Iliustruotoji istorija: skerdynės Kenijos rojuje

Publikuota: 2017-07-16
Kikujai iš Kenijos Londone reikalauja atlyginti už tautai padarytas skriaudas, 2011 m. SUZANNE PLUNKETT/(„REUTERS“) nuotr.
Kikujai iš Kenijos Londone reikalauja atlyginti už tautai padarytas skriaudas, 2011 m. SUZANNE PLUNKETT/(„REUTERS“) nuotr.

Kai Kenijos gyventojai 1952 m. pradėjo ginkluotą sukilimą prieš britų kolonistus, britai atsakė smurtu. Jų ginklai buvo sistemingi kankinimai, mirties būriai ir milžiniškos koncentracijos stovyklos. Tik 2013 m. Didžiosios Britanijos vyriausybė paviešino dokumentus, laikomus slaptame Britanijos žvalgybos archyve, liudijančius nežmoniškus kankinimus.

Kai 1952 m. prasidėjo Mau Mau sukilimas, Kenijoje gyveno apie 40.000 baltaodžių kolonistų. Juos priviliojo kolonijinė britų valdžia, pažadėdama pigios žemės ir darbo jėgos. Pirmieji kolonistai, atvykę 1902 m., galėjo įsigyti 200 ha derlingos žemės ūkius pusvelčiui, todėl į Keniją, tuo metu retai gyvenamą, kėlėsi nemažai Europos, o ypač Didžiosios Britanijos vidurinės klasės atstovų. Vos atvykę jie tapdavo aristokratais vien dėl savo odos spalvos.

Kenijoje kolonistai galėjo gyventi kaip Anglijos dvarininkai iki industrializacijos – mat vėliau viskas apsivertė aukštyn kojomis. Kolonistai manė darantys afrikiečiams paslaugą civilizuodami šalį ir skatindami ekonomikos augimą. Juodaodžiai manė priešingai ir laikė baltaodžius „rojaus parazitais“. Tokią sąvoką vėliau sugalvojo garsus Kenijos rašytojas Ngugi va Thiongas (g. 1938 m.).

Kikujų gaudynės

Auštant 1954 m. balandžio 24 dienos rytui, Kenijos sostinės Nairobio gyventojai bunda apgultame mieste. Iki ausų ginkluotos britų saugumo pajėgos užtvėrė visus kelius ir neleidžia afrikiečiams išvykti iš miesto. Pakilus saulei ir virš didmiesčio išsisklaidžius rūkui, britai imasi veiksmų. Beveik 25.000 kareivių, policininkų ir savanorių dalinių tikrina vieną kvartalą po kito. Jų tikslas – apie 55.000 Nairobyje gyvenančių kikujų. Britai įtaria, kad jie yra sukilėliai.

„Susikraukite po vieną krepšį ir eikite į gatvę“, – sklinda iš miesto gatvėmis važinėjančių automobilių su garsiakalbiais. Jeigu žmonės delsia, jų duris spardo saugumo pajėgos. Šautuvais ginkluoti kariai siaubo apimtus vyrus, moteris ir vaikus veja iš jų namų. Kikujai suvaromi į sunkvežimius ir išvežami į koncentracijos stovyklas, įrengtas visoje Kenijoje.

Purvinas Britanijos karas

1954 m. Nairobyje vykdomus valymus britai vadino operacija „Priekalas“. Ši operacija – pusantrų metų trukusio kruvino kikujų sukilėlių judėjimo Mau Mau ir baltaodžių Kenijos kolonistų karo kulminacija. Kikujai kovėsi norėdami atgauti savo šalį ir nepriklausomybę. Britai, vos prieš devynerius metus kariavę prieš nacizmą, atsakė negailestingu žiaurumu. Beveik visi 1,5 mln. Kenijos kikujų buvo ištremti į spygliuota viela aptvertus kaimus arba internuoti koncentracijos stovyklose, kuriose smurtas, kankinimas ir žudymas tapo kasdienybe.

Kikujai bruzdėjo keletą metų, kol pagaliau 1952 m. sukilo. Kenijoje tuo metu gyveno apie 5 mln. gyventojų, 40.000 iš jų sudarė baltaodžiai kolonistai, atvykę į šalį XX a. pradžioje. Derlinga Afrikos žemė, graži gamta ir daugybė gyvūnų – Kenija išties buvo rojus. Kikujų, didžiausios Kenijos genties, susidūrimas su baltaodžiais buvo skausmingas. Jie gyveno derlingose aukštumose prie Nairobio, čia vėliau gavę kolonijinės valdžios palaiminimą persikėlė baltieji ūkininkai. Kikujai buvo išstumti ir apgyvendinti rezervacijose, kur toli gražu ne visi galėjo pramisti.

Dauguma kikujų išgyveno dirbdami padieniais darbininkais pas baltuosius ūkininkus, bet po Antrojo pasaulinio karo ūkininkai gavo žemės ūkio technikos, tad 100.000 padienių darbininkų priverstinai iškraustė iš aukštumų į jau perpildytas rezervacijas. Tai buvo paskutinis lašas draugiškų kikujų kantrybės taurėje. „Jau žinojome, kad mūsų žmonės niekada neatkovos laisvės taikiomis priemonėmis“, – vėliau savo knygoje apie sukilimą rašė kikujas, vienas iš Mau Mau sukilimo vadų Varuhiu Itotė (1922–1993 m.).

XX a. šeštojo dešimtmečio pradžioje jis ir kiti Mau Mau sukilėliai paprašė tūkstančių gentainių prisiekti, kad padės per artėjantį sukilimą. Netrukus Mau Mau buvo pasirengę kautis.

Karą sukėlė neapykanta

Pirmosiomis sukilėlių aukomis tapo ne britai, bet kikujai, kurie nesutiko prisiekti sukilėliams arba padėjo britams vykdyti represinę jų politiką. Viena pirmųjų aukų– kikujų vyriausiasis vadas Varuhiu va Kungu, kurį kolonistai laikė svarbiausiu savo sąjungininku. 1952 m. spalio 7 d. Varuhiu automobilį Nairobio gatvėje sustabdė taksi. Po kelių sekundžių du vyrai atidarė automobilio dureles ir paleido į jį keturis šūvius.

Žmogžudystė sukrėtė visą Keniją, ypač baltųjų vadovus – jie suprato, kad Mau Mau kelia daug didesnę grėsmę, nei manyta. Praėjus kelioms dienoms, gubernatorius Evelynas Baringas (1903–1973 m.) paskelbė kolonijoje nepaprastąją padėtį ir įsakė policijai suimti 181-ą įtariamą Mau Mau lyderį, įskaitant žinomą kikujų vadą Jomo Kenyatą, vėliau tapusį Kenijos prezidentu.

Britai apkaltino Kenyatą, kad šis vadovauja Mau Mau sukilėliams. Iš tiesų vadas nepritarė sukilimui ir kelis mėnesius stengėsi numalšinti kikujų įniršį. Tačiau britai juo netikėjo ir po teismo proceso nubaudė Kenyatą 7 m. sunkiųjų darbų kalėjimo.

Kolonijinė valdžia tikėjosi, kad suėmusi lyderius sustabdys sukilėlius, tačiau klydo. Per keletą savaičių jie nužudė dešimtis probritiškų kikujų, o spalio 27 d. buvo užpultas ir mačete mirtinai užkapotas pirmas baltaodis ūkininkas Ericas Bowkeris. Vėliau nužudyta dar daugiau baltaodžių ūkininkų.

1953 m. sausio 24-osios naktį Mau Mau įvykdė žiaurią žmogžudystę: mirtinai sukapojo baltaodį ūkininką Rogerį Rucką, jo žmoną ir šešiametį sūnų. Vėlesni tyrimai parodė, kad žmogžudystę įvykdė ne tik žmonės iš šalies, bet ir pačios Ruckų šeimos padieniai darbininkai kikujai.

Laikraščiuose buvo išspausdintos kruvino ir neatpažįstamai subjauroto mažo berniuko, gulinčio lovytėje šalia krauju permirkusių žaislų, nuotraukos.

Kolonistai reikalauja keršto

Kai buvo nužudyta Ruckų šeima, baltųjų mažuma įsiuto. 1.500 įtūžusių kolonistų žygiavo Nairobio vyriausybės pastato link reikalaudami keršto. Nuosaikus baltųjų politikas Michaelis Blundellis (1907–1993 m.) stengėsi nuraminti įtūžusius baltaodžius, bet, kaip rašė savo prisiminimuose, buvo nustelbtas įsiutusių žmonių minios.

„Niekada neišspręsite šios problemos. Siųskite kariuomenę į jų kaimus. Nužudykite 50.000 jų vyrų, moterų ir vaikų!“ – reikalavo minia.

Buvo manančiųjų, kad kolonijinė valdžia turėtų sunaikinti visą kikujų gentį. Neatlaikęs spaudimo gubernatorius Evelynas Baringas pakvietė tris kareivių batalionus iš kitų britų imperijos šalių prisijungti prie esamos Kenijos kariuomenės. Tuo pat metu jis perginklavo Kenijos policijos rezervą (KPR). Sukarintos pajėgos padidėjo beveik iki 7.000 žmonių, į jas buvo pašaukti ir Kenijos baltaodžiai. Tačiau gubernatoriaus koziris buvo savanorių probritiškų kikujų, vadinamųjų lojalistų, daliniai, kurie drauge su KPR turėjo fanatiškai kovoti su Mau Mau sukilėliais.

Negailestinga medžioklė

1953 m. pavasarį britai išsiuntė savo pajėgas į miškus Kenijos kalno papėdėje, čia maždaug 20.000 Mau Mau sukilėlių buvo įkūrę savo bazes. Tačiau kareiviams buvo sunku tankiuose miškuose ieškoti sukilėlių.

Britai nusprendė tikslingai kovoti su civiliais Mau Mau šalininkais. Kolonijinė valdžia pasinaudojo nepaprastąja padėtimi, pavyzdžiui, įvesdama mirties bausmę už ginklų laikymą, sukilėlių palaikymą ir už bet kokius ryšius su partizanų judėjimo nariais.

KPR patruliai ir lojalistai, tyliai pritariant kolonijinei valdžiai, pradėjo masinius tardymus ir represijas prieš ištisus kaimus. Pavyzdžiui, 1953 m. dvi seserys afrikietės matė, kaip lojalistas ir KPR policininkas nusivedė du Mau Mau įtariamuosius į Kandaros miesto policijos nuovadą. Mergaičių teigimu, policininkas vieną įtariamąjį kankino automobilio akumuliatoriaus elektros srove.

„Visas jo kūnas ėmė trūkčioti“, – vėliau pasakojo jaunesnė mergaitė Muthoni Vaciuma. Paskui vyrai kalinį nutempė prie galingo policijos nuovados elektros generatoriaus ir nužudė elektros iškrova.

Tuomet ėmėsi antro kalinio. Jį ilga virve pririšo prie automobilio. „Jie važinėjo vilkdami jį paskui save, kol jis buvo sudraskytas į gabalus.“

Kitąkart KPR policininkas atvirai pasakojo, kaip mušė vieną iš trijų jo kuopos sulaikytų kalinių. Kai kalinys atsisakė atsakyti į klausimus, policininkas įkišo pistoletą jam tarp dantų ir paspaudė gaiduką.

„Jo smegenys ištiško pusėje nuovados“, – pasakojo policininkas. Vėliau jis nušovė ir kitus du kalinius. Kitas policininkas atskleidė, kaip vedėsi vieną iš kalinių į specialųjį policijos tardymo centrą. „Situacija tapo nebevaldoma. Po kurio laiko, kai nupjoviau jam sėklides, jis jau buvo be ausų, o akies obuolys – regis, dešinysis – karojo jam iš akiduobės. Gaila, kad mirė per anksti, buvome suplanavę daugiau.“

Žiaurūs KPR policininkų metodai plačiai pagarsėjo, net britų kareiviai atsisakydavo perduoti jiems kalinius. „Vos perimtus kalinius pradėdavo mušti ir spardyti. Vienas Dievas težino, ką jie darė su vargšais už uždarų durų“, – pasakojo vienas kareivis.

Kareiviai taip pat prisidėjo prie žiaurumų. Pavyzdžiui, 1953 m. pabaigoje buvo pastebėta, kad vienas britų pulkas lentoje žymisi, kiek kuris karys nužudė sukilėlių. Be to, nužudytajam jie nupjaudavo rankas ir šį įrodymą atsinešdavo į stovyklą.

Kikujai ištremti iš Nairobio

1954 m. balandį britai nusprendė susidoroti su sostinės gyventojais. Nairobyje gyveno daugiau nei 50.000 kikujų. Britai įtarė, kad didžioji dalis remia Mau Mau ir slapta perduoda maistą bei ginklus miškuose besislepiantiems sukilėliams.

Balandžio 24 d. beveik 25.000 saugumo pajėgų kareivių apsupo miestą ieškodami Mau Mau šalininkų. Kai po mėnesio ši operacija buvo baigta, daugiau nei 24.000 kikujų – beveik pusė, kiek jų gyveno Nairobyje – buvo išsiųsti į belaisvių stovyklas be jokio teismo. Likusieji buvo suvaryti į jau perpildytas kikujų rezervacijas.

Miško sukilėliai – nugalėti

Po operacijos Nairobyje britai panašių veiksmų ėmėsi visoje šalyje. Per keletą mėnesių tūkstančiai įtariamų Mau Mau šalininkų buvo internuoti 50-yje paskubomis pastatytų stovyklų. Beveik visose stovyklose kaliniai kentė badą, ligas ir smurtą.

1954 m. gruodį kalinių skaičius stovyklose pasiekė 71.000. Kolonijinės valdžios teismai dirbo be atokvėpio. 1954 m. pabaigoje daugiau nei 700 kikujų buvo pakarti už tai, kad turėjo ryšių su Mau Mau.

Vos per 15 mėn. daugiau nei milijonas kikujų buvo perkraustyti į 854 kaimus, apjuostus grioviais, tvoromis bei spygliuota viela ir saugomus lojalistų. Tokie kaimai priminė koncentracijos stovyklas. Oficialiai buvo teigiama, kad tokiu būdu gyventojai apsaugomi nuo Mau Mau, bet iš tiesų sistema buvo naudojama kikujams, Mau Mau šalininkams, bausti ir priversti juos paklusti kolonijinei valdžiai.

Žiaurus britų planas davė rezultatų: nebebuvo kam tiekti maisto ir ginklų Mau Mau sukilėliams, todėl jie tapo labiau pažeidžiami. 1954 m. pabaigoje per susirėmimus su britų pajėgomis Mau Mau netekdavo 600 vyrų per mėnesį. 1955 m. didžioji miško sukilėlių dalis buvo nugalėta. Norėdami sučiupti paskutinius išlikusius maištininkus, britai pasiuntė specialiąsias kikujų lojalistų pajėgas, perrengtas kaip Mau Mau sukilėliai. Šie mirties būriai naršė miškus ir žudė visus pakeliui sutinkamus sukilėlius. Karas miške baigėsi 1956 m. spalį, kai buvo sučiuptas paskutinis Mau Mau lyderis Dedanas Kimathis Vaciuri.

Žudynės atskleidė tiesą

Kai miško karas baigėsi, kolonijinė valdžia neatšaukė nepaprastosios padėties. Įtariamieji Mau Mau šalininkai buvo laikomi stovyklose, daugelyje jų buvo tris kartus daugiau kalinių, nei planuota. Dėl prastų higienos sąlygų jose siautė epidemijos.

Koncentracijos stovyklos ir tai, kas jose vyko, šiurkščiai pažeidė žmogaus teises ir laisves reglamentuojančius tarptautinius dokumentus, kuriuos buvo pasirašiusi britų imperija. Tačiau Didžiosios Britanijos sostinėje tik maža žmonių grupė, dirbanti su besikeičiančiais konservatorių premjerais, žinojo, kokius žiaurius metodus taiko kolonijinė valdžia. Vis dėlto vyriausybės opozicijoje esantys leiboristai įtarė apie žiaurumus.

Leiboristų partijos parlamentarė baronetė Barbara Castle 1955 m. laikraščio žurnalistui sakė, kad Kenija yra policinė valstybė, „kurioje europiečiai nebaudžiami kankina ir žudo afrikiečius.“

Ji kvietėsi ministrus į pasitarimus ir reikalavo ištirti sąlygas stovyklose, bet jos reikalavimams dauguma nepritarė. Tik 1959 m. kovą išaiškėjo tiesa apie kolonijinę valdžią. Advokatas iš Kenijos paskambino Castle ir papasakojo, kad Holos belaisvių stovyklos komendantas, gavęs valdžios įsakymą, leido mirtinai sumušti 11 kalinių, idant kiti tinkamai elgtųsi.

Tiesa apie Holos žudynes įsiutino leiboristus, žiniasklaidą, premjerą Haroldą Macmillaną ir Konservatorių partijos narius. Vyriausybė išgyveno skandalą, o premjeras, jausdamasis atsakingas už nusikaltimus, įsakė kolonijinei valdžiai likviduoti stovyklas ir rengtis Kenijos nepriklausomybei.

Tuo metu buvo pakarta daugiau nei tūkstantis Mau Mau sukilėlių. Oficialiai pateikiamos statistikos duomenimis, apie 12.000 Mau Mau sukilėlių žuvo kovodami. Istorikai mano, kad šis skaičius iš tikrųjų viršija 20.000. Nežinoma, kiek iš tiesų buvo nužudyta civilių kikujų. Harvardo universiteto istorikė profesorė Caroline Elkins, 2006 m. gavusi Pulitzerio premiją už knygą apie Mau Mau sukilimą, spėja, kad jų buvo daugiau kaip 100.000.

Britai ištrynė praeitį

2009 m. 5.228 senyvo amžiaus sulaukusios kankinimų aukos iškėlė bylą Didžiajai Britanijai, tačiau šios vyriausybė atsisakė prisiimti atsakomybę už žiaurumus. Be to, ieškovams trūko įrodymų, mat kai britai traukėsi iš Kenijos, jie sunaikino visus to meto kolonijinės valdžios archyvus, t. y. ir sistemingų kankinimų įrodymus.

2013 m. atkakliai spaudžiantiems ieškovų advokatams galop pavyko priversti Didžiosios Britanijos vyriausybę paviešinti dokumentus, laikomus slaptame Britanijos žvalgybos archyve. Tarp dokumentų rasta aprašymų, kaip Mau Mau belaisviai užmušami, kastruojami ir deginami gyvi. Paviešinusi dokumentus Didžiosios Britanijos vyriausybė nusprendė susitarti su ieškovais. Jiems visiems buvo priteistas žalos atlyginimas, kurį sudaro 14 mln. svarų sterlingų.

Vyriausybė atlygino žalą, bet oficialiai neatsiprašė. Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras Williamas Hague’as pareiškė: „Didžiosios Britanijos vyriausybė nuoširdžiai apgailestauja, kad buvo smurtaujama. Kankinimai ir netinkamas elgesys – bjaurus žmogaus orumo pažeidimas.“

Prenumeruodami žurnalą sutaupote iki 30% nei pirkdami kas mėnesį.
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

„Verslo žinių“ akademija

„Verslo žinių“ akademija

Išsamūs praktiniai mokymai ne didesnėse nei 14 dalyvių grupėse

Pažintinis žurnalas

Pažintinis žurnalas

Tiems, kas brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi

Nepamirštamos kelionės laiku

Nepamirštamos kelionės laiku

Kas mėnesį laukia nauji įspūdžiai ir netikėti atradimai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

Nepraleiskite savo srities naujienų

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau