Širdis plaka lietuviškai, bet protas dirba vokiškai

Publikuota: 2017-04-16

Garsi Vokietijos dailininkė ir poetė Aldona Gustas pabrėžia esanti lietuvė, nors mūsų kalbos nebemoka. Iš Berlyno į Vilnių savo parodos „Moterys su burnomis“ pristatyti atvykusi 85-erių menininkė Lietuvoje vėl atvirto į vaiką. Vaikystės prisiminimai – tiek geri, tiek baisūs – yra svarbūs impulsai jos kūrybai, o pirmųjų gyvenimo metų patirtys turėjo lemiamą įtaką svarbiausiems sprendimams.

Su VŽ „Savaitgaliu“ p. Gustas susitiko antradienį, likus kelioms valandoms iki parodos atidarymo Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Ji džiaugėsi, kad darbai demonstruojami būtent šioje erdvėje, nors kalbantis su menininke ėmė pirštis jausmas, kad mieliausiai savo paveikslus ji būtų iškabinusi Gedimino pilyje. Tai – iš vaikystės idealizuojamas objektas, kaip ir dar keli neištrinami prisiminimai iš Kauno ir Šilutės. Per daugiau nei valandą trukusį pokalbį p. Gustas vis persikeldavo į vaikystę, o gražius paveikslus keitė niūrūs prisiminimai apie karą, bėgimą iš Lietuvos, akistatą su rusų kariais Vokietijoje ir su moterimis, kurias tie sovietų „išvaduotojai“ išprievartavo.

Šeima: tapatybių mišrainė

Aldona Gustas gimė 1932 m. Šilutės rajone, Kreceviškiuose, lietuvio ir vokietės šeimoje. Šilutės apylinkėse ir Klaipėdoje prabėgo jos vaikystė. Per Antrąjį pasaulinį karą, baigiantis vokiečių okupacijai ir artėjant sovietams, šeima pasinaudojo motinos kilme ir išvyko į Vokietiją. Ponia Aldona augo šeimoje, kurios viena pusė buvo vokiška, tačiau namuose buvo kalbama lietuviškai, o vadinamojo Mėmelio regiono vokiečių kalba buvo kitokia, iš dalies sulietuvinta.

„Tai buvo visiškos mišrainės laikotarpis. Močiutė iš mamos pusės buvo vokietė – pavarde Seewald, bet jautėsi visiška lietuvė. O senelis buvo iš tiesų lietuvis, bet jautėsi šimtaprocentinis prūsas, Pirmajame pasauliniame kare kovojo prie Reino“, – pasakoja p. Aldona.

Jos lietuvis tėvas, dirbęs policininku, sugebėjo organizuoti, kad šeima kaip vokiečiai gautų teisę persikelti į Vokietiją, nes nujautė, kad sovietai sugrįš. Pabėgęs tėvas Vokietijoje vis dėlto neišvengė susidūrimo su sovietais, buvo atskirtas nuo šeimos ir ištremtas į Sibirą. O mylimas dėdė iš Kauno Johannesas, pasak p. Gustas, buvo nusistatęs prieš Hitlerį, neslėpė priešiškumo ir atviri jo pasisakymai jam kainavo gyvybę – jis atsidūrė nacių sukurtoje Zachsenhauzeno koncentracijos stovykloje, ten ir mirė.

Grįžo į džiaugsmo gatvę

Šeimos narių, Lietuvos kraštovaizdžio, Aldonos kaip mergaitės vaizdiniai nusėdo menininkės kūryboje – eilėraščiuose ir paveiksluose. Kai prieš kelerius metus p. Gustas sulaukė susidomėjimo iš Lietuvos dėl savo darbų eksponavimo ir sužinojo, kad parodą norima surengti Kauno Čiurlionio paveikslų galerijoje, tai jai buvo itin džiugi žinia. Toji gatvė, kurioje yra muziejus (V. Putvinskio g. – VŽ), p. Gustas labai gerai pažįstama iš vaikystės.

„Mano dėdė Johannesas ten gyveno. Man tai buvo džiaugsmo gatvė. Tai, kad mano „Moterys su burnomis“ atsidūrė būtent ten, man prilygo stebuklui“, – kalba p. Gustas.

Menininkė nutarė apdovanoti Kauną savo bibliotekos lobiais: kai sužinojo, kad Kauno apskrities bibliotekoje yra vokiškų leidinių biblioteka, pažadėjo jai po savo mirties perleisti turimas knygas. „Turiu begalę puikių knygų, kurių neturiu kam palikti. Mano pažįstami ir man mieli žmonės tiesiog neturi namuose tiek vietos. Dabar žinau, kad jos atkeliaus į Kauną“, – džiūgauja ji.

Vilniuje p. Aldonos širdžiai ypač miela Gedimino pilis: „Aš ją vaikystėje tiesiog įsimylėjau. Ir dabar, net gėda prisipažinti, man tai gražiausia pilis pasaulyje. Esu laipiojusi ir vaikščiojusi ten daug sykių, ten svajodavau ir fantazuodavau. Prie Vilnelės moterys skalbdavo, visa tai – moterų rankų judesiai, vandens čiurlenimas – man buvo tikrų tikriausia poezija. Įsivaizduodavau, kaip jas ir pilį saugo riteriai, kariai.“

Kreceviškiuose, kur p. Aldona gimė, prabėgo irgi labai svarbios, neišdildomos dienos. „Netoli Šilutės, kur gyvenome, prie pat senelių namų buvo protestantiškos kapinaitės ir geležinkelis. Labai mėgdavau vaikščioti bėgiais ir lankytis kapinėse. Skaitydavau mirusiųjų vardus ant antkapių, jų gimimo ir mirties metus. Bandydavau įsivaizduoti, kokie tai buvo žmonės. Man tai buvo lyg žaidimo draugai, nes buvau vieniša – neturėjau nei brolių, nei seserų, bendraamžių draugų ten taip pat nebuvo. Iš senelių namų kaip dabar atsimenu pietus,vakarienę – visada prieš valgį sukalbėdavome poterius. Tai man paliko neišdildomą įspūdį“, – pasakoja moteris.

Pašnekovės klausiu, koks jausmas aplanko dabar sugrįžus į Lietuvą.

„Lietuvoje manyje vėl nubudo ta maža mergaitė. Tas jausmas – išskirtinis, nors žinau, kad gyventi čia jau nebesugebėčiau. Tik Berlyne. Tačiau esu lietuvė, nors turiu Vokietijos pilietybę. Esu lietuvė visa savo esybe ir tų šaknų iš mano sielos niekas negali išrauti. Mano širdis plaka lietuviškai, o protas dirba vokiškai. Tai lėmė vokiečių kalba. Kūryboje, ypač rašant poeziją, jaučiu tą poreikį laikytis vokiškos disciplinos“, – sako p. Gustas.

Išsaugojo Aldoną

Iki devynerių metų Aldona Gustas dar kalbėjo lietuviškai, tačiau vėliau nebebuvo su kuo šnekėti šia kalba. Ją užmiršo, atmintyje liko tik paskiri lietuviški žodžiai ir eilėraštis iš vaikystės, kurį gali pasakyti turbūt ir prikelta iš miegų:

„Aš esu maža mergytė 

Kaip graži rūtytė 

Šen suku, ten suku 

Ir daugiau nieko negaliu.“

Ponia Gustas prisimena, kad iš Lietuvos pirmiausia persikėlė į Rostoką, ten jai siūlė pasikeisti vardą į vokišką.

„Iki tol nemėgau savo vardo. Aldona – man nepatiko, bet kai atėjo metas rinktis, tai buvo vienas iš pirmųjų mano gyvenime svarbių pasirinkimų. Nutariau, kad liksiu Aldona.“

Kadangi šeimoje buvo šnekama lietuviškai, o Mėmelio regiono vokiečių kalba irgi buvo labai savita, Aldonai Vokietijoje kalbos teko mokytis tarsi visai naujos. Kalboms gabi mergaitė greitai ją išmoko, tačiau buvo ir nelengvų momentų, kurie baigėsi ir įsiūčio proveržiais. Ponia Gustas prisimena, kaip mokyklos kieme iš jos šaipėsi, ko gero, net ne piktai, berniūkščiai. Tada ją pagavo nenumaldomas pyktis ir agresijos priepuolis, ji tiesiog puolė kulti vaikiščius.

„Tą įsiūtį savo oda dar ir šiandien jaučiu. Kaip aš juos puoliau! Jie ne juokais išsigando, turbūt pamanė, kas gi čia per ragana! Tačiau nuo tada jie mane paliko ramybėje. Taip elgtis, kaip padariau, nederėtų, bet tikrai jėga išsikovojau pagarbą“, – juokiasi ji.

Peštynių jos gyvenime netrūko ir vėliau: „Ne kartą buvau parnešta namo ant neštuvų. Hitlerio laikais tautinius konfliktus perimdavo ir vaikai. Ne kartą mušiausi dėl Lietuvos, dėl to, kad esu lietuvė. Paskui atėjo laikas, kai teko muštis už Vokietiją, už vokiečius, nes juos visus ir viskuo kaltino.“

Prievartavimų pėdsakas

O vokiečiai, ypač moterys, patyrė neapsakomų kančių, primena p. Gustas. „Buvau 9-erių, kai Rostoke ėjome gatve ir matėme gulinčius žuvusius vokiečių karius. Mama liepė nežiūrėti, bet aš žiūrėjau. Žiūrėjau ir pavydėjau jiems. Devynerių man jau visko buvo gana – nebenorėjau gyventi. Buvau netekusi mylimo dėdės, mačiusi moterų prievartavimus“, – sako ji ir priduria, kad visgi gimusi po laiminga žvaigžde, nes išvengė paties baisiausio.

Bent du kartus ji vos ištrūko iš sužvėrėjusių sovietų karių nagų. Už tai dėkinga tėvui. Jis ir mama buvo pramokę rusiškai, mokėjo prievartautojų leksikoną, – tuo metu tai buvo svarbiausia. Tėvas, kartą pajutęs, kad rusų kariai taikosi į esančias su juo moteris, tarp kurių buvo ir dukra Aldona, ėmė jų akivaizdoje taip plūstis, kad net juos išmušė iš vėžių. Tėvas išgelbėjo ją dar kartą – karui artėjant į pabaigą, atkakliais laiškais išreikalavo, kad mergaitė būtų išleista iš internato gydytis, nes jai kraujavo dantenos.

„Tėtis parašė: vokiečių mergaitė negali netekti dantų. Hitlerinėje Vokietijoje tai buvo mane išgelbėjęs sakinys. Kai grįžau, neradau nė vienos mergaitės iš savo internato. Man papasakojo, kad visas jas išprievartavo girti rusų kariai, sumetė į traukinį ir išsiuntė į Sibirą. Negaliu pamiršti šito siaubo. Mergaitės, su kuriomis žaisdavau ir smagiai maudydavausi tvenkinyje, patyrė tai. To neįmanoma pamiršti ar kaip nors prislopinti“, – atsidūsta p. Gustas.

Ji prisimena, kad karui einant į pabaigą, 1945-aisiais, mama susilaukė vaikelio, tačiau tėvas jau buvo išvežtas, tad paauglei Aldonai teko išlaikyti šeimą. Ji įsidarbino Rostoko moterų klinikoje. „Kas dieną pas mus atveždavo išprievartautų, nukankintų moterų. Niekas apie jas nekalbėjo, jokiame laikraštyje apie tai nerašė, o aš tai kas dieną mačiau. Išprievartautas ir to nepatyrusias moteris skiria ištisi pasauliai. Kai mačiau jų akis ir lūpas, mačiau ne tik siaubą, bet ir neįtikėtiną stiprybę, norą gyventi. Tačiau tai turėjo įtakos tam, kad aš nenorėjau susilaukti vaikų“, – apie esminį apsisprendimą gyvenime kalba moteris.

Jos vyras, taip pat rašytojas Georgas Holmstenas (mirė 2010 m. – VŽ) pritarė žmonos pasirinkimui.

„Mes gyvenome laikotarpiu, kai naujas karas atrodė labai tikėtinas. Mudu su vyru niekada dėl to nesigailėjome. Norėjome būti laisvi menininkai ir tai mums pavyko. Mes buvome vienintelė rašytojų pora Vakarų Berlyne – tai daug ką pasako. Kai savo vyrui, su kuriuo išgyvenome kartu 52 metus, jau gulinčiam mirties patale ištariau paskutinius žodžius: „Georgai, mes išgelbėjome savo laisvę“, – jis į mane pažvelgė dėkingumo kupinomis akimis, – prisimena p. Gustas. – Mes žinojome, ko nenorime. Mano močiutė visada sakydavo, kad svarbiau žinoti, ne ko tu nori, o ko nenori. Ji buvo teisi.“

Nuo politikos prie eilių

Ponia Gustas pasakoja, kad nors menininkų poros gyvenimas nebuvo lengvas – stigo pinigų, jie buvo laimingi. „Pamenu, kai eidavome Kudamm gatve, žvelgdavome šiek tiek pavydžiai į kavą geriančius žmones ir drąsinome save, kad ateis laikas, kai ir mes galėsime sau tai leisti. Atėjo toks laikas, sėdėjome ir gėrėme ten kavą, bet kažkodėl tai buvo siaubingai nuobodu. Tas gyvenimas kartais yra brutalus!“ – nusikvatoja menininkė.

Su vyru p. Gustas susipažino per atsitiktinumą – ji krito jam į akį, netyčia jiedu susitiko dar sykį. „Tai buvo magija. Likimo žvilgsniais apsikeitėme. Tai buvo daugiau nei įsimylėjimas. Tekėti nenorėjau, bet jis sugebėjo mane apsukti apie pirštą ir nesipiršdamas. Jis neklausė, ar noriu už jo tekėti. Kartą jis tiesiog paklausė, kada mes susituoksime, – paklausė lyg tarp kitko, primindamas, kad reikia suplanuoti būtiną terminą. Po kelių savaičių tai padarėme. Mes idealiai tikome vienas kitam. Galbūt todėl, kad mūsų mentalitetai turėjo daug bendro. Georgas buvo kilęs iš Latvijos. Iš Baltijos šalių kilę vokiečiai yra tikrai kitokie nei tuometiniai Reicho vokiečiai“, – šypsosi p. Gustas.

Juos siejo ir tai, kad jie jautė savo baltiškos kilmės svarbą, domėjosi, kas vyksta jų tėvynėse. „Visada, kur tik galėdavau, primindavau apie Lietuvą, kai ji buvo įkalinta už geležinės uždangos. Taip pat stengiausi nešti pasauliui žinią apie Lietuvą ir po Nepriklausomybės atkūrimo, nes susidomėjimo buvo per mažai, o Baltijos šalių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – svarba yra didžiulė, nes šios šalys yra tarsi skydas nuo Rusijos. Mes taip pat nenorime, kad mūsų Baltijos jūra virstų karinių laivų baseinu“, – sako ji.

Pora visada domėjosi politika, nepritarė tiems menininkams, kurie atsiriboja nuo jos. „Savo kailiu patyriau, kokią galią turi politika. Jei ji pakrypsta bloga linkme, tenka bėgti iš tėvynės, vargti kare. Todėl jaučiu atsakomybę ir visada einu balsuoti, net jei sergu. Tas, kuris nebalsuoja, nusipelno antausio. Taip pat dalyvauju profsąjungų veikloje, nes tai taip pat yra labai svarbus veikėjas, galintis daryti spaudimą vyriausybėms, būti atsvara. Aš ir mano vyras aktyviai domėjomės politika, daug apie tai diskutuodavome. O po tokių diskusijų sėsdavau rašyti eilėraščių apie meilę. Patikėkite, tai nėra lengva!“ – tikina poetė.

Kurdama eiles p. Gustas stengiasi ieškoti naujų kampų, įkvėpimas kartais aplanko sunkiausiais gyvenimo momentais. „Meilė, gyvenimas ir mirtis laikosi kartu. Kai mano vyras jau buvo prie mirties, varčiau prenumeruojamą dienraštį ir akis užkliuvo už pranešimų apie mirtis ir užuojautų puslapio. Kaip nuobodžiai viskas parašyta – pasibaisėjau. Kilo jausmas, lyg tai kažkuo žeidžia mano pačios savigarbą. Užsispyriau parašyti gedėjimo eiles, kurios būtų be kičo ir tradicijų. Pasakiau vyrui, kad po jo mirties parašysiu tokias eiles. Jis sirgo demencija, tačiau vis dar būdavo momentų, kai jam protas nušvisdavo. Ir kaip tik tada, kai jam tai pasakiau, jis nušvito – jo žvilgsnis buvo aštrus, kupinas padėkos ir pasididžiavimo. Jis buvo labai laimingas, kad jo Aldoną vėl pagavo įkvėpimas sukurti kai ką neįprasto. Tą knygą pavadinau „Untoter“ („Nemiręs“)“, – p. Gustas kalba apie 2016 m. Lietuvoje išleistą knygą, kuri pretendavo gauti Maironio premiją. Lietuvoje knygai buvo adaptuotas kitoks pavadinimas – pagal vieną rinkinio eilėraštį – „Padovanok man obuolį iš anapus“.

Moteris ir jos vyrai

Ponia Gustas įsitikinusi, kad naują kampą surado ir naujausiame savo poezijos rinkinyje „Zeit zeitigt“ (poezijos vertėjai rekomenduotų panaudoti naujadarą ir versti „Laikas laiksta“). Jame ji kalba eilėmis apie laiką moters akimis, nes moters vaidmuo menininkei labai svarbus. „Laikas teka iš vyriškos perspektyvos, moteris tame negali jaustis gerai“, – pokalbio su VŽ metu sako dešimtis poezijos knygų parašiusi, nuo 26-erių eilėraščius kurianti p. Gustas. Tačiau kartu ji sako nesanti feministė, labai myli vyrus ir jokiu būdu nenori karo tarp vyrų ir moterų. Tiesiog moteriškasis ir vyriškasis pradai turi turėti galimybes savaip atsiskleisti.

Pati p. Gustas tarp vyrų jaučiasi labai gerai ir jie jai paklūsta. 1972 m. Vakarų Berlyne ji įsteigė legendinę menininkų grupę „Berlyno dailininkai-poetai“ (Berliner Malerpoeten), kuriai priklausė 14 tapančių rašytojų ir rašančių tapytojų, tarp jų – ir garsusis Guenteris Grassas. Grupė buvo išskirtinė ir tuo, kad joje buvo tik vyrai, išskyrus Gustas, ir ji buvo ne tik grupės „motina“, bet ir jos vadovė. „Jie klausė manęs, nors kiekvienas buvo labai charakteringas, pasitikėjo mano sprendimais ir niekada nesiskųsdavo, neburbėdavo“, – prisimena ji. Remiama Goethe instituto, ji organizuodavo dailininkų-poetų parodas Pietų Amerikoje ir Pietvakarių Europoje. Be to, ji yra išleidusi keletą Berlyno dailininkų-poetų antologijų.

Dailininkė-poetė pasakoja, kad norėjo į grupę prikviesti ir moterų, tačiau vyrai balsavo prieš jų priėmimą, nes jos jiems atrodė per daug feministinės, tai ardytų jų grupės harmoniją.

Kaip p. Gustas pavyko ne tik įsilieti į šių menininkų vyrų terpę, bet ir juos vadelioti? „Aš nesu feministė, per daug myliu vyrus. Bet mano sugebėjimas sugyventi su jais turi kitą svaresnę priežastį. Tai supratau tik visai neseniai, prieš kelias savaites, jau ruošdamasi kelionei į Lietuvą. Supratau, kad visa tai susiję su mano vaikyste. Būdama maža nenorėdavau žaisti su mergaitėmis – manęs nedomino mergaitiški žaidimai. Aš mieliau karstydavausi medžiais ir pešdavausi su berniukais. Tuo metu ir išmokau „berniūkščių kalbą“, kuri man pravertė ir ateityje. Dabar esu įsitikinusi, kad tai vyko instinktyviai, ne apskaičiuotai, bet tai buvo mano raktas į Berlyno dailininkų poetų vyrų ratą“, – atsakė menininkė.

Moterys ir kičas

Kitonišką moteriškumą p. Gustas bandė perteikti ir dailėje. Iki gegužės vidurio Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje eksponuojamoje parodoje „Moterys su burnomis“ paveikslai skleidžia erotines bangas, bet moterys vaizduojamos nekičiškai. Nuogi moterų kūnai, tarsi siūbuojantys lenktomis linijomis, kurios tai neryškiai, tai gana aiškiai nubrėžia krūtų ir lyties organų kontūrus bei jų sąlytį, arba netikėtai virsta keistomis žuvų ar paukščių figūromis. Joms akcentą suteikia mažučiai šokčiojantys ryškiai raudoni brūkšneliai ar taškai – burnos. Savo cikle „Moterys su burnomis“ ji metė iššūkį kičui, paliko vietos paslapčiai ir fantazijai – todėl nepiešė joms akių ir nosių.

Impulsą sukurti piešinių ciklą „Moterys su burnomis“, kaip teigia p. Gustas, suteikė kitų dailininkių darbai. Jai užkliuvo „dresuota“ burnų ir plaukų vaizdavimo maniera. Ponios Gustas manymu, tai vyraujančių grožio idealų pinklės, kurių ji kaip moteris menininkė turinti saugotis. Taigi jos darbai – stereotipinio moteriškumo vaizdavimo kritika. Ponią Gustas erzina vyraujantis moters grožio kultas, kičiškumo perkėlimas ir į dailę: „Kaip nutapomos krūtys! Tarsi jos būtų silikoninės. Net bažnyčiose matome tokias Madonas, kokių moterų nebūna. Jei liemenėlės neseginti moteris pasilenkia, jos krūtys irgi pasvyra, o ne pūpso kaip kamuoliai. Mane tas apsimetinėjimas erzino, kadaise tariau sau – gana, metas tiesai.“

„Moterys su burnomis“ prieš atvykdamos į Vilnių buvo eksponuojamos Kaune, Klaipėdoje ir menininkės gimtuose kraštuose – Šilutėje. Aldonos Gustas kūryba ir asmenybė sulaukia vis didesnio dėmesio ir pripažinimo tiek Vokietijoje, tiek už jos ribų. Ponia Gustas yra gavusi šiuos apdovanojimus: Rahelės Varnhagen von Ense medalį (1997 m.); Vokietijos kryžius už nuopelnus (1999 m.); ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalį (2006 m.).

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

Nepamirštamos kelionės laiku

Nepamirštamos kelionės laiku

Kas mėnesį laukia nauji įspūdžiai ir netikėti atradimai

Smalsiems, protingiems, norintiems suprasti

Smalsiems, protingiems, norintiems suprasti

Tiems, kurie niekada nenustoja mokytis

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

Nepraleiskite savo srities naujienų

Pažintinis žurnalas

Pažintinis žurnalas

Tiems, kas brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi

http://www.vz.lt
Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau