Dailiojo jojimo Lietuvos čempionė – apie karjerą, prestižinę sporto šaką

Publikuota: 2017-05-12

Dailiojo jojimo pasirodymas turi atrodyti toks sklandus, kad žiūrovas manytų, jog jis ir pats taip gebėtų valdyti žirgą. Toks įspūdis pasiekiamas žirgui ir raiteliui kasdien treniruojantis mažiausiai dešimtmetį. Apie dailųjį jojimą, prestižinę sporto šaką, ir savo raitelės karjerą VŽ „Savaitgaliui“ pasakoja Agnė Uždavinytė-Šimelionienė, 2006 m. dailiojo jojimo Lietuvos čempionė, šio sporto trenerė ir teisėja.

Žirgyno virtuvėje plikydama arbatą p. Agnė juokauja, kad iš pirmo žvilgsnio dresavimas primena cirką – raitelis diena iš dienos moko žirgą atlikti tą patį triuką, kol šis jį išmoksta. Tačiau iš tiesų dailiojo jojimo principai nėra tokie elementarūs. Šios sporto šakos esmė – fiziškai ir psichologiškai ištreniruoti atletišką žirgą, kad reikiamus elementus jis atliktų techniškai taisyklingai ir saugiai.

Mostelėjusi ranka į už lango, manieže, vykstančias treniruotes, raitelė priduria, kad ilgą darbą atperka žirgo ir raitelio harmonijos momentas. Pašnekovė šį jausmą vadina kentauro pojūčiu ir sako, kad jis gali atsitikti vos kartą raitelio karjeroje. Panašiai turėtų jaustis šokėjų pora, tobulai sustygavusi judesius aištelėje. Anot p. Agnės, dailiojo jojimo teikiamas malonumas yra tobulybės ieškojimas, bet ne atradimas.

Vertinimas – subjektyvus

„Dailusis jojimas nėra tik sportas, tai sporto ir meno derinys su gimnastikos ir šokio elementais. Ši sporto šaka nėra vertinama tik už sekundes, metrus ar kitus suskaičiuojamus matmenis“, – kalba dailiojo jojimo nacionalinės kategorijos teisėja.

Anot jos, panašiai vertinamas dailusis čiuožimas arba gimnastika, tačiau nors šiose sporto šakose egzistuoja konkretūs kriterijai standartizuotai ir laisvajai programoms, vertinti jų objektyviai neįmanoma.

Pašnekovė pasakoja, kad pasaulio čempionatuose dailiojo jojimo žiuri sudaro 7 teisėjai, kiekvienas skiria po balą už kiekvieną atliktą elementą arba judesį. Vieša šios srities paslaptis ta, kad teisėjų sprendimas yra subjektyvus, dažnai įvertinimą gali lemti ir raitelio tautybė.

„Tai nei menas, nei sportas. Kitos žirgų sporto šakos gana tikslios, jose skiriami baudos taškai, laikas skaičiuojamas sekundėmis, o dailusis jojimas vertinamas ir už meniškumą“, – aiškina p. Uždavinytė-Šimelionienė.

Brangesnis už automobilį

„Brangesnio sporto už jojimą nežinau, galbūt aviacija, bet galiu patvirtinti, kad automobilių sportas jojimo išlaidų tikrai nepranoksta“, – šypsosi p. Uždavinytė-Šimelionienė. Ji skaičiuoja, kad nemokytas sportinis žirgas kainuoja mažiausiai 3.000–4.000 Eur.

Žirgo gardo nuoma su standartinėmis paslaugomis – žirgo šėrimu, gardo tvarkymu, pasijodinėjimu uždarame manieže – kainuoja 250–300 Eur per mėnesį.

Anot p. Agnės, žirgų sportas populiarus išsivysčiusiose šalyse. Yra aštuonios jojimo sporto šakos, trys iš jų olimpinės – konkūrai, dailusis jojimas ir trikovė. Stipriausios šiame sporte Vakarų Europos šalys – Vokietija, Olandija, Belgija, Didžioji Britanija, o dailiojo jojimo aukščiausią klasę diktuoja Vokietija.

Prestižinis azartas

Anot dailiojo jojimo čempionės, šio sporto industriją skatina prestižas tapti išskirtinio žirgo savininku.

„Žirgas – prestižinė prekė, kurio išlaikymo kaina greitai viršija pradinę investiciją“, – kalba pašnekovė. Ji lenkia pirštus: parengti žirgą pasaulio pirmenybėms reikia dešimtmečio. Aukščiausių rezultatų ristūnas gali siekti vidutiniškai apie 6–8 metus, tuomet jis išeina į pensiją. Jojikė pabrėžia, kad tai – sėkmingiausias ir gana retas scenarijus žirgų sporte. Daug dažniau gyvūnas suserga arba patiria traumą, tuomet 10 metų investicija nuplaukia veltui.

Subrandinti raitelio meistriškumą taip pat reikia laiko. Maždaug vienų metų, kol raitelis išmoksta be priekaištų laikytis balne, o išties profesionalių įgūdžių įgyjama per dešimtmetį.

Rasti tinkamiausią

Jojimas, sako p. Agnė, žavus tuo, kad užsiimti juo galima įvairiai. Nemažai žmonių jodinėja tik savo malonumui, bet tokiam laisvalaikiui peraugus į sportinį entuziazmą jau reikėtų įsigyti nuosavą žirgą, nes jojimo mokyklų žirgai nėra pakankamai atletiški dalyvauti varžybose.

Sudėtingiausia žirgų sporto dalis – išsirinkti sau tinkamą partnerį. „Žirgas ir raitelis vienas kitą turi atitikti kaip kirvis kotą, – juokiasi pašnekovė. – Kitas dalykas, niekada nežinai, ką nusipirkai, – žirgas gali būti apmokytas ir pasiekti puikių rezultatų, bet neįmanoma numatyti, ar gyvūnas derės su raiteliu. Čia kaip santuoka – žengi tą žingsnį ir nežinai, kaip bus toliau“, – aiškina žirgų dresuotoja.

Plikydama arbatą, p. Uždavinytė-Šimelionienė papasakoja pastarųjų metų didžiausią dailiojo jojimo fiasko, kai pasaulio pirmenybėse vieną po kito medalius Olandijai skinantį žirgą Totilą 2010 m. nusipirko didžiausi tuometiniai olandų konkurentai – vokiečiai. Tikroji žirgo kaina neskelbiama, bet kalbama, kad tai – brangiausias istorijoje parduotas dailiojo jojimo žirgas, už kurį keli investuotojai sumokėjo 11 mln. Eur ir žirgą perėmė Vokietijos komanda.

Vyko masinė žirgo reklamos kampanija, buvo sukurta žirgų sporto drabužių linija „Totilas“, o šalis skaičiavo minutes, kada olandus parklupdys jų pačių ištreniruotas žirgas. Deja, naujasis raitelis neužmezgė su Totilu kontakto. Čempiono sportiniai rezultatai smuko, jis patyrė vieną traumą po kitos, kol pasaulio čempionate nedalyvavo dėl šlubavimo.

Priešingas variantas – britų komandos žirgas Valegro. Nupirktas už 5.000 Eur jauniklių aukcione ir, atrodė, veltui, nes patyrusiam raiteliui su juo visiškai nesisekė. Tačiau jaunai jo mokinei Charlottei Dujardin pavyko užmegzti kontaktą vos sėdus į balną. Po kelerių metų jiedu tapo visų planetos rekordų autoriais, dukart olimpiniais čempionais. Valegro nupirkti norėjo daug kas, bet savininkai nusprendė žirgo neparduoti, o išleisti užtarnautos pensijos iš karto po olimpiados, žirgui esant aukščiausios sportinės formos.

Sportininkų pranašumas – amžius

Pasaulio čempionatuose, olimpiadose dailiojo jojimo raiteliai į amžiaus kategorijas neskirstomi, nes rezultatų pasiekia per labai ilgą laiką.

2008 m. ir 2012 m. olimpinių žaidynių seniausias dalyvis buvo dailiojo jojimo raitelis Hiroshis Hoketsu iš Japonijos. 70-metis raitelis 2012 m. individualiojoje dailiojo jojimo rungtyje užėmė 40 vietą. Jeigu jo žirgas nebūtų patyręs traumos kvalifikacinėse varžybose į 2016 m. į Rio olimpines žaidynes, šis sportininkas būtų seniausias olimpietis istorijoje, pranokęs švedą Oscarą Swahną, kuris sulaukęs 72-ejų 1920 m. laimėjo olimpinį sidabro medalį sportinio šaudymo rungtyje.

Anot p. Agnės, profesionalūs dailiojo jojimo raiteliai geriausią formą pasiekia maždaug 30–40 m., sportininkų amžius čia laikomas privalumu, o ne trūkumu. Kita vertus, fizinė forma raiteliams ne mažiau svarbi nei kitose sporto šakose.

Jojime, kaip ir kitoje veikloje, saikingai sportuoti sveika, o siekiant profesionalumo prasideda traumos. Jojikė pasakoja, kad po kasdienių jojimo treniruočių ji dar sportuoja papildomai. Tai būtina, nes kitaip, tikrąja žodžio reikšme, sulūžtų.

Pasak p. Agnės, sėdint ant žirgo didžiausia apkrova tenka stuburui. Profesionalūs raiteliai kasdien ant žirgo sėda nuo 6 iki 10 kartų per dieną, kiekvienas jojimas trunka valandą. Po 10 valandų jodinėjimo raiteliai žygiuoja tiesiai į sporto salę. Nulipus nuo žirgo, būtina treniruoti giliuosius laikysenos raumenis, kitaip tariant, stabilizuoti stuburą. Tokie pratimai primena pilateso mankštą.

„Visgi kur kas svarbiau už fizines savybes jojime yra mąstysena arba nusiteikimas. Mes tai vadiname raitelio pojūčiu arba raitelio taktu. Jis pasireiškia efektyviai panaudojant jau turimas žinias įvairiose situacijose“, – kalba p. Uždavinytė-Šimelionienė.

Ugdo charakterį

Paklausta, kur slypi šio sporto trauka, ji sako, kad vieno atsakymo nėra: „Daugumai patinka jodinėti dėl pojūčio, kad jie kontroliuoja žirgą, o man atrodo, kad jodama aš nieko nekontroliuoju ir nepaaiškinamu būdu neužsimušu.“

Anot pašnekovės, žirgų sporte nuobodžiauti netenka, nes „inventorius“ turi savo galvą, todėl gali elgtis nebūtinai taip, kaip raitelis norėtų.

Ji aiškina, kad pirmiausia žirgas yra atsargus ir baikštus žolėdis gyvūnas. Reikia mažiausiai kelių mėnesių, kol jis leidžiasi ant savęs atsisėsti, dar daugiau laiko turi praeiti, kad pradėtų klausyti komandų.

Jojimo technikos ugdymas stipriai formuoja žmogaus psichologiją, nes raitelis priverstas išmokyti gyvūną elgtis taip, kaip jis nori, o žirgui į tokius planus visiškai nusispjauti. Tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad žirgui vadovauja raitelis, bet iš tiesų žirgas sprendžia, kuris yra poros lyderis. Jojiko užduotis – perprasti žirgą, kad pelnytų jo pasitikėjimą, pagarbą ir pasiektų savo tikslą.

„Tai 700 kg gyvūnas, kuris niekam nėra įsipareigojęs ką nors daryti. Tai raiteliui kažko iš jo reikia, o žirgui vienodai, į kurią pusę bėgti. Jojikas turi labai daug išmokti, kol sugeba perprasti gyvūno psichologiją ir pasiekti savo tikslą“ , – kalba trenerė.

Šis sportas unikalus tuo, kad sportinių rezultatų suplanuoti neįmanoma. „Raitelis negali prognozuoti, kokių rezultatų pasieks po mėnesio ar metų. Tai supras bent kartą sėdėję balne – sportininko rezultatai priklauso tik nuo žirgo geranoriškumo“, – kalba pašnekovė.

Ji pabrėžia, kad šioje sporto šakoje laurų be pastangų nėra, reikia nuoširdžiai „atitrinti“ laiką balne: „Toks sportas skirtas vertinantiems procesą, bet ne rezultatą. Siekiantiems rezultatų, kuriuos galima išreikšti skaičiais, yra krūva kitų sporto šakų. Dailiajame jojime laimėjimo sąvoka pirmiausia yra nugalėti save, harmonijos paieškos, bet ne užimta vieta varžybose.“

Kitoks pasirinkimas

Paklausta, kaip įsitraukė į šį sportą, p. Agnė šypsodamasi atsako: reikėjo pabėgti iš rūpestingos tėvų priežiūros.

Tėvai – medikai. Tėtis dr. Giedrius Uždavinys – kardiologas, mama Irena – akių gydytoja. Trys seserys – taip pat medikės, ji vienintelė šeimoje nevilki balto chalato, o išsilavinimas su žirgais nė kiek nesusijęs – dailiojo jojimo čempionė baigė žurnalistikos studijas.

Žirgus ji pradėjo piešti vos išmokusi paimti pieštuką į rankas, maždaug nuo 3 metų. „Tėtis žirgų piešinius komentavo kaip „anatomiškai teisingus“, – juokiasi p. Agnė.

Taigi tėvai nesižavėjo nepaaiškinama dukros meile žirgams. „Tėtis sakė, kad užsimušiu. Neslėpsiu, jojimas – vienas rizikingiausių neekstremalaus sporto kategorijoje“, – kalba p. Agnė.

Taip susiklostė, kad 11 klasės moksleivė išvažiavo mokytis į Ameriką. Paraiškoje parašiusi, kad mėgsta arklius, mergina pateko į šeimą, kurie laiko šešis žirgus. Nuvažiavusi ten taip ir nenulipo nuo jų, o grįžusi į Lietuvą visa galva įpuolė į žirgų sportą.

Ji pasakoja, kad žurnalistika susidomėjo taip pat Amerikoje. Universitete įgytą išsilavinimą kurį laiką jai pavyko derinti su meile žirgams, nes redagavo žurnalą apie jojimą. Dabar toks leidinys – p. Agnės svajonė, šiuo metu ji užsidirba iš kitokios veiklos, susijusios su žirgais, – rengia mokymus, seminarus, išjodinėja žirgus, treniruoja mokinius, teisėjauja.

Anot raitelės, užsidirbti iš žirgų sporto ji pradėjo visai neplanuotai: „Kai mano žirgas gavo traumą, nebeturėjau ant ko joti, draugė paprašė išjodinėti laukinį žirgą. Tada atsirado kitas, trečias, ketvirtas, kol supratau, kad tik šia veikla ir teužsiimu. Vėliau pradėjau ir teisėjauti, organizuoti varžybas, mokymus. Viskas mano gyvenime taip sutapo, kad savo hobį pavyko paversti darbu, nors to neplanavau.“

Lietuvoje populiarėja

Lietuvoje atsiranda vis daugiau žmonių, kurie sau leidžia užsiimti žirgų sportu, tačiau, pasak p. Agnės, jojimo rinka Lietuvoje tik formuojasi.

Kol kas šalyje jojimo paslaugos pigesnės nei Latvijoje ar Lenkijoje. Pašnekovė pastebi, kad pastaruoju metu Lietuvoje kasmet atidaroma vis naujų žirgynų ir jie iš karto užpildomi: anksčiau ne vienas stovėjo tuščias, o dabar visuose išsinuomoti gardą laukia eilės klientų.

„Pradėti jodinėti Lietuvoje kol kas kainuoja mažiau nei užsienyje, nes dar turime nemažai vietos žirgų už prieinamą kainą pradedantiesiems, o jojimo kokybė kasmet kyla. Vėlgi, vis dažniau iš užsienio atsivežame žirgų, nes mums jau reikia aukštesnio lygio – geresnio kraujo, garsesnės žirgų kilmės, didesnių laimėjimų“, – šypteli pašnekovė.

Trūksta veterinarų

Profesionali jojikė pasakoja, kad Lietuvoje šiuo metu labiausiai trūksta gerų veterinarų, – visi jojimo sektoriai stipriai paėjo į priekį, išskyrus veterinariją, todėl raiteliai savo žirgus, jeigu tik leidžia finansai, operuoti veža į Vakarų Europą.

Anot p. Uždavinytės-Šimelionienės, trūksta ne tik specialistų, bet ir gydymo įstaigų – jų infrastruktūros šalyje apskritai nėra: „Aplink Vilnių telkiasi didžiausia žirgynų koncentracija, bet nėra nė vienos veterinarijos klinikos. Lietuvoje žirgus galima gydyti tik Kaune. Nors žirgynai šalyje egzistuoja jau ne pirmą dešimtmetį, žirgų pacientų niekada nebuvo tiek daug, kaip dabar. Dėl nedidelės paklausos šios srities veterinarijoje neatsirado išties gerų specialistų. Priežastis paaiškinama: kad veterinaras tobulėtų, turi apžiūrėti labai daug gyvūnų, o pas mus žirgų nebuvo labai daug.“

Pašnekovės atsakymas į klausimą, kodėl pati nepradėjo studijuoti medicinos, nenustebina – nebeužtektų laiko jodinėti.

„Nė vienas veterinaras neranda laiko jodinėti, o geras veterinaras neturi laiko ir išsimiegoti“, – juokiasi moteris. Ji skaičiuoja, kad, norint tapti gera veterinare, reikėtų mokytis 6 metus mokymo įstaigoje, tada dar ilgiau – atlikti praktiką.

„Esu iš medikų šeimos, žinau, kad medicinos studijos dar nieko nereiškia. Norint ką nors išties išmokti, klinikoje reikėtų praleisti mažiausiai dešimtmetį. Suprasdama, kiek laiko reikia šiai profesijai išmokti, nusprendžiau, kad jau pavėlavau jos imtis“, – gūžteli dailiojo jojimo čempionė.

Žirgai gydo

Pasak p. Astos, jojimo šakoje reikia didesnio įsitraukimo nei kitose sporto šakose, nes gyvūnu reikia rūpintis kasdien.

„Žirgas – įsipareigojimas, kurio negali kitam numesti, todėl žirgų sportas ugdo charakterį labiau nei kitos veiklos. Sportbačius gali padėti į spintą, automobilį pastatyti į garažą, raketę įkišti į spintą ir pamiršti, o įsitraukus į žirgų sportą sustoti nebegalima“, – šypteli p. Uždavinytė-Šimelionienė.

Ji pasakoja, kad dėl tokios atsakomybės ir bendravimo su žirgais teikiamos naudos jojimo sportas ypač patartinas problemiškiems paaugliams.

Gydymas žirgais vadinamas hipoterapija: mokslo įrodyta, kad ritmingas žirgų judėjimas teigiamai veikia žmogaus fiziologiją ir psichologiją. Jojimu gydomi judėjimo sutrikimai, jis padeda greičiau pagyti nuo įvairaus paralyžiaus, žirgai teigiamai veikia ir autistus.

Teigiamą žirgų naudą žmogaus sveikatai aprašė Hipokratas. XX a. tokia terapija plačiau susidomėta po Helsinkio olimpinių žaidynių 1952 m., kai danė Liza Hartel, sidabro medalio prizininkė jojimo rungtyje, papasakojo, kaip jojimas jai padėjo atsigauti po poliomielito – ūminės virusinės ligos, dar kitaip vadinamos vaikų infekciniu paralyžiumi.

Nuo 1960 m. toks gydymo būdas taikomas Austrijoje, Vokietijoje ir Šveicarijoje, 1992 m. įteisintas JAV. Lietuvoje taip pat yra bandymų įteisinti tokį gydymą, nuo 2014 m. Kurtuvėnų regioninio parko žirgyne veikia Šiaulių universiteto sveikatinimo, hipoterapijos ir sporto centras.

Reikalingi vienas kitam

Anot pašnekovės, ne tik žirgas teigiamai veikia žmogų, bet ir priešingai. Žirgams būtinas bendravimas, hierarchija ir rutina – tuomet jie jaučiasi saugūs ir laimingi. Žmogus pakeičia bandos lyderį, užtikrinantį saugumą.

Raitelė pasakoja, kad dėl savo lyderio žirgas padarys viską, ko prašomas, nebent nesuprastų arba negalėtų. Šis išskirtinis gyvūno bruožas leidžia jį artimai prisijaukinti: „Tinkamai elgdamiesi su žirgu, palenkiame jį savo pusėn ir iš jo galime prašyti vis daugiau.“

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

Nepraleiskite savo srities naujienų

„Verslo žinių“ akademija

„Verslo žinių“ akademija

Išsamūs praktiniai mokymai ne didesnėse nei 14 dalyvių grupėse

Pažintinis žurnalas

Pažintinis žurnalas

Tiems, kas brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi

Nepamirštamos kelionės laiku

Nepamirštamos kelionės laiku

Kas mėnesį laukia nauji įspūdžiai ir netikėti atradimai

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau