Naujas „Ford“ – kas 9 sekundės

Publikuota: 2017-09-24
„Scanpix“ nuotr.
„Scanpix“ nuotr.
Autorius  

Henry Fordo „Ford T“ modelio automobilis buvo toks populiarus, kad gamykla nepajėgė patenkinti šių automobilių paklausos. Ponas Fordas įdiegė visiškai naują gamybos metodą. Jis leido visus klientus aprūpinti naujais automobiliais, sukrovė p. Fordui turtus ir privertė visą pasaulį riedėti ant ratų.

Kai 1908 m. spalio 1 d. didieji JAV laikraščiai per visą puslapį išspausdino naujo automobilio reklamą, skaitytojams ji kėlė šypseną. Reklamoje „Ford Motor Company“ pristatė transporto priemonę, kuri buvo ne tik „galinga, greita ir ilgaamžė“, bet ir tokia pigi, kad „kiekvienas žmogus, turintis neblogas pajamas, gali įsigyti tokį automobilį“.

Šio ratuoto stebuklo, „Ford T“ modelio automobilio kaina buvo stebėtinai maža – 850 USD, arba mokyklos mokytojo metinis atlyginimas. Reklamoje p. Fordas žadėjo būsimiems automobilio savininkams, kad sumokėję šią sumą jie netrukus „galės gėrėtis nuostabia Dievo sukurta laukine gamta“.

Tuo metu automobilis buvo turtuolių žaisliukas, todėl daugumai skaitytojų ši reklama pasirodė neaktuali. Jie net nedrįso pagalvoti, kad kada nors galėtų įsigyti nuosavą automobilį. Tada dar niekas neįtarė, kad ši reklama pranašavo naujus laikus ir kad Fordo keturių cilindrų, 20 arklio galių penkiavietis šeimyninis automobilis netrukus pasauliui atneš revoliuciją.

Automobiliai kaip masinė prekė

Jau vaikystėje p. Fordas domėjosi mechanika ir mėgo ardyti laikrodžius. Suaugęs jis tapo nutrūktgalviu lenktynininku ir savo dirbtuvėse sukonstravo ne vieną automobilį. Tačiau didžiausia jo svajonė buvo motorizuotą transporto priemonę paversti masine preke. Kad paprasti žmonės galėtų nusipirkti automobilį, kaip batų parduotuvėje gali įsigyti batus.

Tokią viziją turėjo tik jis vienas. Automobilių pramonė dar tik kūrėsi, ir joks kitas gamintojas negalvojo apie automobilį masėms. Tačiau p. Fordas buvo užsispyręs. Jis atkakliai siekė priversti visą pasaulį riedėti ant ratų, ir 1908 m. pradėjęs gaminti „Ford T“ modelio automobilį, vylėsi, kad šios mašinos užkariaus Amerikos kelius.

Palyginus su tuo metu rinkoje buvusiais prabangiais automobiliais, „Ford T“ buvo apgailėtinas kerėpla. Dėžė ant ratų – mechaninis darbinis arklys be nereikalingų puošmenų. Tačiau grožio trūkumą kompensavo kitos savybės. Variklis buvo saugus. Mechanizmai buvo lengvai remontuojami. Be to, šis automobilis buvo toks atsparus, kad galėjo dardėti duobėtais užmiesčio keliais kaip ir to meto populiariausia transporto priemonė – arklių vežimas.

Gamykla klestėjo

Nors p. Fordo automobilis turėjo aiškių pranašumų, dėl vieno dalyko jo konkurentai vieningai sutarė: nėra prasmės gaminti pigius automobilius. Tik turtuoliai perka mašinas. Todėl konkurentai sutartinai pranašavo, kad naujasis automobilis p. Fordą sužlugdys nepraėjus nė metams.Tačiau jie smarkiai klydo.

Ponas Fordas pajuto laiko dvasią ir jo pastangos išpopuliarinti automobilį pataikė tiesiai į dešimtuką. Mat amerikiečiai labai mėgo automobilius – ypač pigius, – ir vos tik gatvėse pasirodė „Ford T“ modelio mašina, tuoj išsirikiavo būriai nekantruolių, norinčių pasėdėti jos kietose odinėse sėdynėse.

Paklausa nustebino visus, net patį p. Fordą. Užsakymai plaukė greičiau, nei jo gamykla pajėgė gaminti. Bet Tin Lizzie – „Lizzie skardinė“, kaip liaudis vadino automobilį, – gamyba trukdavo daug laiko. Kiekviena detalė būdavo gaminama atskirai ir montuojama skirtingais įrankiais. Kadangi „Ford“ automobilį iš viso sudarė apie 5.000 detalių, įskaičiuojant varžtus, veržles ir kitas smulkias detales, gamybos procesas buvo labai ilgas.

Detroite, Piquette aveniu esančioje gamykloje, iš viso plušo beveik 2.000 darbininkų. Darbas vyko kaip ir kitose gamyklose automobilių pramonės pradžioje: automobiliai būdavo montuojami po vieną, viso gamybos proceso metu jie stovėdavo toje pačioje vietoje, o darbininkai bėgiodavo atsinešti detalių. Ir nors Fordo darbininkai painiojosi vienas kitam po kojų, 1908 m. jiems pavyko rankomis surinkti 10.607 „Ford T“ mašinų.

Tačiau p. Fordas toli gražu nebuvo patenkintas. Augo krūvos naujų užsakymų, prekybininkai buvo priversti atsakyti klientams, ir p. Fordas baiminosi, kad tūkstančiai laukiančių nekantruolių nuspręs vietoje „Ford“ automobilio verčiau įsigyti arklį.

Pradėjęs spręsti problemą p. Fordas pirmiausia perkėlė gamybą į naujai pastatytą gamyklą Hailand Parke, Detroito pakraštyje. Ši 1910 m. atidaryta gamykla, kurios plotas siekė 14 hektarų – maždaug 30 futbolo stadionų – ir kurioje dirbo daugiau kaip 4.000 darbininkų, buvo neabejotinai didžiausia pasaulyje automobilių gamykla.

Daugiau ir pigiau

Daug naujutėlaičių „Ford“ automobilių nuolat riedėjo iš gamyklos pastato ir iki 1913 m. Henry Fordas galėjo džiaugtis tuo, jog jam pavyko kasmet padvigubinti gamybos apimtį.

1911 m. per vieną dieną iš gamyklos išriedėdavo 1 300 automobilių. Ir nors kiti amerikiečių automobilių gamintojai žvelgė į Fordo pasiekimus su nuostaba ir pavydu, pats Henry Fordas nebuvo patenkintas.

Gamykla vis dar negalėjo patenkinti augančios paklausos, ir p. Fordas kūrė planus, kaip pagreitinti gamybos tempus nesamdant daugiau darbininkų ir nemenkinant kokybės. Be to, jis ketino dar labiau sumažinti automobilio kainą, kad dar daugiau žmonių išgalėtų užkariauti užmiesčio kelius.

Nuo pat gamyklos Hailand Parke atidarymo dienos p. Fordas atidžiai stebėjo gamybos procesą. Jis siekė optimizuoti gamybą, maksimaliai sumažinti laiko nuostolius, o kad šis darbas vyktų sistemingai, p. Fordas pasamdė keletą konsultantų, galinčių patarti, kaip padidinti gamybos efektyvumą.

Vienoje rankoje laikydami laikmatį, kitoje – pieštuką, specialistai matavo kiekvieno gamybos proceso laiką ir aprašė kiekvieną darbininkų atliekamą judesį. Rezultatai atskleidė, kad darbininkai sugaišdavo daug brangaus laiko vaikščiodami iš surinkimo salės į sandėlį atsinešti detalių, ir tai pykdė p. Fordą. Jam nepatiko mokėti algą už tai, ką jis vadino vaikščiojimo sportu. Darbininkai turėjo likti savo vietose. „Darbas turi ateiti pas darbininką, o ne darbininkas pas darbą“, – nuolat kartojo jis.

Pono Fordo vizija buvo masinė automobilių gamyba, ir norint ją įgyvendinti, reikėjo supaprastinti darbo procesą.

„Darbininkas neturėtų žengti daugiau kaip vieno žingsnio, jei tai nėra būtina, taip pat nė vienas darbininkas neturėtų lankstytis“, – rašė p. Fordas apie gamybos būdo, kurį ketino įdiegti, pagrindinius principus.

Įkvėpė skerdykla

Masinė gamyba nebuvo naujas reiškinys. Jau 1798 m. vienas Fordo žemietis, išradėjas Elis Whitney pirmasis pasaulyje pradėjo dideliais kiekiais gaminti šaunamuosius ginklus. Ponas Whitney gavo skubų užsakymą pagaminti 10 tūkst. muškietų amerikiečių kariuomenei, ir užuot vargęs darydamas kiekvieną muškietą rankomis, sukūrė mašinas, gaminančias atskirų ginklo dalių identiškus egzempliorius. Taip jam pavyko laiku atlikti užsakymą. Labai naudinga buvo tai, kad sulūžusias detales buvo galima nesunkiai pakeisti.

Ponas Whitney sistemą perėmė kitos ginklų gamyklos, o XIX šimtmetyje ši idėja buvo pritaikyta ir kitose ūkio šakose. Buvo pradėta laikrodžių, siuvamųjų mašinų, rašomųjų mašinėlių ir kitų prekių masinė gamyba.

Iki šiol niekas nebuvo bandęs masiškai gaminti automobilių, tačiau p. Fordas turėjo planą. Vienoje skerdykloje Čikagoje jis buvo matęs, kaip gyvulių skerdiena buvo pjaustoma ir pakuojama ant judančios juostos, o kvalifikuoti darbininkai, stovėdami vienoje vietoje, atliko tam tikras užduotis. Konvejeris rėmėsi išradėjo malūnininko Oliverio Evanso idėja. Maždaug 1785 m. jis sukūrė sudėtingą grandinėmis sujungtų kibirų sistemą gabenti grūdams per visą malūną – iš pradžių grūdai patekdavo į malimo mašinas, o paskutiniame etape miltai būdavo supilstomi į maišus ir maišai užrišami.

Ponas Fordas manė, kad konvejerio metodą visai tiktų įdiegti gamykloje, ir vaizduotėje jau matė, kaip iš surinkimo cecho rieda nesibaigiančios virtinės „Ford T“ modelio automobilių. Ši idėja buvo įgyvendinta, ir 1913 m. pavasarį p. Fordas kartu su Hailando Parko inžinieriais pritaikė konvejerį variklio uždegimo ričių gamyboje.

Anksčiau darbininkui reikėjo 20 min. ritei pagaminti, tačiau dabar visas darbas buvo suskirstytas į 29 etapus, kurie buvo atliekami ant mechaniškai judančio transporterio. Rezultatas buvo puikus: jau per pirmuosius bandymus pavyko gamybos laiką sutrumpinti iki 13 min., o inžinieriams pakoregavus konvejerio aukštį ir judėjimo greitį, gamybos laikas sutrumpėjo net iki 4 min. Dabar p. Fordo gamykla galėjo pagaminti penkias rites per tą patį laiką, per kurį anksčiau pagamindavo vieną.

Paskatintas sėkmės, p. Fordas nusprendė pabandyti įdiegti konvejerį automobilio važiuoklių gamyboje. Jis liepė dviem darbininkams virve traukti važiuoklę nuo vienos darbininkų grupės prie kitos, kol automobilis bus surinktas. Eksperimentas pavyko, ir kai Fordas važiuoklei tempti vietoje žmonių ėmė naudoti mechaninį suktuvą, nauda buvo akivaizdi: anksčiau važiuoklės surinkimas trukdavo 12 val. ir 28 min., o jau per pirmą eksperimentą, dar ne visai pavykusį, gamybos laikas sutrumpėjo iki 5 val. ir 50 min.

Konvejeris pajudėjo

Ponas Fordas nusprendė šį principą įdiegti visoje gamykloje. Kiekvienas gamybos cechas buvo suskirstytas į mažesnius padalinius, turinčius savo konvejerius ir tiekimo linijas, kurios buvo taip suderintos, kad pristatytų darbininkams reikiamas detales reikiamu laiku. Išilgai konvejerio buvo įrengtos įvairios darbo zonos, ir darbininkas, kuris, pvz., montuodavo važiuoklėje varžtą, nesukdavo veržlės. Šį darbą atlikdavo kitas prie konvejerio stovintis darbininkas.

Rezultatas buvo stulbinamas: ankstesnį 12 val. ir 28 min. gamybos laiką pavyko sutrumpinti net iki 93 minučių. 1913 m. gamykla penkis kartus padidino gamybos mastą ir į gatves išleido 168.220 naujų automobilių. Kitais metais – tai buvo pirmieji metai, kai konvejeris buvo visiškai įdiegtas, – šis skaičius padidėjo iki 248.307.

Ponas Fordas padarė pramonės perversmą. Įdiegęs konvejerį, jis galėjo mažomis sąnaudomis gaminti puikų produktą iki šiol neregėtais kiekiais ir gauti daugiau pelno.

Vienos spalvos automobiliai

Gamybos pertvarkymas atnešė naudos ir pirkėjams.

„Kaskart, kai vienu doleriu sumažinu mūsų automobilio kainą, gaunu tūkstantį naujų klientų“, – tvirtino p. Fordas, nurėžęs „Ford T“ modelio automobilio kainą nuo 850 USD 1908 m. iki 430 USD 1915 m.

Racionalizuodamas gamybos procesus automobilių pramonės pradininkas spalvų pasirinkimą sumažino iki vienintelės, juodos, spalvos, nes juodas lakas džiūvo greičiausiai.

„Kiekvienas pirkėjas gali gauti tokios spalvos automobilį, kokios nori, su sąlyga, kad tai yra juoda spalva“, – pareiškė p. Fordas, ir milijonai žmonių, kuriems nusišypsojo laimė įsigyti „Ford T“ modelio automobilį, neteikė jokios reikšmės spalvos pasirinkimui. Kaip p. Fordas ir tikėjosi, užmiesčio kelius JAV ir Europoje užkariavo automobiliai.

Darbininkai nekentė konvejerio

Ponas Fordas buvo patenkintas, klientai taip pat buvo patenkinti. Tačiau Hailand Parko darbininkai toli gražu nesidžiaugė. Darbas prie konvejerio buvo monotoniškas ir įtemptas, tempas greitas, o triukšmas alinantis.

Anksčiau darbininkai didžiuodavosi, kai iš gamyklos išvažiuodavo jų rankomis pagamintas automobilis, o dabar pasitenkinimo darbu nebeliko. Niekas nesijautė patenkintas diena iš dienos stovėdamas ir darydamas tą patį judesį. Tai buvo varginanti rutina, darbininkas negalėjo taikyti nei proto, nei raumenų. Tačiau, p. Fordo akimis žiūrint, toks darbas visai nebuvo problema.

„Saloniniuose pokalbiuose girdėjau žinovų, tvirtinančių, kad monotoniškas darbas žlugdo sielą ir kūną. Tačiau, kad ir kaip kruopščiai tyrėme, neradome nė vieno atvejo, kai toks darbas pakenkė darbininko sielai, – tvirtino jis ir pridūrė, – reikalas tas, jog daugeliui žmonių baisu vien pagalvoti, kad reikės pakeisti savo nuomonę.“

Be to, p. Fordas buvo įsitikinęs, kad veiklos esmė yra atlikti darbą ir gauti užmokestį.

„Kai dirbame, turime dirbti. O kai pramogaujame, turime pramogauti. Nėra prasmės šiuos du dalykus suplakti“, – tvirtino jis.

Tačiau gamyklos darbininkai manė kitaip. Blėstant pasididžiavimui savo profesija, žmonės išeidavo iš darbo. Įdiegus konvejerį daugelis neišdirbdavo gamykloje ilgiau nei keletą mėnesių, ir Fordas susidūrė su darbuotojų kaitos problema.

Kad dirbtų šimtas darbininkų, jis turėjo kasmet priimti į darbą 900, o kadangi darbininką išmokyti kainuodavo 100 dolerių, Fordas patyrė didelių nuostolių.

Tada pramonininkas sugalvojo netradicinį sprendimą: 1914 m. sausio 5 d. jis pakėlė darbininkų dienos atlyginimą nuo 2,35 iki 5 USD ir valanda sutrumpino darbo laiką iki aštuonių valandų.

Pono Fordo manevras šokiravo amerikiečių pramonę. Penki doleriai buvo neregėto dydžio nekvalifikuoto darbininko darbo užmokestis, todėl kitų įmonių savininkai kritikavo p. Fordą ir vadino jį išdaviku, o finansų dienraštis „The Wall Street Journal“ pranašavo, kad šiuo beprotišku sprendimu p. Fordas gali sugriauti visos valstybės ekonomiką.

Finansų pasaulis pašaipiai kritikavo p. Fordą, tačiau darbininkai laikė jį didvyriu. Jie džiūgavo, o į Hailand Parką plūste plūdo žmonių, norinčių gauti darbą. Priešais gamyklą kasdien grūdosi ir stumdėsi dešimtys tūkstančių žmonių, mėginančių prasibrauti į priekį, todėl tvarkai palaikyti teko pasitelkti policiją. Gamyklos apsaugos darbuotojai vaikė minią liedami vandenį ugniagesių žarnomis, kad žmonės mirtinai vienas kito nesutryptų.

Pats p. Fordas manė, kad tai protingiausias jo sprendimas. Darbininkų kalbos apie profsąjungų kūrimą pritilo, produktyvumas išaugo, tad p. Fordas pagamindavo daugiau automobilių nei visos kitos automobilių gamyklos kartu sudėjus. Be to, išnyko darbuotojų kaitos problema.

Darbo užmokesčio padidinimas – kaip p. Fordas ir buvo numatęs – atsipirko su kaupu. Gamyklos darbininkai, kaip ir daugelis gyventojų, svajojo įsigyti „Ford T“, ir dabar štai jie uždirba tiek, kad gali įgyvendinti svajonę, kuri anksčiau buvo nepasiekiama. Ponas Fordas sukūrė vidurinę klasę, ji pamažu augo, o „Ford T“ modelis toliau pigo. 1925 m. šis automobilis kainavo 260 dolerių – mažiau nei trečdalį pirminės 1908 m. kainos.

Pasiekti nauji rekordai

1919 m. auganti paklausa privertė p. Fordą atidaryti dar vieną didžiulę gamyklą. Ponui Fordui įgriso, kad tiekėjai nepajėgia aprūpinti jo gamyklos detalėmis, todėl jis nusprendė pats apsirūpinti visomis „Ford T“ modelio detalėmis.

Naujoji gamykla buvo įrengta pagal p. Fordo viziją, kad darbas turėtų pasiekti darbininką, tad per gamybines patalpas judėjo net 43 km ilgio konvejeris. Gamykla viršijo naujus masinės gamybos rekordus: per 1923 m. pagaminta net 2.011.125 „Ford T“ modelio automobiliai. Po dvejų metų pasiektas naujas rekordas: per vieną dieną iš gamybinių patalpų išriedėjo net 9.575 automobiliai.

Iš p. Fordo vizijos gimusi pramonė sparčiai plėtojosi. Jis buvo turtingiausias, o jo pramonės imperija – didžiausia pasaulyje. Tačiau, kai atėjo metas mąstyti naujai, jis vis tebegaminimo atgyvenusius „Ford T“.

Verslininkas nepripažino, kad laikai pasikeitė. Nauja automobilininkų karta mieliau rinkosi madingą „Chevrolet“, o ne primityvų „Ford T“. 1927 m. „Chevrolet“ pralenkė „Ford“ ir tapo perkamiausiu automobiliu JAV. Ponas Fordas turėjo pripažinti, kad „Ford T“ laikas baigėsi, ir 1927 m., po 19 gamybos metų, nuo konvejerio nuriedėjo paskutinis šio modelio automobilis – jo numeris buvo 15.007.033-as.

„Ford T“ dar kurį laiką buvo gaminamas Europos automobilių surinkimo cechuose, ir nors pats modelis jau suko mašinų kapinynų link, pramonės stebuklą sukūrusi technologija gyvavo toliau. Daugelyje šalių slinko konvejeriai, o pasaulis p. Fordo dėka riedėjo ant ratų.

Prenumeruodami žurnalą sutaupote iki 30% nei pirkdami kas mėnesį.
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Aidas Puklevičius: pinigai mėtosi po kojomis  Premium 1

Oscaras Wilde’as yra pasakęs, kad bet kuris, gyvenantis pagal išgales, akivaizdžiai stokoja fantazijos. Mūsų...

Verslo klasė
2017.12.16
„Swarovski“: kaip stikliukai pavirto prabanga  Premium 1

„Deimantai yra geriausi merginos draugai“, – kadaise sakė aktorė Elizabeth Taylor. Tiesa, ji gyveno tais...

Verslo klasė
2017.12.15
Gintautas Pangonis: revoliucijos reikia visiems 5

„Manau, kad apie ketvirtąją pramonės revoliuciją specialiai niekas negalvoja. Visi žiūri į moderniausią...

Laisvalaikis
2017.12.15
Kritikos strėlės: Lukiškių aikštės ir Vyčio įstatyme – teisinė painiava 8

Teisės departamentas pažėrė kritikos strėlių antradienį Seime pateiktam Lukiškių aikštės Vilniuje įstatymo...

Verslo aplinka
2017.12.15
Vilniaus meras dėl Lukiškių aikštės kreipėsi į aukščiausius šalies vadovus  13

Vaidai dėl Lukiškių aikštės tęsiasi. Į juos įsitraukė ir Vilniaus meras Remigijus Šimašius, raštu kreipęsis į...

Laisvalaikis
2017.12.13
Būsima Europos kultūros sostinė Kaunas gaus iki 10 mln. Eur dotaciją

Vyriausybė pritarė Kultūros ministerijos siūlymui 2022 m. suteikti Kaunui „Europos kultūros sostinės“ vardą...

Laisvalaikis
2017.12.13
Venesuelos opozicijai įteiktas Sacharovo apdovanojimas

Europos Parlamente (EP) Venesuelos opozicijai įteikta šių metų Sacharovo premija už minties laisvę.

Laisvalaikis
2017.12.13
Trečiai kadencijai perrinktas Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovas

Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovu penkerių metų kadencijai trečią kartą išrinktas dr. Egidijus...

Laisvalaikis
2017.12.12
Lukiškių aikštei – specialus įstatymas: Vytis gali tapti privalomas 25

Nepraėjus mėnesiui po Lukiškių aikštės memorialo projekto laimėtojo paskelbimo ir jį lydėjusios diskusijos...

Laisvalaikis
2017.12.12
Naujus katalonų susirėmimus su policija išprovokavo meno kūriniai 1

Ljeidos mieste, Katalonijoje, kilo susirėmimai su policija dėl meno kūrinių, kuriuos centrinė Ispanijos...

Laisvalaikis
2017.12.11
Paaiškėjo nacionalinių premijų laureatai

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė šių metų Nacionalinių kultūros ir meno...

Laisvalaikis
2017.12.11
XXI amžiaus santuoka: rečiau, bet tvirčiau 1

Santuoka Vakarų šalyse nebėra prievolė, bet jos svarba dėl to nemažėja.

Laisvalaikis
2017.12.10
 Bridžita Džouns keičia profesiją Premium

Vienas įstabiausių žmonijos prietarų yra tai, kad kalendorinė metų kaita, kuri, priminsim, yra Julijaus,...

Verslo klasė
2017.12.09
Tautinės Filantropijos pamokos: kaip mes pastatėme nacionalinį muziejų

Kaune, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, veikia paroda-instaliacija-akcija „LABDARIAI.LT.

Laisvalaikis
2017.12.09
Algoritminės prekybos fondo valdytojas Aistis Raudys: algoritmai neklysta – tik žmonės 20

Aistis Raudys, VU docentas, algoritminio fondo valdytojas, prieš dešimtmetį sujungė didžiuosiuose Europos...

Laisvalaikis
2017.12.08
Išmani Lietuva prasideda nuo švietimo Premium

Visi sutiksime, kad išmani Lietuva prasideda nuo švietimo. Su kuo dar apie jį kalbėtis, jei ne su Vyriausybės...

Verslo klasė
2017.12.06
Šimtametė Suomija: garsina ežerai, Kalėdų senelis ir kava

Gruodžio 6-oji – Suomijos nepriklausomybės diena. Lygiai prieš 100 metų ji tapo savarankiška valstybe su savo...

Laisvalaikis
2017.12.06
Paskelbta patraukliausia Lietuvos turizmo vietovė

Europos Komisijos vykdomo EDEN projekto „Patraukliausia turizmo traukos vietovė“ laimėtoju paskelbtas...

Laisvalaikis
2017.12.06
Meno kūrinių aukcionų rengėjai paskelbė lenktynes 3

Meno kūrinių kolekcininkams tikras karštymetis – praėjusį penktadienį Toleran­cijos centre surengtas 50-asis...

Laisvalaikis
2017.12.06
Sukilimo dalyvius siūlo perlaidoti Rasų kapinėse

Vilniaus meras Remigijus Šimašius kreipėsi į Seimo Kultūros komitetą, Vyriausybę ir kitas atsakingas...

Laisvalaikis
2017.12.05

Verslo žinių pasiūlymai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

Nepraleiskite savo srities naujienų

„Verslo žinių“ akademija

„Verslo žinių“ akademija

Išsamūs praktiniai mokymai ne didesnėse nei 14 dalyvių grupėse

Pažintinis žurnalas

Pažintinis žurnalas

Tiems, kas brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi

Nepamirštamos kelionės laiku

Nepamirštamos kelionės laiku

Kas mėnesį laukia nauji įspūdžiai ir netikėti atradimai

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau