Aistė Ptakauskė: kūryba irgi verslas

Publikuota: 2017-07-28
Aistė Ptakauskė, kūrybinės agentūros VšĮ „Pasaulio virtuvė“ vadovė. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.
Aistė Ptakauskė, kūrybinės agentūros VšĮ „Pasaulio virtuvė“ vadovė. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.

„Mes visi norim būti vertingi, ir nenorim beverčių dalykų“, – sako Aistė Ptakauskė, rašytoja, režisierė, vertėja, socialiai atsakingą meną ir švietimo inovacijas kuriančios VšĮ „Pasaulio virtuvė“ vadovė, VU Verslo mokyklos Kūrybinio verslo magistrantūros studijų programos vadovė ir t. t. Kitaip tariant, žmogus orkestras.

Pati p. Aistė sako tokia nesanti: „Mano galva, aš darau vieną dalyką – ieškau būdų, kaip idėją išvystyti į intelektinę nuosavybę ir sukurti vertę. Prekių ženklas yra vienas – „Pasaulio virtuvė“. Tai, kad turiu ieškoti įvairių kelių ir šnekėti su įvairiais žmonėmis, kuriems galiu sukurti tą vertę, yra kitas klausimas, gal todėl mano veikla atrodo tokia plati.“

Čia pat ji priduria, – jei esi verslininkas, turi turėti daug projektų, nes jie netolygiai vystosi. „Mes juk žinome, kad negali sudėti visų kiaušinių į vieną krepšį“, – nusijuokia p. Aistė. Kalbėtis su ja įdomu ir naudinga, tačiau klausytis turi atidžiai – už kiekvieno jos pasakojimo epizodo išnyra vienas arba keli posūkiai, kurie, savo ruožtu, išsiskleidžia į kitus spalvingus epizodus. Tuomet, dailiai apsukusi ratą, p. Aistė grįžta ten, nuo kur pradėjo – nuo pradžių.

Apie kūrybinį verslą

Prie Vilniaus restorano „Alive“ durų su p. Aiste susiduriame pliaupiant vienai iš tų liūčių, kurios miesto gatves pavertė baseinais. Susiduriame neatsitiktinai, o todėl, kad dar gegužę buvo pranešta – Delyje, Indijoje, vykusioje pasaulinio Moterų ekonomikos forumo metinėje konferencijoje jai buvo įteiktas prestižinis apdovanojimas „Iškili moteris, kurianti visiems geresnį pasaulį“ („Iconic Woman Creating a Better World for All“), bet ligi šiol kažkuri mūsų vis neištaikė laiko. Kai pagaliau susiprantame, kad atėjome į veganiškų patiekalų restoraną ir išsirenkame patiekalus, p. Aistė nė nepaklausta ima dėstyti, kas gi yra tas kūrybinis verslas, – jos veiklos ašis: „Tai tokia verslo rūšis, kuri gauna pelno kurdama, vystydama ir eksploatuodama intelektinę nuosavybę. Savo ruožtu, idėja intelektine nuosavybe tampa tik tada, jeigu galite ją užpatentuoti ir eksploatuoti kaip... nekilnojamąjį turtą. Tai reiškia – parduoti, išnuomoti, licencijuoti, dovanoti arba turėti ir niekam neduoti. Pavyzdžiui, kaip Leonardas Cohenas, su kuriuo man šiek tiek yra tekę dirbti, – verčiau jo romaną „Žavūs nevykėliai“. Kai išverčiau, kolega iš Kalifornijos menų instituto paprašė paklausti Leonardo, ar šis sutiktų, kad iš romano būtų padarytas performansas. Cohenas pasakė: „Ne. Aš sugalvojau šį kūrinį kaip romaną ir nemanau, kad jis veiktų kitoje plotmėje.“

nuotrauka::1left

George‘as Lucasas, priduria ji kitą pavyzdį, pasielgė kitaip: už „Žvaigždžių karus“ pasiėmė iš Holivudo studijos tik dalį honoraro ir išsiderėjo procentus už intelektinės nuosavybės eksploatavimą. Tada niekas nežinojo, kad visa tai išaugs į tokią industriją, – studijai sandoris atrodė geras, o dabar Lucasas iš visko, kas gaminama su prekių ženklu „Star Wars“, laimi labai daug.

Anot p. Aistės, tai ir yra skirtumas tarp intelektinės nuosavybės ir intelektinės veiklos rezultato: „Kai intelektinės veiklos rezultatas gauna nuosavybės statusą, iš jo galima nuolatos gauti pelno – Lucasui nebereikia galvoti vis naujų produktų ar paslaugų su „Star Wars“ prekių ženklu, – jis vieną kartą sukūrė tą pasaulį, ir iš jo uždirba.“

Darbas atėjo pats

VŽ „Savaitgalio“ pašnekovės specialybė – scenaristė ir prodiuserė, ji dirba audiovizualiniame sektoriuje. Niujorke, Sirakūzų universiteto Niuhauzo viešosios komunikacijos mokykloje (S.I. Newhouse School of Public Communications at Syracuse University), p. Aistė baigė televizijos, radijo ir kino meną, ši mokykla reitinguojama kaip viena geriausių pramogų industrijos mokyklų pasaulyje.

Tai štai iš kur ta amerikoniška šypsena, sakau.

Taip, ir amerikoniškas požiūris, juokiasi p. Aistė. Anot jos, „viskas prasidėjo“ nuo rašymo – 2003 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, serija „Pirmoji knyga“, išleido jos novelių ir apsakymų rinkinį „Ieškau darbo!“. „Tą knygą žmonės skaitė, gal dėl pavadinimo, tačiau knyga buvo ne apie tai“, – juokiasi p. Aistė. Anot jos, klaidinantys pavadinimai tapo jos ženklu. Tai jau tikrai, – prieš kelerius metus, pamačiusi dokumentinio filmo pavadinimą „Pasaulio virtuvė“ (2014), buvau šventai įsitikinusi, jog jis – apie etnines pasaulio virtuves. Vėliau tapo aišku, kad su puodais ir samčiais bendra jis turi nebent tiek, kiek maistą gamina (ar negamina) penkios filmo herojės – imigrantės į Lietuvą iš skirtingų šalių.

Vilniaus universiteto teatro režisierė Marija Misiūnaitė, paskaičiusi „Ieškau darbo!“, pasiūlė p. Aistei parašyti pjesę – tuo metu kaip tik buvo šiuolaikinių dramaturgų ieškojimo bumas.

Ji parašė pjesę vėl „dvigubu pavadinimu“ – „Atsargiai – liftas!“, komediją apie tris merginas, bendrabutyje užstrigusias lifte. Pjesė buvo vaidinama ir populiari tarp studentų – dėl atpažįstamų situacijų, tipažų, studentiškų realijų, feminizmo gaidelių. Valstybinio jaunimo teatro atstovai, pamatę spektaklį, pakvietė p. Aistę parašyti pjesę profesionaliam teatrui, ji parašė kelias. Populiariausia buvo „Persona F.“, suvaidinta Estijoje, Rusijoje, išleista Amerikoje.

Į Ameriką

Rašydama ir dalyvaudama įvairiuose kūrybos seminaruose p. Aistė susipažino su amerikiečių dramaturgu Eriku Ehnu, šis viešėjo Lietuvoje, o ji buvo pasamdyta kaip vertėja ir asistentė.

Erikas, tuo metu perėmęs Teatro fakulteto dekano poziciją Kalifornijos menų universitete, pakvietė savo asistentę padirbėti su jo studentais. Ji ir nuvažiavo. Dirbo su studentais, laisvu laiku pati lankė kitų dėstytojų paskaitas. Kartą keliaudama universiteto koridoriais užklydo į Kino fakultetą. Nuėjo į porą scenarijaus rašymo paskaitų, kur jai „nežmoniškai patiko“. Tada nusprendė, kad nori „pastudijuoti šį dalyką visu tempu“.

Grįžusi į Lietuvą, p. Aistė gavo JAV senatoriaus J. Williamo Fulbrighto stipendiją ir papildomą stipendiją iš minėtojo Sirakūzų universiteto, kuri reiškė, kad Amerikoje ji gali pabaigti visas studijas.

„Fulbrighto stipendija skiriama vieniems metams, ir tada turi nuspręsti: ar pats mokėsi, ar grįši namo, ar indų eisi plauti, bet tai nelegalu“, – kalba „Pasaulio virtuvės“ vadovė. Indų plauti Amerikoje jai nereikėjo. Dar prieš išvažiuodama buvo parašiusi porą romanų jaunimui ir paaugliams, pjesių, šiek tiek dirbo reklamoje, kur susipažino su audiovizualine sritimi, taigi šiokios tokios patirties turėjo. Todėl gavusi pasiūlymą „papildomai padirbėti“ – sukurti Sirakūzų teatrui trumpų filmukų apie jų premjeras, mielai jį priėmė.

„Kultūrinių laidų Amerikoje niekas nenori daryti. Visi nori kurti laidas apie sportą, žvaigždes, gyvenimo būdą, kulinariją, tik ne apie kultūrą. Sakau, gerai, aš imsiuosi. Visi tie papildomi darbeliai buvo tai, ko aš mokiausi, todėl galėjau pati filmuoti, montuoti, redaguoti. Ėmiau interviu iš aktorių, klausdavau apie jų kuriamus charakterius ir visa kita, nes žinojau, ką reiškia ruoštis spektakliui, žinojau, kaip formuluoti klausimus jauniems aktoriams, kad jie įdomiai atsakytų. Žodžiu, visi buvo labai patenkinti – ir žiūrovai, ir teatras“, – kalba p. Aistė, ir be jokios pauzės priduria, kad Sirakūzų universiteto Teatro fakultetas yra garsus visoje Amerikoje miuziklo artistų paruošimu – jeigu jį baigei, tai Brodvėjuje tikrai tapsi kažkuo.

Be reklaminių filmukų kūrybos, per trumpas atostogas ji nuvažiavo į Kalifornijos menų institutą pastatyti spektaklio su studentais. Taip ir sukosi.

Išnaudoti galimybę

Anot pašnekovės, tai yra kūrybinis verslumas. „Aišku, kūrybinis verslas yra ir „Walt Disney“, ir MTV. Tai korporatyviniai verslai, tačiau jei kalbame apie kūrybinį verslumą, pagrįstą galimybe, čia viskas labai paprasta: matai galimybę ir ją išnaudoji“, – juokiasi p. Aistė, pagaliau palinkusi prie savo užsakytų baklažanų suktinukų.

„Labai skanu, prašom, ir jums vieną“, – siūlo ji, tačiau atsisakau, nes savo sriubą seniai suvalgiau ir nebeturiu kuo pasidalyti.

Padavėja prieina paimti tuščios lėkštės ir tarsteli neskubinanti pašnekovės, tačiau virėjas jau norėtų sudėti į lėkštes pagamintus pagrindinius patiekalus.

Svarstau, kad daugybė žmonių galvoja, kaip gerai būtų padaryti tą ir kitą, tačiau jų idėjos niekada netampa kūnu. Kodėl?

„Geras klausimas“, – linkteli p. Aistė, vėl nekreipdama dėmesio į savo baklažanus, ir pasakoja, kad grįžusi iš Amerikos darė daug dalykų, vienas jų buvo „Pasaulio virtuvė“, dokumentinis filmas apie imigrantes Lietuvoje. Tai išsiplėtojo į dvejų metų kampaniją, ši sulaukė dėmesio, ir iš tos kampanijos radosi nevyriausybinė organizacija – VšĮ „Pasaulio virtuvė“, kuri dabar užsiima dviejų tipų veikla.

Viena veiklų – socialiai atsakingi, dažniausiai tarpkultūriniai meno projektai. Vienas tokių buvo imigrantės Lietuvoje, kitas – išprievartautos moters istorija. Su ja, amerikiečių aktore Kimleigh Smith, p. Aistė susipažino Niujorke, „New York Fringe“ teatro festivalyje

„Kimleigh sakydavo: mes esame verti daugiau, nei vien išgyventi, mes esame verti gyventi visavertį gyvenimą, ir labai norėjo atvažiuoti į Lietuvą. Tuomet, 2007-aisiais, aš netikėjau, kad toks spektaklis pas mus galėtų turėti rezonansą, bet šiemet mes grįžom prie to klausimo, ir ji atvažiavo. Jos paskaitos studentams buvo gerokai daugiau, negu tikėjomės“, – beria p. Aistė. Net VGTU prorektorė, priduria ji, atėjo klausti, ką padarėme studentams: šie po paskaitos iš auditorijos išėjo ašarodami, taip buvo sujaudinti.

Pasimatuoti riziką

Iš tokių ir panašių socialinių projektų išsirutuliojo antra p. Aistės veikla – švietimo inovacijų. Ji irgi skyla į dvi kryptis: verslininkiškumo kompetencijų (Aistė nusijuokia: gebėjimo gyventi chaose) ugdymas, ir antroji – kultūrinio intelekto ugdymas.

Kalbėdama apie kompetencijas, p. Aistė sako, jog viena tokių – gebėjimas gyventi su rizika: „Verslininkai apie riziką mąsto kasdien, nes kiekvieną dieną mes nesame tikri, ar mūsų sprendimai duos 100% rezultatą.“ Ji pati sako turinti natūralų gebėjimą taip gyventi, o dirbdama su studentais jiems siūlo vieną technikų, kurias naudoja aktoriai, muzikantai prieš eidami į sceną.

„Artistai stresą, riziką priima kaip savo kasdienybės dalį ir turi būdų su tuo susidoroti. Vienas jų – „be present“ (pašnekovė kalbėdama nuolat įterpia angliškų žodžių), t. y., būti esamuoju metu, koncentruotis tik į tai, ką darai. Tai viena iš technikų, kaip įveikti scenos jaudulį, bet ją galima naudoti kasdieniame gyvenime“, – kalba p. Aistė. Ji sako mananti, kad tokį gebėjimą – būti šiuo metu, – gali visi išsiugdyti, bet tam reikia darbo.

Didžiausiu „Pasaulio virtuvės“ prižiūrimu švietimo inovacijų projektu pašnekovė vadina pedagoginių įrankių išteklių, kuris padeda dėstyti tarpkultūrinėse aplinkose, kūrimą. Tam buvo suburta mokslininkų ir dėstytojų komanda iš Airijos, Italijos, Belgijos ir Lietuvos, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto.

Projektą finansuoja ir „Erasmus+“ programa; partnerius surasti padėjo Švietimo ir mokslo ministerija, kur, pasak p. Aistės, yra puikių žmonių: „Mano darbas buvo susirasti tuos žmones, pristatyti jiems projektą ir paaiškinti, kaip iš to galima sukurti vertę. Kai pradedi kalbėti ne apie naudą, o apie vertę, žmonės tampa daug atviresni, nes kiekvienas nori būti vertingas ir jausti, kad jis kuria vertę kitam. Mes visi norim būti vertingi, ir nenorim beverčių dalykų.“

Daugiau su mažiau

Paklausta, kaip pati atsikrato nevertingų dalykų, ji juokiasi: „Į svečius atėję draugai stebisi: tu nieko neturi. Aš sakau: turiu butą, lovą sau ir sofą svečiams, turiu rašomąjį stalą ir kompiuterį, turiu šaldytuvą, turiu viską, ko man reikia. Negaliu sakyti, kad 100% atsikratau nevertingų daiktų, nes kartais „sužaidžia“ sentimentali vertė, bet mano kolegos ir draugai sako, kad optimizuoti – man lygių nėra“, – juokiasi p. Aistė.

Anot jos, tai labai svarbu ir žmonių santykiuose, ypač versle: „Mes turime labai ribotą kiekį resursų ir norim iš jų gauti maksimalią naudą, kitaip sakant, – sukurti maksimalią vertę. Tai ir turim žiūrėti, kaip su mažiausiu pasiimti didžiausią. Vadinasi, turime atsikratyti to, kas mums nevertinga kūrybos procese.“

Ji sutinka, kad lengva pasakyti, – nuo šios minutės atsikratau to ir ano. Dažniausiai tai nepavyksta, nes mes iki galo nesuprantame, kas mums yra vertė.

„Kai jauniems žmonėms Verslo mokykloje dėstau verslo pagrindus, pradedu nuo savirefleksijos. Klausiu, kaip jiems atrodo, kas yra, ar kas bus silpniausia jų verslo vieta.

Atsakymų būna visokių, o aš sakau: silpniausia jūsų verslo vieta esate jūs. Bet galite būti ir stipriausia, jeigu išsiaiškinsite, ką jūs galite, ir ko ne“, – kalba p. Aistė. Įsijautusi į „paskaitą“ ji tęsia: „Gera žinia, sakau studentams, yra ta, kad mes visi turime talentą. Bet talentą turi labai daug žmonių, ir labai daug žmonių yra geresni už jus. Tai bloga žinia, tačiau ji blaivina protą, ir tai labai gerai. Todėl visada reikia paklausti savęs: ar tai, ką aš darau, yra geriausia, ką aš galiu daryti. Todėl, jeigu esi kūrybininkas, jeigu verslas paremtas tavo individualumu, tavo idėja, kuri galiausiai tampa intelektine nuosavybe, to, ką darai, negali daryti blogiau už kitus. Deja, kūrybiniame versle, ypač Lietuvoje, matome daug atvejų, kai žmonės daro kažką manydami, kad tai nuostabu, kad jie geriausi, tačiau iš tikrųjų taip nėra, vertės jie nesukuria“, – kalba p. Aistė.

Spėju įsiterpti, kad tai galioja ne vien kūrybiniame, ir bet kokiame kitame versle.

„Taip, – atremia pašnekovė. – Tačiau vienur lengviau pasislėpti už mechanizmo, o kūrybiniuose versluose – ne.“

Anot p. Aistės, geras verslumo ugdymo instrumentas turėtų būti VU Verslo mokykloje steigiamas mokslo darželis. Ši idėja nusižiūrėta iš Nobelio premijos laureato prof. Dano Schechtmano, kuris įsitikinęs, kad verslumą reikia ugdyti nuo darželio. Jis tokį įsteigė Haifoje, Izraelyje.

„Aš manau, kad mokslas ir švietimas, mokslas ir menas turi eiti išvien, ranka rankon“, – teigia p. Aistė.

Kai pokalbiui skirtas laikas seniai baigėsi, prašau jos papasakoti apie pasaulinio Moterų ekonomikos forumo apdovanojimą ir pažintį su Leonardu Cohenu.

Anot pašnekovės, Pasaulio moterų ekonomikos forumą yra įsteigusi Visų moterų lyga, kurios būstinė yra Indijoje, Delyje. Padalinių ji turi visame pasaulyje ir siekia suburti moteris, kad jos viena kitai padėtų pamatyti verslo galimybes, surasti sritį, kurioje gali būti geriausios.

Forumo valdyba organizuoja patariamąsias tarybas, šios nominuoja apdovanojimams žmones iš savo šalių arba gretimų regionų. VŽ „Savaitgalio“ pašnekovė forumui tapo matoma už filmą „Pasaulio virtuvė“, kuris prasidėjo nuo spektaklio, 2012 m. pastatyto Valstybiniame jaunimo teatre.

Paklausta, ar tiki, kad gali padaryti pasaulį geresnį, p. Aistė sako, kad ji gali padaryti tik tai, ką ji gali, ir nežino, ką daryti pasirinks kiti: „Bet matau, kad mano darbas daro poveikį – žmonės pasikeičia, jie užduoda klausimų, pasirenka daryti kažką kitaip, negu darė iki šiol. Arba nepasirenka.“

Paskiau, po trumpos pauzės, lyg svarstytų, priduria: „Aš gyvenu taip. Kai man sako, kad visada šypsausi, visada esu geros nuotaikos, aš sakau, kad bet kuris pasaulis, bet kuris gyvenimas ar požiūris yra vertingas, jeigu jisai kuria gyvybę. Turiu galvoje, – kuria tai, kas daro mus gyvus, gyvastingus, gyvybingus.“ Ji sako pažįstanti daug žmonių, kurie eina per gyvenimą, bet tarsi negyvi – prislėgti, nesuprasti, nesirealizavę.

„Mano galva, mūsų misija surasti tai, kas daro mus gyvastingus. Nes jeigu pats esi gyvas, skleidi ir kuri gyvybę, tuomet užkreti ja kitus. Čia yra mano filosofija.“

Kas jus daro gyvybingą?

„Jeigu matau, kad sukuriu vertę sau ir kitam, tai mane daro gyvybingą. Pavyzdžiui, aš jaučiu, kad mano ugdomoji veikla yra tai, ką galiu daryti tikrai geriau, negu daugelis. Mane įkvepia tas darbas“, – kalba pašnekovė.

Skambutis Cohenui

Tada – staigus posūkis, bet išvažiuojame tiksliai ten, kur buvo suplanuota, – prie dainininko, kompozitoriaus L. Coheno (1934–2016).

„Kai pradėjau rašyti pjeses, manęs paprašė, kad kelias išversčiau. Išverčiau – „Pagalvinį“ Jono Vaitkaus spektakliui, paskiau – „Pats sau žmona“. Matyt, tuomet žmonės suprato, kad galiu versti gana sudėtingus tekstus, ir leidykla „Baltos lankos“ pasiūlė išversti vieno neatrastų bitninkų – L. Coheno romaną „Žavūs nevykėliai“, – pasakoja p. Aistė.

nuotrauka::2

Romano leidėjai Kanadoje labai apsidžiaugė, – juk jo motina Masha Klonitsky buvo Kauno rabino Solomono Klonitsky-Kline‘o dukra, ir tarpininkavo, kad p. Aistė būtų pakviesta į rezidenciją Benfo (Banff) nacionaliniame parke prie Kalgario, kuris atiduotas „gyvūnėliams ir menininkams“.

Vertimų programos direktorė pažadėjo p. Aistei susitikimą su Cohenu, ir ši išvyko.

„Tai buvo fantastiškas nuotykis. Susipažinau su fantastiškais žmonėmis, vertėjais, rašytojais, kurie ten buvo atvažiavę. Vien pabūti, dalyvauti diskusijose, pasižiūrėti, kaip dirba autoriai, vertėjai buvo fantastiška“, – kalba pašnekovė.

Su Cohenu taip fantastiškai neišėjo, – tuo metu jis kažkur keliavo, tačiau rado laiko pasišnekėti su p. Aiste telefonu.

„Ir baisus įvykis, nes reikia rasti tinkamą laiką, tinkamą telefoną, viskas buvo labai reikšminga, nes jis – nacionalinė Kanados vertybė“, – juokiasi p. Aistė. Galiausiai jiedu pasikalbėjo, apie romaną irgi, pokalbis buvo smagus.

„Paskui mes palaikėme ryšius, ir buvo nuostabu, kad jis visada atsakydavo, nors galėjo pasakyti: „Rašyk mano asistentei.“ Jis stengėsi nuoširdžiai padėti. Norėjo kurti vertę, o ne pasirodyti, koks yra nuostabus. Baigiantis tam pokalbiui padėkojau už laiką, jis irgi, – buvo labai malonu su tavimi kalbėti ir, sako, man labai patiko tavo balsas.

Aš sakau: Leonardai, jums gali atrodyti keistai, bet man irgi labai patiko jūsų balsas“, – juokiasi p. Aistė.

„Man ir dar keturiems milijardams žmonių“, – priduria ji dabar.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

„Verslo žinių“ akademija

„Verslo žinių“ akademija

Išsamūs praktiniai mokymai ne didesnėse nei 14 dalyvių grupėse

Pažintinis žurnalas

Pažintinis žurnalas

Tiems, kas brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi

Nepamirštamos kelionės laiku

Nepamirštamos kelionės laiku

Kas mėnesį laukia nauji įspūdžiai ir netikėti atradimai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

Nepraleiskite savo srities naujienų

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau