Misija – meilė Lvovui per 48 valandas

Publikuota: 2017-05-13
Autorius  

Šį kartą nebuvo nė vieno bičiulio, kuris sukiotų pirštą ties smilkiniu man pasakius, kad savaitgaliui vyksiu į Lvovą.

Jauni žmonės veržte veržėsi važiuoti, tik baiminosi, ar ten įmanoma susikalbėti angliškai. Juos Ukraina, kaip buvusi SSRS teritorija, masina kaip nepažintas kraštas. Tos baimės nepagrįstos – jaunesnei lvoviečių kartai anglų kalba yra privaloma, o rusų net nėra siūloma. Kur kas populiaresnės kinų, turkų, vokiečių ar prancūzų, tad susikalbėti tikrai įmanoma.

Daugelis mano kalbintų vyresnių bičiulių prisipažino buvę Lvove prieš 25–30 metų. Jie minėjo, kad visas Lvovo senamiestis – kaip 15–20 kartų padidinta Jono Basanavičiaus gatvė Vilniuje. Ir buvo absoliučiai teisūs.

Romantiškas reisas

Lvovą pasiekėme naktiniu tiesioginiu reisu. Du trečdaliai keleivių – jauni šėlsmo ir kultūros išalkę lietuviai, gal koks 15–20 ukrainiečių, dirbančių Lietuvoje, ir keletas jaunų žmonių antrąsias puses suradę ar Lvove, ar Lietuvoje. Jų išsiskyrimai Vilniuje ar sutiktuvės Lvove nepraėjo be graudžių ašarų. „George Hotel“ pačiame Lvovo centre pasitiko romantiškai. Viešbučio eksterjeras lyg iš romantiškų XIX a. atvirukų. 1793 m. pastatą projektavo ir neorenesanso stiliumi pastatė įžymūs Austrijos architektai Germanas Gelmeras ir Ferdinandas Felneras. Durininkai pasitinka jau prie įėjimo, tačiau čia prabanga ir baigiasi. Visą parą veikiančiame restorane šūkalioja girti rumunai, atsinešantys savo butelių „baterijas“. Apsnūdusi administratorė stengėsi per keletą minučių užpildyti reikiamus dokumentus ir mandagiai tiesė Lvovo žemėlapius.

Prabangos „George“ viešbutyje, tiesą sakant, ir nesitikėjome , nes iš anksto žinojome, kad patogumai – tualetai, dušai – bus bendri, o kambario kaina, įskaitant pusryčius – 25 eurai. Tad bet kokios pretenzijos nepagrįstos. Juolab kad galėjom ilsėtis 28 kv. m ir 4 metrų aukščio kambaryje. Lovos po restauracijos, matyt, tarnauja nuo 1793-ųjų, kai buvo atidarytas viešbutis.

Viską atpirko pusryčiai. 7 val. ryto didžiuliame ekrane sukosi filmai apie istorinę Lvovo architektūrą, pianistas skambino Mozarto noktiurnus. Tetrūko užsisakyti šalto šampano – būčiau pasijutęs lyg Vienoje, kokiame nors valso pokylyje. Maistas skanesnis nei daugelyje garsių kurortų. Nustebino uogienių pasirinkimas: bruknių, mėlynių, aviečių, vyšnių. Ir tai buvo ne koks nors vakarietiškas džemas, o tikra uogienė, panaši į močiutės virtą – nė pėdsako modifikuoto krakmolo sutirštintojo.

Ekskursija, opera, restoranas

Noktiurno garsai lydėjo visą dieną, net lipant į 65 m aukščio miesto rotušės bokštą, kuriame įrengta varpinė ir apžvalgos aikštelė. Iš jos atsiveria miesto pastatų su rausvų čerpių ir surūdijusios skardos stogais panorama. Įdomu, kad patekti į apžvalgos aikštelę galima tik perėjus tarnybinius biurokratų koridorius, pakeliui trumpam sustojama susimokėti 20 grivinų (0,70 EUR) už įėjimą į bokštą.

Pakylėtai jaučiausi ir apžvalginėje ekskursijoje po miestą autobusu (bilieto kaina100 grivinų, 3,49 EUR), lankydamasis Lyčakovo kapinėse, Aukštutinėje pilyje ir Jurijaus sobore. Gidas su pasididžiavimu pasakojo apie nacionalines vertybes. Mandagiai paprašiau, kad kiek lėčiau kalbėtų ukrainietiškai ir kokius du trečdalius kalbos supratau. Kad ir kaip keista, ekskursijos populiarios tarp jaunimo. Jie autobuse, per pertraukas tarp apžiūrimų objektų, skaitė Paulo Coelho romanus.

Tą patį vakarą dalis mūsų reiso keleivių nutūpė Lvovo nacionalinėje operoje ir žiūrėjo „Linksmąją našlę“, dalis Nacionalinėje filharmonijoje klausėsi Haidno. Operos ir baleto teatras pastatytas 1900 m. ir yra pritrenkiamai puošnus.

Lvove tikrai reikia pagalvoti, kaip kuo daugiau pinigų išleisti. Ne išimtis ir valdiškos kultūros įstaigos: bilietų kainos į koncertą ar operą apie 90–120 grivinų (3–4 eurai). Kaipgi teatras be bufeto? Stilingoje kavinėje puikaus karšto šokolado puodelis – 26 grivinos (0,91 EUR). Net jaunesnė Lvovo publika į koncertus ateina pasidabinę kostiumais, su varlikėmis, damos avi aukštakulnius. Prabangiame parteryje įsikūrė džinsuoti lietuvaičiai.

Po koncerto patekti į vietinį geresnį restoraną yra iššūkis. Iš trečio karto, palaukę gerą pusvalandį, buvome vaišinami keptais kiaulienos šonkauliais ir geru alumi. Soti vakarienė keturiems asmenims, įskaitant ir skrudintas daržoves, ir po bokalą alaus kainavo 382 grivinas (13,34 EUR). Šalimais vietiniai ukrainiečiai užsisakė po porą bokalų alaus iš karto ir puslitrį degtinės dviem, kaip sakoma: „pivo bez vodki – dengi na veter“.

Po apylinkių pilis

Antra para prasidėjo „George“ viešbučio restorane aidint Mendelsohnui. Mūsų laukė 8 valandų ekskursija po tris aplinkines pilis. Ir vėl – 95% keliautojų buvo vietiniai ukrainiečiai. Jiems keliavimas po savo šalį yra prieinama pramoga. Kiekvieno gido žodžio jie klausosi lyg sustingę, kupini nacionalinio pasididžiavimo. Pasirodo, Lvove ir jo apylinkėse formavosi pasipriešinimo maskolių ordoms judėjimas.

Iš Ukrainoje esančių 4.000 pilių – apie 200 lankytinos. Sovietmečiu Podgorecko pilyje buvo įkurta SSRS karininkų sanatorija. Karininkų žmonos, galbūt iš neturėjimo ką veikti, išlupinėjo ikonas, papuošalus, išvogė paveikslus. Vėliau net buvo iškeltos kelios baudžiamosios bylos. Dabar šį dvarų ansamblį jungtinėmis lenkų ir ukrainiečių jėgomis (ir finansavimo programomis) bandoma atstatyti. Stogai jau nauji, bet eksponatų viduje dar nėra.

Gretimoje Zoložcių pilyje veikė profesinė technikos mokykla, prašmatnios salės buvo suskaidytos į kabinetus. Dabar viską bandoma grąžinti į pirmykštį būvį. Tos istorinės transformacijos atliekamos šiek tiek paviršutiniškai: salės viena prie kitos nedera, istorinių sąsajų nerasta. Bet viską atperka gidų ir gyventojų nuoširdumas: tik išėjus iš dar apleistų pastatų, laukė statinaitės midaus ir tik ką iškepti karšti pyragai su kopūstais. Lyg iš atvirukų ar filmų atgimusios raustančios moterys už pyrago gabalukią ir stikliuką prašo 20 grivinų (0,7 EUR).

Būtinas kiekvienos tokios ekskursijos kartusis prieskonis – gidų pabrėžiami faktai apie šalia šventų vietų KGB struktūrų išžudytus tūkstančius žydų ar ukrainiečių. Nejučia kyla klausimas: kiek gi rusų dabar lankose pilyse ar dvaruose? „Dabar vos vienas kitas, pažangesnis, dauguma – lenkai, slovakai, austrai, vokiečiai ar lietuviai“, – lengvai nukerta gidė Liudimyla. Ji po oficialaus gidės darbo vakarais su draugėmis siuva apatinius drabužius savanoriams, budintiems Rytų fronte, taip pat ruošia jiems sausus davinius.

60 km nuo pilies iki Lvovo riedame bene dvi valandas. „Drogi nema (kelio nėra)“, – ironizuoja Liudimyla. Vairuotojas net plačiame asfaltuotame kelyje turi vingiuoti tarp duobių, o keleiviai šokčioja iki palubių. Milžiniškos Ukrainos visų kelių remontui skiriama tiek pat, kiek ir Kijevui, todėl bet kurio regiono keliai siaubingi.

Tramvajai, stotis, turgūs

Paradinę dalį bandėme atskiesti proza. Įšokę į tramvajų Nr. 9, už pravažiavimo talonėlį sumokėję 2 grivinas (0,07 EUR), nukakome į geležinkelio stotį. Kūrenamų anglių ir prakaito tvaikas, dešimtys išmaldos prašančių čigonų, šimtametrinės eilės prie kasų nubloškė kelis dešimtmečius atgalios, į 1980–1985 metų Lietuvą. Prisiminti sovietinę vaikystę padeda ir mėlynos svarstyklės turguose ar restoranų padavėjos su baltomis karūnomis.

Jaunajai mūsų kartai tai būtų gyvos istorijos pamokos, kaip tėvai ar seneliai gyveno sovietmečiu.

Prekybos centruose ar tramvajuose kabo gausybė darbo skelbimų. Siūlomas menkai kvalifikuoto darbo atlygis – 5–6.000 grivinų (174–209 Eur). Tačiau interneto kavinėse daugybė jaunų ukrainiečių su išmaniaisiais telefonais ar dirbančių nešiojamaisiais kompiuteriais, galbūt kuriančių kokias nors programas. Juos užsienio IT bendrovės medžioja ir Lvove.

Vasaros pradžioje pigių skrydžių bendrovės Lvovą sujungs su Amsterdamu, Londonu, Miunchenu. Dalis jaunų ukrainiečių pasipils į Europą. Jiems turistauti po Europą vizų nereiks. Ar nuo to bus geriau jiems, mums, Europai? Tikrai taip. Laisvės judėti nesustabdysi.

Į Lvovą lėkčiau dar kartą. Atmosfera ten nepalyginti geresnė, nei Bulgarijos kurortuose, pozityvumo, paprastumo, nuoširdumo – su kaupu ir nelyginama su Europos didmiesčių gyventojų santūrumu. Garbaus amžiaus britas, į Lvovo operą atkakęs tranzitu per Vroclavą, kirto tiesiai: „Čia nėra abuojumo, viskas gyva, verda ir net labai patriotiška – kur kitur Europoje tai rasi.“

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

Smalsiems, protingiems, norintiems suprasti

Smalsiems, protingiems, norintiems suprasti

Tiems, kurie niekada nenustoja mokytis

Pažintinis žurnalas

Pažintinis žurnalas

Tiems, kas brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi

Nepamirštamos kelionės laiku

Nepamirštamos kelionės laiku

Kas mėnesį laukia nauji įspūdžiai ir netikėti atradimai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

Nepraleiskite savo srities naujienų

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau