Plėšimų tradicijos: pinigai arba gyvybė

Publikuota: 2017-04-17
Iki XVII a. vidurio apiplėšimai Anglijos keliuose tebuvo nemalonus nuotykis, tačiau vėliau išplito tarsi maras. Kaltininkas – 1642–1646 m. įsiplieskęs pilietinis karas. („Reuters“ / „Scanpix“) nuotr.
Iki XVII a. vidurio apiplėšimai Anglijos keliuose tebuvo nemalonus nuotykis, tačiau vėliau išplito tarsi maras. Kaltininkas – 1642–1646 m. įsiplieskęs pilietinis karas. („Reuters“ / „Scanpix“) nuotr.
Autorius  

Išvažiavę iš Londono daugelis aristokratų ir turtuolių imdavo drebėti iš baimės. Pakelėje už kiekvieno krūmo galėjo slėptis kaukėtų ir dviem užtaisytais pistoletais ginkluotų piktadarių. Turtingos aukos garantavo kelių plėšikams neblogą pragyvenimą.

Jackas Sheppardas šypsosi, mirksi ir siunčia publikai oro bučinius. Jį stebi daugiau kaip 100 tūkstančių susižavėjusių akių, garsūs šūksniai sklinda po Taiberno aikštę. 1724 m. lapkričio 16 dieną joje susirinko daugybė Londono gyventojų. Visi veržiasi į priekį, kad galėtų geriau matyti, o aplinkiniuose paviljonuose sustoja prekyba.

Ši žmonių minia susirinko pasižiūrėti, kaip gyvenimą baigs gyva legenda –Jackas Sheppardas turės mirti. Budelis stovi pasiruošęs pakarti 22 metų pakelės plėšiką, vagį, kuris dėl savo drąsos, žavesio ir nepaprasto įžūlumo tapo garsenybe.

Sheppardui net keturis kartus pavyko pasprukti iš garsiojo Londono „Newgate“ kalėjimo. O dar prieš jam pabėgant kalėjimas turėjo atlaikyti moterų, norinčių praleisti laiką žaviojo piktadario draugijoje, antplūdį. Į kalėjimą taip pat atvykdavo dailininkų, norinčių nutapyti jo atvaizdą drobėje, o tie, kurie negalėjo pamatyti Sheppardo, tapydavo kitus kalinius.

Tačiau paskutinė valanda atėjo ir Jackui Sheppardui. Londoniečiai susirinko pasižiūrėti, kaip baigsis įdomi istorija, o laukdami jau aštuntos tąmet mirties bausmės vykdymo linksminasi ir gerai leidžia laiką.

Šiurpas nukrečia minią, kai Sheppardui iš po kojų į šalį nukrinta kopėčios ir jis ima siūbuoti ore. Kūnas paliekamas kaboti dar 15 minučių, kad budelis būtų tikras, jog nuteistasis negyvas. Kai Sheppardo palaikai pagaliau nuimami nuo kartuvių, jo gerbėjai prasibrauna į priekį ir padaro glaudų ratą, kad trofėjų medžiotojai nenuplėštų drabužių ar nesudraskytų kūno.

Jackas Sheppardas mirė, bet jo vietą greitai užims kiti. Londono apylinkėse pilna pakelės plėšikų. Liaudis juos myli, nes šie švarina turtuolius.

Senos plėšimo tradicijos

XVIII a. apiplėšimai Anglijos keliuose nieko nestebino. Pastaruosius 500 metų apiplėšimai būdavo tokie dažni, kad karalius dar 1285 m. įsakė 200 metrų atstumu nuo kelio visoje šalyje iškirsti krūmus, kad plėšikams būtų sunkiau pasislėpti ir tykoti pasaloje.

Dar viduramžiais liaudis itin mėgo pasakojimus apie pakelių plėšikus, o bene populiariausia buvo legenda apie Robiną Hoodą, kuris plėšdavo turtuolius ir šelpdavo neturtinguosius. Vis dėlto neįrodyta, kad toks geraširdis plėšikas gyveno, o tikrovėje banditai buvo visai kitokie. Jie vogdavo, kad papildytų tik savo kišenes.

Iki XVII a. vidurio apiplėšimai Anglijos keliuose tebuvo nemalonus nuotykis, tačiau vėliau išplito tarsi maras. Kaltas buvo 1642–1646 m. įsiplieskęs pilietinis karas, kai vienoje pusėje kovojo parlamento šalininkai, apskritagalviai, o kitoje – karaliaus Karolio I šalininkai kavalerai. Šalies bajorija pasidalijo į dvi stovyklas, o kai parlamento kariuomenė laimėjo, rojalistai prarado savo turtus ir privilegijas.

Staiga tūkstančiai vyrų visiškai neteko pajamų. Jie mokėjo tik jodinėti ir naudoti ginklus. Todėl tapo pakelės plėšikais, nes tai buvo akivaizdi vienintelė galimybė užsidirbti.

Bajorai plėšė priešus

Apiplėšimų skaičius Anglijos keliuose po pilietinio karo smarkiai išaugo. Naujieji plėšikai dažnai buvo gerai apsirengę, pasižymėjo puikiomis manieromis ir daugelis jų plėšdavo tik tuos keliautojus, kurie per pilietinį karą palaikė parlamentą. Tai buvo metas, kai plėšikai turėjo rimtą pagrindą atrodyti kaip romantiški džentelmenai.

Rizika būti sučiuptam buvo nedidelė, nes Anglijoje iki pat XVII a. vidurio nebuvo policijos, o kariuomenės pajėgos negausios, todėl plėšikus gaudyti buvo perduota premijų medžiotojams. Plėšikai naudojosi ir vargana kelių būkle – karietos važiuodavo lėtai ir jas lengvai pavydavo raiteliai. Apie turtingus keleivius plėšikai dažnai sužinodavo iš pakelės užeigų ir nakvynės namų šeimininkų, kuriems už žinias atsilygindavo.

Daugiausia apiplėšimų vykdavo aplink Londoną. Sostinės gyventojų skaičius artėjo prie pusės milijono, o kitas pagal dydį miestas Noridžas teturėjo 20 tūkstančių gyventojų.

Vienas didikų, kurį karas privertė pasukti nusikaltimų keliu, buvo kapitonas Zachary Howardas. Jis užstatė savo žemę, o už gautus pinigus pasamdė vyrų kovoti karaliaus pusėje. Kai pralaimėjo, jis prarado viską ir buvo priverstas pragyvenimui užsidirbti plėšikaudamas ar pasisamdydamas kareiviu.

Pirmąja Howardo auka tapo Esekso erlas Robertas Devereux, remiantis parlamento kariuomenę. Kelio, einančio iš Londono į pietvakarius, posūkyje plėšikas prisiartino prie erlo karietos, įkišo pro langą savo šautuvą ir išsireikalavo 1 200 aukso svarų.

Kita auka taip pat buvo erlas, kurio vardo iki šių laikų neišliko. Didikas keliavo raitas, lydimas tik vieno tarno. Netrukus juos pasivijo Howardas, vyrai pradėjo maloniai šnekučiuotis. Tai truko tol, kol trijulė prijojo staigų posūkį.

„Pinigai arba gyvybė!“ – staiga suriko Howardas ir ištraukė pistoletą. Sutrikęs erlas puolė protestuoti, bet kai pašautas tiesiai į galvą krito jo arklys, atidavė savo deimantinį žiedą ir piniginę, pilną aukso monetų. Tada Howardas abi aukas tvirtai surišo nugaromis ir užsodino ant tarno arklio – erlas jojo atsukęs nugarą. Kai pora pasiekė artimiausią miestą, gyventojai juos pasitiko garsiai juokdamiesi.

Howardui išgarsėjus panašiais įžūliais apiplėšimais, už jo galvą buvo paskirta 500 svarų premija. Tačiau plėšiko niekas neatpažino, kai jis nuvyko į Česterį ir aplankė būsimą Anglijos vadovą Oliverį Cromwellį.

Griežtas jo pasisakymas prieš karalių įtikino visus, kad Howardas – nuoširdus parlamento rėmėjas. Karštai kalbančiam jam pavyko patekti net į būsimos aukos miegamąjį – jį pakvietė dalyvauti vakaro maldoje. Užuot meldęsis, plėšikas išsitraukė pistoletą, surišo Cromwellį, jam ant galvos išpylė naktipuodžio turinį ir paspruko su pagrobta aukso prikimšta pinigine.

1652 m. plėšikas padarė klaidą, buvo sučiuptas ir pasodintas į kalėjimą. Įžeidimo nepamiršęs Cromwellis asmeniškai atvyko pasižiūrėti, kaip budelis pakars Howardą.

Naujas karalius, nauji plėšikai

1660 m. buvo atkurta monarchija, o plėšikų ir jų aukų vaidmenys susikeitė vietomis. Rojalistai atgavo turtus ir titulus, o didžiausiems Cromwellio šalininkams teko plėšikauti. Naujieji nusikaltėliai galėjo pasinaudoti ir gerėjančia ekonomikos padėtimi.

Nusistovėjus taikai ir augant prekybai, eismas keliuose intensyvėjo, o keliautojai vežiodavosi daugiau pinigų nei anksčiau. Anglija ir auganti jos ekonomika vieno jauno prancūzo Claude’o Duvalio neramiai sielai atrodė galimybių rojus.

Duvalis į Angliją atvyko 1660 m. kaip tarnas, tačiau leido sau itin brangius pomėgius – azartinius lošimus, išgertuves ir moteris. Skylėtą savo biudžetą užtenkamai papildyti jis galėjo tik plėšikaudamas. Pasirodė, kad vyras tam yra labai gabus.

Per trumpą laiką jis atsidūrė ieškomiausių nusikaltėlių sąrašo viršuje. Vykdydamas apiplėšimus Duvalis elgdavosi riteriškai: buvo galantiškas, gerai apsirengęs jaunuolis, kiek įmanydamas stengėsi išvengti smurto ir nevaržomai flirtuodavo su damomis, kurias apvogdavo.

Tai truko neįprastai ilgai. Beveik dešimt metų Duvaliui pavykdavo išsisukti nuo pareigūnų, kol pagaliau jį gerokai įkaušusį suėmė Londono užeigoje „Skylė sienoje“. Jaunuoliui buvo tik 27 metai, kai 1670 m. sausio 21 dieną jo gyvenimas baigėsi kartuvėse. Įvykdžius bausmę, jo palaikai keletą dienų buvo pašarvoti vienoje aludėje. Daugybė turtingų ponių atvyko atsisveikinti su galantišku jas apšvarinusiu plėšiku.

Perjodamas arkliu apgavo teisėją

Iš Claude’o Duvalio šlovę perėmė dar vienas kilnus plėšikas, kuris parodydavo gailestingumą neturtingiesiems ir garsėjo nepaprastu išradingumu.

Johnas Nevisonas gimė 1639 m. Šiaurės Anglijoje, tarnavo kareiviu, kol rado naują būdą pasinaudoti savo gebėjimais valdyti ginklą. Jis jau buvo patyręs plėšikas, kai 1676 m. atliko žygdarbį, pelniusį jam šlovę.

Vieną vasaros dieną Anglijos pietryčiuose Kento grafystėje Nevisonas ištuštino keliautojų kišenes, tačiau suprato, kad jį atpažino. Norėdamas užsitikrinti alibį, jis paragino arklį ir kiek įkabindamas pasileido į šiaurę. Raitelis kiek įkabindamas lėkė visą dieną ir dar prieš saulėlydį išsekęs su žirgu įjojo pro Jorko, esančio už 320 kilometrų nuo apiplėšimo vietos, vartus. Čia vyras pasistengė patraukti visų dėmesį, net pats miesto meras jį pastebėjo.

Kai vėliau Nevisonas atvyko į teismą, liudininkai pasakojo, kad nusikaltimo dieną matė jį Jorke. Niekas nepamanė, kad egzistuoja bent menka galimybė tam pačiam žmogui prieš aušrą būti Kente, tad Nevisonas buvo išteisintas ir paleistas.

Po teismo plėšikas ėmė atvirai girtis savo apgavyste ir paskalos pasiekė net karaliaus Karolio II ausis. Jis pasikvietė Nevisoną ir liepė jam papasakoti visą istoriją. Plėšikas nuolankiai sutiko ir papasakojo dramatiškai vaizduodamas, kaip greitai jis jojo, tarsi būtų pats velnias.

Karalius iš jo istorijos skaniai pasijuokė ir Nevisoną praminė Greituoju velniu – pravardė jam prilipo.

Vis dėlto susitikimas su Karoliu II neišgelbėjo nuo kalėjimo. Nevisonas buvo vėliau sučiuptas už kitas vagystes. Tačiau jam vėl pavyko pabėgti iš kalėjimo padedant apsimetėliui gydytojui, nes šis pareiškė, kad nusikaltėlis negyvas. Vyras grįžo į šalies kelius ir toliau plėšikavo, šį kartą apsimesdamas vaiduokliu. Jis pastebėjo, kad keliautojai lengvai ir greitai atiduoda savo turtus, kai būna sustabdomi žmogaus, kuris, kaip jie mano, yra miręs ir prisikėlęs iš kapo.

Ilgainiui apgaudinėti buvo vis sunkiau, nes vis plačiau sklido kalbos, kad Nevisonas tik apsimeta mirusiu. Premija už jo gyvą galvą didėjo, ir galop 1684 m. sėkmė jį apleido. Gegužės 4 dieną Nevisonui buvo įvykdyta mirties bausmė, tačiau keliai dėl to saugesni netapo – atsirasdavo vis naujų plėšikų.

Turpinas nebuvo herojus

Bene garsiausias tų laikų plėšikas gimė 1705 m. Rytų Anglijoje. Priešingai nei kilnieji pirmtakai Claude’as Duvalis ir Johnas Nevisonas, Richardas Turpinas-Dickas plėšikaudamas nerodė jokio gailesčio.

Kriminalinę karjerą Turpinas pradėjo vogdamas galvijus ir vėliau parduodamas skerdykloms. Paskui susidėjo su viena vagių gauja, kuri plėšdavo gyventojų namus. Šis aukštas raupuotas piktadarys nesibodėjo žiaurių metodų, kad aukos atiduotų savo turtą.

„Tave nuogą įmesiu į ugnį, jei nepasakysi, kur yra pinigai!“ – grasino Turpinas senai našlei, pas kurią įsibrovė 1735 m. vasarį. Netrukus jo gauja buvo susekta ir suimta, tačiau „mėsininkas Turpinas“, kaip buvo vadinamas, išsisuko ir toliau veikė vienas.

Vėliau Turpinas ėmė plėšti keliautojus. Jis susidėjo su kitu pakelės plėšiku vardu Matthew Kingas. Ši nusikaltėlių porelė keliuose aplink Londoną plėšikavo iki 1737 m., kol buvo susekta slaptoje buveinėje miško urve.

Per susirėmimą Kingas buvo nušautas, manoma, kad netyčia jį kliudė pats jo porininkas. Turpinui pavyko pasprukti. Jis apsigyveno Jorke, pasivadino Johnu Palmeriu ir vertėsi pardavinėdamas vogtus arklius. Jo pėdsakų ilgai niekas negalėjo aptikti, kol pats apsimetėlis Palmeris padarė klaidą – įpykęs nušovė svetimą gaidį.

Turpino asmenybė buvo nustatyta kalėjime, bet įrodyti jo įvykdytų apiplėšimų nepavyko. 1739 m. balandžio 7 dieną jis buvo nuteistas mirties bausme už arklių vagystes. Dickui Turpinui buvo 34-eji, kai jis, kaip ir ištisos ankstesnės plėšikų kartos, gyvenimą baigė kartuvėse. Jis atgijo tik spalvotose berniukams skirtose knygelėse.

Pakelės plėšikų eros pabaiga

Tikriausiai nė vienas pakelės plėšikas neišsisuko nuo budelio. Anksčiau ar vėliau kiekvienam nusikaltėliui aplink kaklą apsivydavo kilpa. Tačiau kai kurie jų buvo itin sumanūs ir sugebėdavo nutolinti mirtį, o iki tol gyvendavo prabangiai. Plėšikauti pakelėse buvo taip pelninga, kad galimos bausmės nesustabdydavo.

Galop tam kelią užkirto anaiptol ne kova su nusikalstamumu. XIX a. pradžioje britų keliai buvo tokie apleisti, kad buvo būtina imtis radikalių priemonių. Kelių būklę pagerinti buvo atiduota į privačias rankas, o už savo investicijas privatininkai gavo teisę rinkti mokesčius iš keliautojų. Prie sutvarkytų naujų kelių iškilo mokesčių surinkimo postai. Nelauktai paaiškėjo, kad šitaip pakelės plėšikams buvo apribota judėjimo laisvė.

Iš pradžių mokesčių surinkimo postai buvo pastatyti prie Londono, bet šalyje jų skaičius sparčiai didėjo, o tai vertė plėšikus savo veiklos imtis vis toliau nuo gausiai žmonių lankomų vietų. 1830 m. apmokestinti keliai sudarė per 20 procentų visų britų kelių. Tuo pačiu metu imta statyti geležinkelius. Kai atsirado traukiniai, keleiviai arklius iškeitė į traukinius. Paskutinis apiplėšimas Didžiosios Britanijos keliuose užfiksuotas 1831 metais.

Pagaliau įstatymus laužantys pakelės riteriai išnyko, tačiau toliau gyveno grožinėje literatūroje. 1839 m., kai Jackas Sheppardas jau daugiau kaip 100 metų buvo miręs, Londone apie jo dramatišką gyvenimą buvo rodomos net aštuonios skirtingos pjesės. Tuo metu imtos leisti ir lengvo turinio knygelės berniukams apie Dicko Turpino nuotykius.

Prenumeruodami žurnalą sutaupote iki 30% nei pirkdami kas mėnesį.
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

„Verslo žinių“ akademija

„Verslo žinių“ akademija

Išsamūs praktiniai mokymai ne didesnėse nei 14 dalyvių grupėse

Pažintinis žurnalas

Pažintinis žurnalas

Tiems, kas brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi

Nepamirštamos kelionės laiku

Nepamirštamos kelionės laiku

Kas mėnesį laukia nauji įspūdžiai ir netikėti atradimai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

Nepraleiskite savo srities naujienų

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau