planas. Aš vyksiu kartu. Freiberge visada gražus oras, saulėta. Tačiau vienas iš tavo angarų bus skirtas mano „Lufthansai“. Kol tu kursi viensparnius keleivinius lėktuvus, mano „Lufthansa“ skraidins keleivius po visą pasaulį.“

Bandytojas išlėkė iš lėktuvo

Atrodė, kad brolių Hortenų viso gyvenimo darbas sėkmingai baigiamas, bet įvyko nelaimė. 1945 m. vasario mėnesį, bandant kito modelio viensparnį naikintuvą, vienas variklis neįsijungė. Užuot nutupdęs lėktuvą ant fiuzeliažo, pilotas nutarė išskleisti važiuoklę, ir lėktuvas prarado pusiausvyrą. Išsigandusios minios akyse lėktuvas pradėjo suktis ir trenkėsi į žemę. Dėl labai didelės jėgos pilotas buvo išmestas iš kabinos ir nukrito ant vaismedžių. Kai atvyko pagalba, jis kabojo įstrigęs tarp medžio šakų jau nebegyvas.

Sudužus lėktuvui, broliams Hortenams teko kurti naują prototipą. Reimaras ir Walteris skubėjo kiek įmanydami, tačiau 1945 m. kovą jiems teko pripažinti, kad Vokietijos nebeišgelbės. Jų naujas, patobulintas „Ho 229 V3“ niekada nebus pagamintas, nors „Gothaer Waggonfabrik“ dirbo visu pajėgumu.

1945 m. balandžio 14 d. viskas galutinai baigėsi. Amerikiečių kariai įžengė į slaptąjį angarą, o netrukus Reimaras ir Walteris Hortenai kartu su kitais vokiečių inžinieriais ir mokslininkais buvo išgabenti į Angliją ir ten apklausti. Tačiau susidomėjimas greitai nurimo. Brolius apklausę specialistai nesuprato pačios „skraidančių sparnų“ idėjos esmės, o nebaigtas lėktuvas buvo išsiųstas į JAV, ten buvo ketinama jį surinkti ir ištyrinėti.

Kai Reimaras ir Walteris buvo paleisti, jie kurį laiką dirbo anglams – kūrė tarpžemyninį keleivinį viensparnį lėktuvą, bet 1946 m. darbas buvo nutrauktas. Iš Anglijos Walteris grįžo į Vokietiją ir gyveno ten iki mirties 1998 m. Reimaras 1949 m. išvyko į Argentiną, mat šalies prezidentas Juanas Domingo Peronas vokiečių inžinieriams ir ginklų specialistams siūlė gerai apmokamą darbą.

Brolių Hortenų „skraidantys sparnai“ lenkė laiką ne vienu dešimtmečiu. Tik 1988 m. amerikiečiai pasinaudojo nematomojo lėktuvo technologijomis kurdami bombonešį „B-2 Spirit“, labai panašų į „Ho 229 V3“. 1993-aisiais, po trisdešimties metų užmaršties, Reimaras Hortenas sulaukė pripažinimo: britų Karališkoji aeronautikos draugija skyrė jam aukso medalį už ypatingus pasiekimus. Deja, apdovanojimas pavėlavo dvi dienas – Reimaras Hortenas, sulaukęs 78 metų, mirė savo rančoje Argentinoje.

Prenumeruodami žurnalą sutaupote iki 30% nei pirkdami kas mėnesį.
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

Nepamirštamos kelionės laiku

Nepamirštamos kelionės laiku

Kas mėnesį laukia nauji įspūdžiai ir netikėti atradimai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

Nepraleiskite savo srities naujienų

„Verslo žinių“ akademija

„Verslo žinių“ akademija

Išsamūs praktiniai mokymai ne didesnėse nei 14 dalyvių grupėse

Pažintinis žurnalas

Pažintinis žurnalas

Tiems, kas brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau