Kokybiškų komiksų kultūra formuojasi ir Lietuvoje

Publikuota: 2017-03-12

Komiksų kultūros Lietuvoje nėra, o galėtų būti, sako Tomas Mitkus, „Studio Mitkus“ vyriausiasis dailininkas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto dėstytojas ir komikso „Leičiai“ autorius. VŽ „Savaitgalis“ domisi, kodėl Lietuvoje vartyti komiksus nėra taip įprasta, kaip skaityti knygą arba žiūrėti filmą.

„Sukurti ir išleisti komiksą kainuoja nepalyginti mažiau, nei pastatyti filmą, todėl remti komiksų kūrimą finansine prasme labiau apsimokėtų“, – svarsto Tomas Mitkus. Filmų gamybos ir sklaidos rėmimui pernai Lietuvos kino centras skyrė apie 2 mln. Eur, o komiksų kūrybos valstybė neremia. Kita vertus, kalbėti apie komiksų projektų rėmimą dar per anksti. Pašnekovo įsitikinimu, Lietuvoje kultūros finansavimas apskritai labai ribotas, todėl negali būti skiriamas mažai gerbėjų turinčioms veikloms, tarp jų ir komiksams.

Priemonė švietimui

Piešti pasakojimai galėtų būti naudojami kaip įrankis sudominti dėstoma informacija, tokia praktika taikoma Amerikos švietimo įstaigose.

Tokių užuomazgų pasitaiko ir Lietuvoje. Antai asociacija LATGA Vilniaus knygų mugėje pristatė Ulos Šimulynaitės komiksų knygelę jaunimui „Miklūs pirštukai“ apie autorių teises – joje piešiniais pasakojama, kad ne visas interneto turinys yra laisvai prieinamas ir galimas naudoti.

Ponas Mitkus savo moksliniame darbe apie komiksų panaudojimą kaip kultūrinę ir edukacinę priemonę teigia, kad iliustruotas tekstas suvokiamas ir įsimenamas geriau, todėl literatūros kūrinio adaptacija į komiksą galėtų būti įrankis sudominti ir paskatinti moksleivius paimti į rankas originalią knygą.

Anot jo, mokymo įstaigose tokios praktikos vengiama, nes vyrauja požiūris, kad kūrinių adaptavimas į grafinį pasakojimą iškreipia originalą. Visgi pastebėta, kad vaikai komiksų forma perskaitę klasikinės literatūros kūrinius, pavyzdžiui, „Mobis Dikas“ arba „20.000 mylių po vandeniu“, vėliau perskaitė ir originalų kūrinį.

Kultūra nesusiformavo

Išaugę iš Lietuvoje vis dar populiarių „Donaldas ir kiti“ istorijų, komiksus nunešėme į palėpę ir pamiršome. Taip atsitiko todėl, kad daugiau nebuvo ko skaityti. Dabar komiksų suaugusiems Lietuvoje atsiranda vis daugiau, bet užaugusius „Donaldo“ skaitytojus jais vėl sudominti sunku. Todėl, anot pašnekovo, teks sulaukti, kol užaugs nauja komiksų skaitytojų karta. Komiksus jis lygina su vaizdo žaidimais, – iš pradžių jie irgi laikyti pramoga tik vaikams. Dabar nieko nestebina, kad vyresni žmonės laisvalaikiu žaidžia vaizdo žaidimus.

Ponas Mitkus pasakoja, kad jo su kolega Karoliu Zikaru sukurta tęstinė istorinių komiksų serija „Leičiai“ yra skirta vyresnei nei 16 metų auditorijai, bet autoriai pastebėjo, kad suaugusieji perka šį leidinį savo 10?12 m. vaikams. Paaiškėjo, kad tikslinė knygos auditorija suaugusieji nevertina šios knygos kaip sau tinkamos.

Požiūris, kad piešti pasakojimai yra tik vaikams skirta pramoga, gajus ir komiksų gimtinėje Amerikoje. 8 dešimtmetyje rinkodaros specialistai, siekdami paversti komiksus patrauklia preke suaugusiems, juos pradėjo vadinti grafine novele. Šis terminas, anot pastarųjų dešimtmečių amerikiečių komiksų kūrėjo Alano Moore’o, yra patrauklesnis knygynams ir bibliotekoms bei jau užaugusiems komiksų knygučių mėgėjams: „grafinė novelė“ skamba solidžiau nei įprastai su vaikų pramoga asocijuojama komiksų knygelė.

Atsirado su bulvarine spauda

Klausimas, kada buvo sukurtas pirmasis komiksas, iki šiol kelia diskusijų. Pieštinių pasakojimų užuomazgų randama visais laikais, o dabartinį pavidalą jie įgavo XX a. 3 dešimtmetį, kai išpopuliarėjo bulvarinė spauda. Dažnai teigiama, kad pirmasis toks pasakojimas buvo amerikiečių komiksų juostelė „The Yellow Kid“, išspausdinta 1896 m., arba „Krazy Kat and Popeye“, mums gerai žinomos Popajaus personažo istorijos, išspausdintos 1929 m. leidybos kompanijos „King Features Syndicate“ piešinių serijose.

Kokybiškų trūksta

Lietuvoje komiksai buvo piešiami ir skaitomi dar prieš Ančiuką Donaldą ar Popajų. Periodiniuose leidiniuose, daugiausia satyriniame žurnale „Šluota“, buvo publikuojami trumpi karikatūriniai komiksai. Visgi kokybiškų grafinės novelės leidinių suaugusiems nebuvo, jų randasi tik dabar. Ona Kvašytė, pirmojo komiksų festivalio Lietuvoje organizatorė, sako, kad komiksų kultūra neatsiras, kol nebus kokybiškos pasiūlos.

Leidėjai komiksų leidyba labai nesižavi. Leidykla „Kitos knygos“ prieš 5 m. išleido grafines istorijas Arto Spiegelmano „Maus“ ir Marjanes Satrapi „Persepolis“. Gediminas Baranauskas, leidyklos direktorius, aiškina, kad knygas pasirinko išleisti ne todėl, kad tai komiksai, bet todėl, kad tai apskritai svarbios knygos. Dabar leisti naujų komiksų neplanuoja, nes, anot leidėjo, nėra ką.

Jam pritaria Raminta Nagelytė, leidyklos „Obuolys“ projektų vadovė. Anot jos, leisti komiksus neapsimoka, nes jų skaitytojų mažai, o gerų kūrinių trūksta. Visgi 2016 m. leidykla išleido Gerdos Jord komiksą „Gertrūda: grafinis Y kartos dienoraštis“, bet su sąlyga, kad ją užsisakys 500 žmonių – skaitytojai buvo kviečiami už 10 eurų įsigyti dar neišleistą knygą. Dabar komikso tiražas siekia 1.200, jo leidybą planuojama tęsti.

Pasak p. Nagelytės, „Obuolys“ mielai išleistų ir daugiau komiksų, jeigu tik kas nors pasiūlytų kokybišką turinį, nes jų leidybos sąnaudos nesiskiria nuo grožinės literatūros, o kartais yra mažesnės, nes komiksams nereikia brangaus popieriaus.

Pašnekovė sako nepastebinti augančio susidomėjimo komiksais nei pasaulio, nei Lietuvos rinkoje, bet neatmeta galimybės, kad ateityje komiksų leidyba gali suaktyvėti, kaip prieš keletą metų buvo su vampyrų tema: „Išleidus romaną „Saulėlydis“, rašytojai pradėjo nešti rankraščius apie vampyrus, to anksčiau nėra buvę.“

Kol kas – savilaida

Lietuvoje nuolat randasi naujų komiksų kūrėjų, bet dažniausiai tai entuziastai savilaidininkai ? autoriai publikuojasi keleto tūkstančio tiražų zinuose. Antai Ona Kvašytė, Prancūzijoje vizualiuosius mokslus krimtusi iliustratorė, grįžusi į Lietuvą nusprendė, kad reikia reaguoti į gyvuojančią komiksų savilaidą, ir pernai surengė pirmąjį komiksų festivalį Lietuvoje. Renginys sulaukė daugiau dėmesio, nei ji tikėjosi, todėl balandžio 20–22 d. festivalis vėl vyks. Juo siekiama ugdyti kūrėjų profesionalumą.

Įmantriam skoniui

Klasikinių komiksų knygų, sukurtų užsienio autorių, galima rasti Vilniaus Rūdninkų knygyne. Jo įkūrėjas Deimantas Vainilka sako, kad komiksų skaitytojai ieško netradicinių literatūros formų, o skaitytojų skaičius pamažu auga. Knygynas planuoja komiksų užsisakyti ir vėl, asortimentą derins pagal pirkėjų poreikius.

Kita kūrėja Miglė Anušauskaitė savo skaitytoją įsivaizduoja panašų į save: „Jeigu įsivaizduočiau konkrečią visuomenės grupę, pavyzdžiui, vaikus, tuomet tektų aiškintis, kas jiems suprantama, įdomu, ką galima jiems sakyti, o ko – ne. Aš savo istorijomis pasakoju tai, kas man pačiai įdomu ir aktualu. Pvz., šiuo metu kuriu komiksų knygą apie semiotiką Algirdą Julių Greimą.“

Grafika ir tekstas

Vieni komiksų žanrai labiau koncentruojasi į grafiką, jų autoriai dažnai yra dizaineriai ar animatoriai, jie dažnai publikuojasi ir užsienyje, dalyvauja parodose.

„Būna ir tokių autorių, kaip aš, kurie nesimokė grafikos. Turbūt pradėjau piešti komiksus anksčiau negu juos skaityti“, – šypsosi p. Miglė.

Savo kuriamus komiksus ji apibūdina kaip alternatyvius, skirtus suaugusiems ir jaunimui, ir jiems svarbiau istorija ar idėja nei profesionali grafinė raiška.

„Gerą komiksą gali nupiešti ir neprofesionalas“, – sako p. Miglė. Kaip pavyzdį ji įvardija kelių literatūros apdovanojimų prizininku išrinktą amerikietės Alison Bechdel grafinę istoriją „Fun Home: A Family Tragicomic“, kuri savo piešinius derino su retušuotomis nuotraukomis. Pašnekovė aiškina: „Komiksai – kaip romanai. Vieni autoriai geriau pagauna istoriją, kitų stipresnė poetinė raiška, tai priklauso nuo autoriaus braižo.“

Sėkmės recepto nėra

Gerų komiksų leidinių Lietuvoje jau turime. Jord ir Anušauskaitės knyga „10 litų“ apie Darių ir Girėną buvo apdovanota Patriotų premija, o pirmasis knygos tiražas išparduotas. Anot p. Anušauskaitės, gali būti, kad šiuo pasakojimu lietuviai susidomėjo, nes jame Lietuvos istorija buvo pateikta kitu formatu, o ant Puntuko akmens iškaltus tautos didvyrius komikso puslapiuose išvysti buvo neįprasta.

Knygos autorė sako nežinanti komikso sėkmės recepto: „Čia kaip su bestseleriais – gali mokytis, gali lankyti kursus „Kaip parašyti bestselerį“, bet visi tų kursų dalyviai populiarių knygų neparašys. Ir aš nežinau, kaip reikėtų antrą kartą pakliūti ant tokios bangos.“

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

Nepraleiskite savo srities naujienų

„Verslo žinių“ akademija

„Verslo žinių“ akademija

Išsamūs praktiniai mokymai ne didesnėse nei 14 dalyvių grupėse

Pažintinis žurnalas

Pažintinis žurnalas

Tiems, kas brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi

Nepamirštamos kelionės laiku

Nepamirštamos kelionės laiku

Kas mėnesį laukia nauji įspūdžiai ir netikėti atradimai

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau