Tomas Venclova: gero gyvenimo simbolis man yra platus akiratis ir šioks toks poveikis kitiems

Publikuota: 2017-09-11
Tomas Venclova (g. 1937) – poetas, publicistas, vertėjas, Jeilio universiteto (JAV) profesorius. Irmanto Gelūno (15MIN./SCANPIX) nuotr.
Tomas Venclova (g. 1937) – poetas, publicistas, vertėjas, Jeilio universiteto (JAV) profesorius. Irmanto Gelūno (15MIN./SCANPIX) nuotr.

Rugsėjo 11 d. Tomui Venclovai sukanka 80 metų. Šviesaus atminimo filosofas Leonidas Donskis apie poetą, vertėją, Jeilio universiteto (JAV) profesorių yra rašęs: „Tomą Venclovą turbūt galima laikyti įtakingiausiu visuomenės ir kultūros kritiku XX a. Lietuvoje“. Vieniems jis pirmiausia poetas, kitiems – polonofilas, judofilas ir todėl labai įtartinas. „Taip, esu visų tautų ir rasių filas. Nesu tik lituanofilas, kadangi esu lietuvis“, – sako prof. Venclova.

„Galima teigti, kad Venclova – įžymus Lietuvos poetas, liberalus konservatyvaus nacionalizmo kritikas ir talentingas eseistas – visai teisėtai pritapo prie garbingos iškiliausių Vidurio ir Rytų Europos visuomenės ir kultūros kritikų draugijos – tokių kaip Czeslawas Miloszas, Adamas Michnikas, Vaclovas Havelas, Milanas Kundera ir Josifas Brodskis.

/.../ Ir nors mes galime tik spėlioti apie trumpalaikį ir ilgalaikį Venclovos visuomenės kritikos poveikį Lietuvos visuomenei ir kultūrai, kaltinimai atotrūkiu nuo paprastų skaitytojų ar tuo, kad su savo perdėtu kalbiniu bei stilistiniu rafinuotumu jis neprieinamas platesnei publikai, Venclovos atveju būtų visiškai nepagrįsti. Jeigu net ir šiandieninėje Lietuvoje jis tebėra nepritapėlis ir kitamanis, priežastys glūdi kitur. Tikriausiai viena iš priežasčių yra Venclovos kosmopolitizmas ir internacionalizmas – šios nuostatos šiandieninėje Lietuvoje dažnai klaidingai aiškinamos ir iškraipomos.“ *

nuotrauka::1

VŽ su prof. Venclova kalbėjosi 2014 m. rugsėjį, Donbase vykstančio Rusijos ir Ukrainos karo fone. Ir nors šio teksto publikacija dabar – gražaus gimtadienio proga, prieš kelis metus profesoriaus išsakytos mintys šiomis dienomis yra ne mažiau aktualios. Gal net labiau.

„Labai nemėgstu defetistinių pareiškimų, kad jau prasidėjo Trečiasis pasaulinis karas, kad Putinas jį laimės, nes yra protingas, apdairus, puikus šachmatininkas, varo genialią informacinę kovą ir t. t., o Vakarai – bejėgiai, susiskaldę, paperkami ir tiesiog kvaili. Mano manymu, tai visiškos nesąmonės ir vien Putinui naudinga propaganda. Sakiau, kad jis yra silpnesnis, negu mes manome, ir taip yra iš tikrųjų. Vakarai, vertinant tiek ekonominę, tiek militarinę jų galią, bent aštuonis kartus stipresni už Rusiją, ir šioje konfrontacijoje ji neturi jokių šansų laimėti. Be abejo, Putinas tą gerai supranta, todėl bando vienokį ėjimą, bando kitokį, bet dažniau pralaimi, negu laimi.

Taip, jis užėmė Krymą. Taip, Vakarai paskelbė Rusijai sankcijas, kurias vėliau sugriežtino. Dažnai išgirsi sakant, kad Putino tos sankcijos nestabdo, kad ryt poryt jis užgrobs Ukrainą. Jei ne užgrobs, tai pajungs Rusijos kontrolei, po to puls Estiją, Latviją, žinoma, ir Lietuvą. Tačiau sankcijos veikia, ir labai esmingai – jos įvarė Rusiją į padėtį beveik be išeities, nors ambicijos jai neleidžia to pripažinti: Putinas skelbia sankcijų nebijąs ir mojuoja atominiu ginklu. Aišku kaip dieną – Rusija niekad neišdrįs tų ginklų panaudoti. Putinas yra bailys. Pagaliau, jis turi šeimą, turi dukteris Vakaruose, jam rūpi gerai pagyventi su savo verslo bendrais, užuot žuvus atominiame kare, – jį pradėjus, tai būtų neišvengiama.

Kaip sakiau, savo tikslų Putinas nepasiekė. Na, Krymą prisijungė. Bet prisiminkime – prieš Antrąjį pasaulinį karą Vilnius, Seinai, Suvalkai, Gardinas buvo žymimi žemėlapiuose kaip lenkų okupuota Lietuvos dalis. Praėjo gal 20 metų, ir ji sugrįžo Lietuvai, tiesa, ne visa. Ir Krymas dabar žemėlapiuose ilgą laiką bus žymimas kaip Rusijos okupuota Ukrainos dalis, o pasikeitus politinei konfigūracijai, gal po 20 metų, gal greičiau, o gal ir vėliau, jis tikriausiai Ukrainai grįš. Putinas neabejojamai turėjo programą maximum – atplėšti nuo Ukrainos ne tik Donecką ir Luhanską, bet ir Charkovą, Odesą, Chersoną – pusę Ukrainos, vadinamąją Novorosiją, ir sukurti ten pseudovalstybinį darinį, kuris būtų prijungtas prie Rusijos arba egzistuotų kaip marionetinė valstybė. Truputį panašu į tai, ką Želigovskis 1920 m. spalį sukūrė Vilniaus krašte – marionetinį darinį Vidurinė Lietuva, Litwa Środkowa, kuris vėliau buvo prijungtas prie Lenkijos. Bet iš tos Novorosijos nieko neišėjo, mat nei Charkovo, nei Odesos gyventojų dauguma Putino nepalaiko. Nors didžioji jų dalis yra rusakalbiai ar net laiko save rusais, jie vis dėlto laiko save Ukrainos piliečiais.

Jeigu Putinas laikinai laimėjo 5% Ukrainos, t. y. Krymą ir dalį Donbaso, tai 95% jis pralaimėjo, nes beveik visa Ukraina prieš Rusiją labai griežtai nusiteikusi – dabar ukrainiečiai labiau nemėgsta Rusijos negu lietuviai, lenkai ar estai. Priešingai nei mes, jie niekada nebuvo dideli Rusijos priešai, taikiai sugyveno dėl susipynusios istorijos, kultūrų, pagaliau – dėl galybės mišrių šeimų. Dabar taip nebebus mažiausiai kelis dešimtmečius, ir tai didžiulis Rusijos pralaimėjimas.

Tačiau rusiški žiniasklaidos kanalai nepaliauja transliuoti, kad Putino reitingai kyla.

Pasakysiu gal truputį provokaciškai – visada lengva auginti reitingus pataikaujant nacionalistiniams instinktams, sakysim, prisijungiant teritorijas. Įsivaizduokime, kad Lietuva turėtų prezidentą, kuris ginkluota jėga ar kaip kitaip prisijungtų Seinus, Punską, Suvalkus, arba Gardiną, arba Karaliaučiaus sritį, bent jau Tilžę ir Tolminkiemį. Nepaprastai pakiltų tokio prezidento reitingas, aš turbūt ir pats už jį balsuočiau. Lygiai taip pat Rusijoje, čia nėra ko stebėtis. Bet Putino reitingai kris, kai tik Rusija pajus, kad Kremliaus politika neišėjo šaliai į sveikatą.

Vėlgi, dėl Krymo pasakysiu provokacinių dalykų, dėl kurių daugelis su manimi nesutiks. Labai galimas daiktas, Krymas net visiškos laisvės ir tarptautinės priežiūros sąlygomis, jeigu jam būtų leista rinktis, balsuotų už prisijungimą prie Rusijos, nes gyventojų dauguma ten yra rusai, ir ne šiaip sau rusai, o būtent Rusijos šalininkai.

Yra ir totorių.

Taip, jie nebalsuotų, bet jų ten nedaug, apie 10%. Vienas politologas pasiūlė sąmojingą sprendimą – atkurti senąją Krymo chanų dinastiją, ir būtų tvarka. Esu buvęs Kryme, klausiau totorių, ar jie negalvoja, kad galėtų būti nepriklausoma šalis, sakykim, Krymo totorių respublika. Į tai jie man atsakė: „Per anksti.“ Jų dar per mažai, bet jie labai greitai dauginasi, daug greičiau negu rusai ar ukrainiečiai, ir, galimas dalykas, ateis laikas, kai ten jų bus dauguma. Tada Krymo likimas galėtų ir šitaip išsispręsti.

Bet vis tiek Krymas labai susijęs su Rusija, kad ir kultūros prasme. Sakykime, yra daugybė garsių rusų literatūros kūrinių, kurių veiksmas vyksta Kryme: Puškino „Bachčisarajaus fontanas“, Tolstojaus „Sevastopolio apsakymai“, Čechovo „Dama su šuniuku“, Mandelštamo, Vološino eilėraščiai, Aleksandro Grino „Raudonos burės“... Nieko nepadarysi, tai siejasi su rusų kultūra, panašiai, kaip Rytprūsiai siejasi su lietuvių kultūra – tiesa, ir su vokiečių.

Tuo reikalu labai gerai pasakė rusų opozicinis publicistas Michailas Veleris. Įsivaizduokime, sako jis, didelį komunalinį butą, kuriame gyvena 15 šeimų. Butas pradedamas privatizuoti, kiekviena šeima gauna po kambarį. Viena šeima įsitikinusi, kad iš jos neteisėtai paveržė prieškambarį, mat juristas buvo girtas, panašiai kaip Nikita Chruščiovas 1954-aisiais.

Kai Ukrainai padovanojo Krymą?

Taip. Taigi, ginčas turi pagrindą, sako toliau Veleris. Esant tokiam ginčui, yra įvairių elgsenos būdų: kreiptis į teismą, apkeisti prieškambarį į savo teritorijos kelis kvadratinius metrus, išpirkti tą prieškambarį arba išleisti dukrą už prieškambario savininko sūnaus, kad viskas liktų vienoje šeimoje. Bet galima ir kitaip: smogti paveržusiam prieškambarį savininkui peiliu, išprievartauti jo žmoną, vaikus išmesti pro langą, o senelę parduoti organų transplantacijai. Tai būdas, kurį pasirinko Vladimiras Vladimirovičius Putinas, ir abejotina, ar jis – pats geriausias.

Putinas pažeidė tarptautinę teisę. XIX ir XX a. taip buvo daroma, XXI a. – nebedaroma. Putinas manė, kad Vakarai tai praris, o jis toliau didins savo reitingus plėsdamas Rusijos plotus. Pasirodė, kad ne. Krymo prijungimas buvo pripažintas neteisėtu ir pavojingu tarptautinei tvarkai. Kitaip kiekviena valstybė galėtų turėti pretenzijų. Mes galime pareikalauti Gardino arba Naugarduko, lenkai – Vilniaus ir Lvovo, vokiečiai – pasikėsinti į Klaipėdą ir t. t. Putinui buvo leista suprasti, kad taip elgdamasis jis pats save pašalino iš civilizuotų dalyvių tarpo, ir su juo bus elgiamasi kaip su necivilizuotu asmeniu. Manau, taip ir bus, ir kad anksčiau ar vėliau jis to neištvers.

Tačiau tarptautinė tvarka nėra stabili: dėl nepriklausomybės balsavo Škotija, rengiasi balsuoti Katalonija, – tarsi Europoje vyktų tektoninės slinktys.

Bet ten nebuvo pažeidžiama tarptautinė teisė. Sakykime, Juodkalnija su Serbija 2003 m. sudarė federaciją, o po trejų metų Juodkalnija labai nedideliu nuošimčiu, rodos, 51%, balsavo už atsiskyrimą nuo Serbijos, nors nuo serbų jie skiriasi mažiau nei žemaičiai nuo lietuvių. Vasaras aš praleidžiu Juodkalnijoje, turiu ten butą. Mūsų kaimynai klausė, kaip manome, atsiskirti jiems ar ne. Žinoma, sakiau, šalis turi būti nepriklausoma, štai mes Lietuvoje kraują už laisvę liejome ir esame pasirengę dar pralieti, jei reikės. Juodkalnijos situacija buvo kita, jie svarstė, kas ekonomiškai naudingiau – likti su Serbija ar ne. O škotai, matyt, ne taip jau baisiai veržėsi būti nepriklausomi, jiems neblogai ir Jungtinės Karalystės sudėtyje, o ekonominiu požiūriu gal net geriau.

Ispanijoje konfliktas stipresnis. Madrido valdžia labai griežtai, beveik sovietiniu stiliumi pasisako prieš katalonų atsiskyrimą. Bet šimts jį žino, kuo tai baigsis. Man atrodo, kad juo daugiau nepriklausomų valstybių, tuo įdomiau gyventi. Ir jeigu Pirėnų pusiasalyje bus trys valstybės – Ispanija, Portugalija ir Katalonija, – nežinau, ar kam nors nuo to bus blogiau. Juk yra Šengeno erdvė, sienos atviros, ekonomika atvira, – iš esmės viskas lieka kaip buvę.

Truputį komiškas pavyzdys: žemaičiai irgi vis pagąsdina atsiskirti ar bent gauti autonomiją. Neseniai važiavau pro Telšius, prie miesto užrašas ne tik „Telšiai“, bet ir „Telše“ – žemaitiškai. Dėl to tiktai linksmiau ir įdomiau.

Paminėjote dvikalbes lenteles, todėl paklausiu apie Lenkijos ir Lietuvos reikalus. Kas, Jūsų manymu, neleidžia mūsų politikams susišnekėti?

Mano pozicija čia aiški. Vienos latvių politikės klausiau, kodėl jie automatiškai nesuteikė rusams pilietybės, – kaip kad Lietuva suteikė ir teisingai padarė, nes tuo būdu sumažino problemą. Politikė man atsakė: „Dėl to, kad rusai Latvijoje yra penktoji kolona.“ Atsakiau jai, kad dalis turbūt yra, dalis nėra, bet valstybės interesas yra penktąją koloną mažinti, o latviai savo politika ją didina, atstumdami net ir tuos rusus, kurie nėra jų priešai. Panašiai ir su lenkais. Man atrodo, kad mes, atsisakydami vykdyti kai kuriuos teisėtus jų reikalavimus, patys sau kenkiame. Kad ir ką sakytum, lenkų reikalavimai pasuose rašyti savo pavardes lenkiškais rašmenimis arba kabinti dvikalbes lenteles Šalčininkų krašte, kur lenkiškai kalbančiųjų dauguma, yra teisėti.

Beveik visose Europos šalyse tokie dalykai sprendžiami be didelio vargo. Sakysime, Ispanijoje baskų kalba beveik užmiršta, archajiška, keista, nedaug kas ja kalba. Baskai, skirtingai negu mūsų lenkai, buvo griebęsi terorizmo, taigi jie kur kas blogesni už poną Tomaševskį. Bet dabar dvikalbės lentelės ten yra, ir Ispanija dėl to nesugriuvo, o baskų ekstremistams buvo išmuštas ginklas iš rankų. Panašiai atsitiktų ir lenkų ekstremistams, ir p. Tomaševskis negalėtų Lietuvai kenkti, jeigu tie reikalavimai būtų patenkinti.

O dabar skaitau kai kurių filosofų, publicistų ar politologų svarstymus, esą lenkai čia tik pradeda, – duok jiems pirštą, jie visą ranką suvalgys, duok jiems lenteles, jie pareikalaus autonomijos. Duok autonomiją, pareikalaus prisijungti prie Lenkijos. Bet ir Lenkija, ir mes esame Europos Sąjungos nariai, o joje tokie dalykai nedaromi, sienos nekeičiamos, jei nesutinka abi pusės. Jokios analogijos su Rusijos ir Ukrainos konfliktu čia nėra.

nuotrauka::2

Vėlgi, skaitau, kad rašyti „Šalčininkai“ ir „Soleczniki“ yra pasityčiojimas iš lietuvių kalbos ir pavojus jai. Ne, tai ne pasityčiojimas, o vietinės tradicijos ženklas, panašiai kaip „Telšiai“ ir „Telše“. Daug kas pasakys, kad ta tradicija atėjo per prievartą, nutautinimą, polonizaciją. Net jeigu taip, – o dėl to galima pasiginčyti, – ji susidarė per šimtmečius, ir nieko nepadarysi. Mano būtų valia, leisčiau ir įrašus pasuose, ir dvikalbes lenteles, nes niekuo tas Lietuvai negresia, o Putinui mūsų ginčai labai padeda.

Lenkų ir Rusijos klausimu dar reikia pasakyti, kad mūsų išganymas yra Europos Sąjunga. Neduok Dieve, jeigu ji žlugtų. Be ES, yra ir NATO, tai to paties mechanizmo dalis, tik ginkluota. Turime publicistų, politologų, žmonių, vadinančių save filosofais, gal nelabai įtakingų, bet labai aktyvių, kurie miega ir sapnuoja, kad ES žlunga, jie nori tokios nepriklausomybės, kad mums niekas nieko nediktuotų. Tokia šalis, kuriai niekas nieko nediktuoja, yra tik viena pasaulyje, tai Šiaurės Korėja. Iš dalies – dar Iranas. Žinoma, galima ir to norėti, bet, mano manymu, tai prasilenkia su sveiku protu.

Jeigu ES žlugtų, ko nori ir Vladimiras Putinas, ir gal kai kurie Europos politikai, tai būtų Lietuvai didžiulė katastrofa, nes atsidurtume prieškarinėje situacijoje, kai mums grėsė Lenkija, Vokietija, žinoma, ir Sovietų Sąjunga. Tada vieni atplėšė Vilnių, kiti – Klaipėdą, o treti suvalgė visą Lietuvą. Dabar yra ES statutas, taisyklės, europinė tvarka, kur tokie dalykai neleidžiami. Esu labai laimingas, kad galiu važiuoti per Europą nuo čia iki Portugalijos ir niekas netikrina mano paso, tai nuostabus dalykas.

Skaičiau, kad labai mėgstate keliauti, o ir Jūsų eilėraščiai sufleruoja keliautojo, stebėtojo poziciją. Ką Jums kaip poetui reiškia kelionė?

Nesu iš tų turistinių poetų, kurie aplanko šalį ir apie ją parašo eilėraščių ciklą. Man kelionė yra savo fizinių ir dvasinių jėgų patikrinimas. Nesu apkeliavęs viso pasaulio, bet, tikiuosi, apkeliausiu. Šį gruodį planuoju kelionę į Aziją, tuos kraštus, kur nesu buvęs. Buvau du kartus Kinijoje, gal tris Japonijoje, Pietų Korėjoje, ilgokai Indijoje, taip pat Nepale, Tibete. Man 77-eri metai, man svarbu pasitikrinti, ar dar užtenka fizinių jėgų tąsyti kuprinę ir dvasinių jėgų – stovėti eilėse, ieškoti bilietų. Nekeliauju su agentūromis, kurios organizuoja keliones. Kai noriu nuvažiuoti į kokį miestą ar šalį, einu į stotį ar oro uostą, perku bilietą ir ten vykstu. Žodžiu, – visada tam tikros parengties būsena. Žinoma, nauji įspūdžiai plečia žmogaus akiratį, plečia smegenis. Jas galima plėsti įvairiais būdais: skaitymu, net žiūrint televizorių (nors tai veikiau siaurina), galima plėsti narkotikais, bet tai labai pavojinga ir 99% tokių eksperimentų labai blogai baigiasi, šito aš nepraktikuoju. Tiesa, ne taip mažai esu gėręs, dabar jau daug mažiau, – išgėrus atrodo, kad sąmonė prasiplečia, bet, žinoma, tai apgaulingas įspūdis.

Ką labiau mėgstate – vyną ar stipriuosius?

Vienas žymus rašytojas, paklaustas, ką labiau mėgsta – degtinę ar vyną, atsakė: „Be abejonės, degtinę, bet vyną taip pat.“ Ir aš panašiai galiu atsakyti. Dabar ir degtinės, ir vyno geriu kur kas mažiau negu jaunystėje, nors ir tada tikras alkoholikas nebuvau. Tai va, sąmonės praplėtimas, atsiradęs keliaujant, prasiveržia, kai rašai eilėraštį, kuris nieko bendra su kelione neturi. O tai, ką pavadinote stebėtojo pozicija...

Ji akivaizdi iš Jūsų laikysenos. Antai konservatyvieji išeiviai ne sykį yra pavadinę Jus slavofilu, judofilu, polofilu. Lietuvos inteligentija Jums prikiša, esą specialiai visus provokuojate, erzinate, kaip pagalį į skruzdėlyną kaišiodamas ir žiūrėdamas, kas iš to bus.

Toks yra kiekvieno publicisto amatas. Lietuvoje žmones galbūt erzina dar vienas dalykas. Yra toks stereotipas, kad emigrantas turi ilgėtis tėviškės berželių, kankintis, neturėti pasisekimo Vakaruose, dirbti primityvų darbą, – tai, beje, yra būdas atgrasinti žmones nuo emigracijos. O čia jūs matote emigrantą, kuriam fizinio darbo neteko dirbti. Nuo pat pradžios įsikabinau į akademinį darbą, kažkaip jame išsilaikiau. Skaitau nuolat portaluose, kad štai toks ir toks lietuvis emigrantas, pradėjęs nuo žuvies valymo, dabar yra madingai apsirengęs, turi du puikius sportinius automobilius ir yra labai laimingas. Nesu labai madingai apsirengęs, neturiu prašmatnių automobilių, nes man tie dalykai neįdomūs. Reikia būti labai ribotam žmogui, kad gero gyvenimo simboliu tau taptų gražūs rūbai ir brangūs automobiliai. Man gero gyvenimo simbolis yra platus akiratis ir šioks toks poveikis kitiems, šitą aš turiu.Žinoma, yra naujų emigrantų, pasidariusių didelius pinigus. Aš jų nepasidariau, bet negaliu skųstis. Gyvenu taip, kaip man patinka, ten, kur noriu. Jeigu šiandien esu Amerikoje ir rytoj noriu būti Prancūzijoje, o poryt – gimtojoje Lietuvoje, visada galiu tą padaryti, ir man to užtenka. Dėl judofilo, rusofilo ir t. t. – taip, esu visų tautų ir rasių filas. Man visos tautos patinka, įskaitant tas, kurias mes tradiciškai laikome oponentėmis, – rusus ir lenkus. Žydai juo labiau, nes jie yra įdomi ir vertinga tauta, labai daug įnešusi į pasaulio kultūrą. Galų gale žydų tauta žmonijai davė Bibliją ir Jėzų Kristų.

Nesu tik lituanofilas, kadangi esu lietuvis.

nuotrauka::3

Dėl to daugiausia ir gaunate pylos.

Nelaikau tai pyla, laikau tai atakomis, dažnai bedantėmis, jos man kelia šypseną. Kodėl nesu lituanofilas? Nes lietuviai yra maniškiai, o maniškių žinau visus trūkumus, silpnybes. Kaip šeimoje: žinai, kad tavo tėvas išgeria daugiau negu reikia, kad mama mėgsta bartis ir yra siauroko akiračio moteris, kad brolis nuėjo blogais keliais, bet tai tavo šeimos žmonės ir tu stengiesi jiems padėti, galbūt taisyti jų trūkumus. Šitaip žiūriu ir į savo tautą, ir, man regis, tai yra vienintelis sveikas ir normalus požiūris. Taip, tai maniškiai, bet aš jų neginsiu, jeigu jie neteisūs, veikiau kritikuosiu, ir gal nuo mano kritikos kažkas truputį gerės. Bet, žinoma, esu lietuvis, ir Lietuvos reikalai man rūpi daugiau negu Rusijos, Lenkijos, Izraelio, Amerikos ir t. t.

Nacionalizmu Jūsų pasisakymai nekvepia nė iš tolo.

Sakoma – yra nacionalistas, yra kosmopolitas. Mano manymu, kosmopolitas yra protingas nacionalistas, o nekosmopolitinis nacionalistas yra neprotingas nacionalistas. Jis siekia izoliuoti savo tautą nuo visų įtakų, auginti rūtų darželį ir melstis jame baltų dievams. Tai tautą užkonservuoja, ji darosi niekam neįdomi, taip pat sau pačiai. O tauta turi priimti iššūkius. Tada ji auga, darosi stipresnė, įdomesnė.

O dėl stebėtojo pozicijos... Tai džentelmeno pozicija. Išauklėtas žmogus, džentelmenas, visada bus truputį stebėtojas, vertins viską truputį iš šalies ir kritiškai, jo niekas per daug nejaudins ir nestebins. Nesakyčiau, kad esu toks džentelmenas, bet manau, kad tai yra idealas, prie kurio reikia pagal galimybes artėti.

Įdomu, iš kur toks kritinis Jūsų požiūris? Gal iš santykio su tėvu, Antanu Venclova, kuris buvo tvirtų komunistinių pažiūrų?

Komunistinės pažiūros – kaip tik nekritiškos pažiūros. Kritiškų pažiūrų tėvas laikėsi Smetonos laikais. Jis buvo kairysis, tuomet tai reiškė kritiškai vertinti Lietuvos tikrovę. Tai nebuvo lengvas pasirinkimas – grėsė karjerai, grėsė kartais ir kalėjimu; kai kurie jo draugai, tarkim, Kazys Boruta, buvo į kalėjimą patekę. Tokie žmonės kaip tėvas, Petras Cvirka, Salomėja Nėris tais laikais, mano manymu, rinkosi prasmingą poziciją, bet pasaulinė situacija susidėjo taip, jog tai, deja, lėmė jų labai klaidingus sprendimus 1940-aisiais. Mano ir tėvo pažiūros išsiskyrė gana anksti, kai man buvo apie 20 metų, bet, ačiū Dievui, mudu išsaugojome savitarpio meilę. Tokiose situacijose tik taip ir galima elgtis, visa kita yra Pavliko Morozovo elgsena.

Kiekvienas literatūra besidomintis žmogus Jus sieja su kitais dviem didžiaisiais – Josifu Brodskiu ir Czeslawu Miloszu, apie jūsų draugystę net knygų prirašyta. Kas labiausiai jus siejo?

Ne tiek daug Nobelio premijos laureatų, kurie taip artimai būtų susiję su Lietuva, kaip Miloszas ir Brodskis. Jie daug didesnio masto už mane žmonės, bet mus daug kas jungė, kad ir meilė Vilniui. Miloszas Vilniuje augo, kaip ir aš, baigė Vilniaus universitetą, ir labai mylėjo Vilnių. Brodskiui Vilnius buvo vieta, kur jis galėjo laisviau alsuoti Sovietų Sąjungos aplinkybėmis, jis irgi rašė apie mūsų sostinę. Vilnius mus jungė, be to, mūsų poetiniai skoniai, pomėgiai buvo gana panašūs, mes vertėme vienas kito kūrybą. Žinoma, man didelė likimo dovana, kad pavyko nemažai bendrauti su jais.

Ir nekonkuravote kaip poetai?

Ne. Labai padėjo tai, kad mes rašėme skirtingomis kalbomis. Jeigu būtume rašę viena, būtume varžęsi, kuris pirmesnis, svarbesnis (čia aš, žinoma, neturėjau šansų), bet to nebuvo... Dabar nei Brodskio, nei Miloszo nebėra gyvų, aš likau tarsi tas paskutinis „Titaniko“ keleivis.

Iki rugsėjo 11 d. Vilniaus rotušėje veikia Tomo Venclovos 80-mečiui skirta fotografijų ir poezijos leidinių paroda „Tomas Venclova: taip artėja žodis“.

Leidinių rinkinį parengė Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

* Leonidas Donskis, Tapatybė ir laisvė. Trys intelektualiniai portretai. Vilnius: Versus aureus, 2005, p. 157–202.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

Smalsiems, protingiems, norintiems suprasti

Smalsiems, protingiems, norintiems suprasti

Tiems, kurie niekada nenustoja mokytis

Pažintinis žurnalas

Pažintinis žurnalas

Tiems, kas brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi

Nepamirštamos kelionės laiku

Nepamirštamos kelionės laiku

Kas mėnesį laukia nauji įspūdžiai ir netikėti atradimai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

Nepraleiskite savo srities naujienų

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau