Pakalbėkime apie meną: teigiama ir teigianti

Publikuota: 2016-12-03
Monika Furmanavičiūtė, „Teigiama“, drobė, mišri technika, 135 x 165 cm, 2010. „Lewben Art Foundation“ kolekcija.
Monika Furmanavičiūtė, „Teigiama“, drobė, mišri technika, 135 x 165 cm, 2010. „Lewben Art Foundation“ kolekcija.
Autorius  

„Lewben Art Foundation“ kolekcijos rubrikoje – jauniausios kartos tapytojos Monikos Furmanavičiūtės paveikslas „Teigiama“.

„Teigiama“ – taip pavadintas Monikos Furmanavičiūtės paveikslas, iš karto užduodantis ne vieną klausimą. Teigiama – būdvardis ar dalyvis? Jei būdvardis, kas šiame tapybos darbe teigiama – moteris, situacija, būsena, kontūrinė „ji“? O jei pavadinimas nurodo procesą, kas teigiama pačiu kūriniu?

Svarbūs abu momentai – teigimas ir teigiamas vertinimas, nes ilgą laiką moterys (taip pat kuriančios) buvo apibrėžiamos per neiginius – kas jos nėra. Kūrėjas vyras asocijavosi su s/teigimu, kultūra, originalu. Moteris – su negatyvu, šešėliu, kopija. Vyrai atstovavo protui ir racionalumui, moterys – laukinei gamtai ir pasąmonės gaivalams. Tokio archajinio mąstymo pavyzdžių apstu ir šiandien – užtenka įsijungti televizorių ir vietoj spalvoto pasaulio pamatai penkiasdešimt pilkų kostiumų atspalvių.

Žodis „teigiama“ nurodo pozityvą. Bet gal „būti teigiamai“ yra bloga programa mergaitei? Būti gerai, klausyti, atsiduoti ir pasiduoti? Kad galėtų kurti, moteris pirmiausia turi nužudyti angelą savyje, rašė Virginia Woolf. Moters siluetas sklendžia virš tuščios patalpos. Jos kūno poza sugestijuoja skausmą. Žalios ir baltos spalvos primena ligoninę, kaip ir blizgantis šaltas metalinis indas.

Kas įvyko?

Gimdymas? Persileidimas? Abortas? Išprievartavimas? Tas perregimas kūnas – miręs ar merdintis? Kūrinio kompozicija suspausta, žiūrovas įspeistas į kampą. Žvilgsniui nėra kur eiti, koridorius užskliaustas, tenka grįžti prie pakabinto perregimo kūno.

M. Furmanavičiūtės paveikslą galima skaityti kaip moters kančios variaciją. Medicininės nuorodos sąmoningai gretinamos su krikščioniška ikonografija – moters figūra primena horizontalų krucifiksą. Tačiau „nukryžiavimas“ ant operacinės stalo ar ligoninės lovos yra horizontalus. Dramatizmą sukuria ne statiško kryžiaus ir mirusio kūno kontrastas, o ankštas interjeras, primenantis konteinerį. M. Furmanavičiūtės paveikslą galima palyginti su 1977 m. Romoje daryta Francescos Woodman fotografija (https://secure.flickr.com/photos/10822525@N07/975481658/), kurioje matome tarpduryje kabančią merginą, rankomis besilaikančią už durų staktos. Merginos poza primena Nukryžiuotąjį, tačiau tamsus tarpduris yra veikiau kartuvės nei kryžius. Moteris žudo keturios sienos ir priverstinė domestifikacija.

Tarp dangaus ir žemės

M. Furmanavičiūtės mergina taip pat pakibusi tarp lubų ir grindų (dangaus ir žemės). Nulenkusi galvą, pritraukusi koją. Įsprausta tarp dviejų baltų vertikalių, ji neturi išeities. Paveiksle nėra išėjimo, tik apačioje ant grindų išbarstyti raktai. Net ne raktai, o jų negatyvai, saulės išdegintos dėmės. Tai, kad ištiestoji koja tarsi prasiveržia į kitą erdvę, neatveria perspektyvos. Pėda ir dubuo įgauna pilkšvas aureoles, veikiau sugestijuojančias virpulį nei šventumą. Skausmo ribuliai nuvilnija per paveikslą, išjudina tiesiomis linijomis suveržtą erdvę. Tas kūnas dar kvėpuoja. Bent tiek.

Paveikslas „Teigiama“ įdomus struktūriniu ir tapybiniu požiūriu. Griežtos interjero vertikalės ir horizontalės derinamos su laisvai gestiškai nutapyta moters figūra. Veikiau nupiešta, gal net užrašyta. Plokščia paveikslo erdvė ir perregimas moters siluetas kontrastuoja su realistiškai tapytu medicininiu indu. Jame atsispindi langas ir žmogaus siluetas. Visame paveiksle fotografiškai tikras yra tik indas su anapusinės šviesos pažadu. Blizgantis metalinis dubuo po moters dubeniu. Visa kita – modernizmo palatos sienas spardanti ekspresija: sukrešėjusio kraujo spalvos grindys, kūno skysčiais nutaškytos ir suodžiais nubrūžintos sienos.

Tai kas vis dėlto paveiksle teigiama? Gimdymo ir praradimo kančia, kaip kūrybinės inspiracijos šaltinis. Efemeriško kūno pergalė prieš disciplinuojančią architektūrą. Hierarchinių struktūrų suardymas ir tapybos išlaisvinimas. O svarbiausia – kad galima teigti savo būtį nesiteisinant, negražinant ir nesiekiant visada išlaikyti teigiamą balansą.

Monika Furmanavičiūtė

Gimė 1978 m. Vilniuje.

2010 m. įgijo tapybos magistro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje. Tais pačiais metais pradėjo doktorantūros ir meno aspirantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje.

2009 m. surengė pirmąją solo parodą ir kasmet pristato asmeninę parodą Lietuvoje, dalyvauja įvairiose grupinėse parodose užsienyje.

Menininkė gyvena ir kuria Vilniuje.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

„Verslo žinių“ akademija

„Verslo žinių“ akademija

Išsamūs praktiniai mokymai ne didesnėse nei 14 dalyvių grupėse

Pažintinis žurnalas

Pažintinis žurnalas

Tiems, kas brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi

Nepamirštamos kelionės laiku

Nepamirštamos kelionės laiku

Kas mėnesį laukia nauji įspūdžiai ir netikėti atradimai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

Nepraleiskite savo srities naujienų

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau