Neringos Medutytės portretas: iš lietuviškos žiniasklaidos į BBC ir „Al Jazeera“

Publikuota: 2017-09-02
Režisierė Neringa Medutytė. Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
Režisierė Neringa Medutytė. Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
Autorius  

Pabundu naktį ir žinodamas, kad negaliu įsijungti telefono, tiesiog guliu antrajame dviaukštės lovos aukšte žiūrėdamas į aikštės šviesomis nutviekstas lubas. Po kiek laiko pabosta žiūrėti į nejudančią šviesą ir prieš užsimerkdamas dėbteliu į šūkį, kurį retas tegali pamiršti: „Nugalėsim arba žūsim.“ Tai buvo priešpaskutinė mano naktis Dragūnų batalione.

Beveik prieš dešimtmetį, kai mano tarnyba Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio Dragūnų batalione ėjo į pabaigą, negalėjau net pagalvoti, kad kada nors bataliono teritoriją stebėsiu su dar 220 mln. žmonių visame pasaulyje, o vyrukai, kurie nepabūgo savanoriškai tapti šauktiniais, bus pasaulinio žiniasklaidos tinklo „Al Jazeera“ žvaigždės. Tarptautinė kino kūrėjų komanda, vadovaujama lietuvės Neringos Medutytės, iš arti stebėjo jų profesinius ir asmeninius iššūkius kariuomenėje – kareivinėse ir pratybose, – lankėsi šeimose, su jų tėvais ir seneliais kalbėjosi apie Lietuvos istoriją, filmavo prezidentę Dalią Grybauskaitę ir NATO integravimo vienetą.

Jų darbo rezultatas – dokumentinis filmas „Siena: tarp Rytų ir Vakarų“ (angl. „Waiting for Invasion“) – pirmą kartą pristatytas prestižiniame medijos klube „Frontline Club“ Londone, o vasario 15 dieną jį transliavo vienos didžiausių pasaulio žiniasklaidos grupių „Al Jazeera English“ televizijos kanalas. Lietuvos kinoteatruose filmas bus rodomas nuo rugsėjo 8 d.

Jo autorė žurnalistė ir filmo režisierė N. Medutytė – Jungtinėje Karalystėje (JK) gyvenanti jaunosios kartos dokumentinio kino kūrėja. Jos filmo kelias prasidėjo nuo suvokimo, kad pasaulis nežino apie Lietuvos geopolitines problemas ir sukrėtimo, kad beveik 50 m. okupaciją kentėjusi jos šalis vėl rengiasi karui. Daugiau nei devynis mėnesius trukusį žygį su pirmosios kartos po privalomosios karo tarnybos atnaujinimo šauktiniais nuėjusią Neringą šiame interviu kalbina karys, 2009 m. matęs paskutinius Tėvynės pašauktus dragūnus.

nuotrauka::1

Slapti darbai ir autoritetų pamokos

Pirmasis jau ne vienus metus JK gyvenančios N. Medutytės sakinys atsakant į mano klausimus: „Išvykau studijuoti į JK žinodama, jog noriu kurti didelėms žiniasklaidos grupėms.“ Vėliausi režisierės darbai, atrodo, patvirtina, kad kūrybinė kelionė juda teisingu azimutu. Lietuvė režisierė prodiusavo „BBC World News“ transliuoto filmo apie įtakingiausias pasaulio moteris „Jos istorija – Moters revoliucija“ (angl. „Her story – The Female revolution“) dalį apie prezidentę Dalią Grybauskaitę, o jos režisuotas dokumentinis filmas „Siena: tarp Rytų ir Vakarų“ viso pasaulio žiūrovams rodytas „Al Jazeera English“ kanalu.

„To siekdamas savo darbu ir požiūriu turi tikti prodiuseriams ir kitiems kolegoms, vadovautis aukštais tarptautiniais televizijos ir kino standartais, gerai suprasti, ko reikia užsienio transliuotojams ir kaip pateikti žinutę, kad jai atsirastų vietos naujienų srautuose. Kuriant filmus, reikia gerai žinoti savo istoriją ir suprasti, kokių žinių turi kolegos. Juk jie dirba su naujienomis iš viso pasaulio, todėl tai, kas mums atrodo išskirtinis reikalas, jiems gali būti matyta kitur. Šį mano požiūrį ir griežtą darbo etiką suformavo JK. Ten turiu savo mokytojus ir labai tvirtus autoritetus, iš kurių galiu tiek daug pasimokyti kasdieniame darbe“, – teigia režisierė.

Vienas iš jų – Rogeris Graefas, vienintelis JK turintis karalienės apdovanojimą OBE už nuopelnus dokumentiniam kinui. Jis pasikvietė tuo metu studentę Neringą į savo kompaniją atlikti praktiką. Jo dėka įvyko kita lemtinga jaunos režisierės pažintis su Jamesu Roganu, vienu įtakingiausių JK TV prodiuseriu ir režisieriumi. Būtent jis tapo naujausio Neringos filmo „Siena: tarp Rytų ir Vakarų“ prodiuseriu, o R. Graefas tapo filmo krikštatėviu, pristačiusiu jį Londone.

„Žiūrėdama atgal suprantu, kad smalsumą ir gebėjimą prieiti prie žmonių suformavo nereali lietuvių žurnalistų komanda: Ugnė Siparienė, tada žurnalo „Nuo... Iki“ redaktorė, ir Vytaras Radzevičius, tuomet dirbęs žurnalo „Istorijos“ redaktoriumi. Žurnalai buvo tame pačiame biure ir čia atkeliaudavo istorijos ne tik iš viso pasaulio, bet ir iš daugelio lietuviškų svetainių. O mes viską intensyviai aptardavome. Vėliau dirbau daugelyje kitų redakcijų, labai patiko darbas su naujienomis, bandžiau ir televiziją, ir radiją, bet nepatiko kai kurių kolegų darbo etika, ypač matant korupcijos akibrokštus medijoje. Tad susikaupiau prie savo svajonės studijuoti Nacionalinėje kino ir televizijos mokykloje JK ir pradėjau stojimo procesą, kuris truko net visus metus. Labai brangu ir apskritai teko užsidaryti visiškai atsiduodant studijoms. Bet buvo verta“, – sako N. Medutytė.

Studijų metais ji slapčia dar spėjo sukurti filmą apie neįgaliuosius „Dviese“, kuris gavo BAFTA studentų apdovanojimą, ir parašyti bestseleriu tapusią verslininko Iljos Laurso knygą „Verslas naujai“.

„Mokykla ilgą laiką nežinojo apie papildomas mano veiklas, nes tai buvo draudžiama. Mokydamasis geriausioje pasaulio mokykloje turi studijuoti, kitaip tau nuolatos primins, kiek norėjo ir galėjo patekti į tavo vietą. Juk į vieną kursą priima tik 8 studentus. O aš negalėjau nusėdėti vietoje, man viskas buvo įdomu, norėjau dirbti ir užsidirbti! Kai kada graudu žiūrėti, kaip Lietuvoje visi gyvena nuo vieno fondo lėšų iki kito ir taip visi tempia projektus. Kiek taip įgyvendinamuose projektuose kritinio mąstymo, kai jie visi maitinami valstybinių institucijų? Žinoma, su institucijomis reikia bendradarbiauti, bet taip pat gebėti kritiškai vertinti valdžios sprendimus. Labai pasigendu aktyvių meno projektų, kurie meno kalba kvestionuotų svarbias dabartines problemas, jas viešintų“, – kalba režisierė.

Stiprybės sėmėsi iš karių

Kuriant šalies kino teatrus netrukus pasieksiantį filmą, dalyvavo visos svarbiausios šalies gynybos politiką formuojančios institucijos – Prezidentūra, Krašto apsaugos ministerija, Lietuvos kariuomenė, NATO pajėgų integravimo vienetas Lietuvoje. Tačiau iš pradžių būta visko.

„Kai tik atvykau su šia idėja į Lietuvą, niekas nesuprato, ką noriu daryti. Vaikščiojo Medutytė nuo vienų durų iki kitų ir pasakojo visiems apie filmą, kurį turi savo galvoje. Buvo ir linksma, ir nelinksma! Laikui bėgant, sutikau stiprių įkvėpėjų Lietuvoje, kurie mane drąsino ir paskatino nenuleisti rankų – papasakoti šauktinių istorijas. Filmo kūrimo procesas buvo labai sunkus kelerių metų darbas, reikėjo daug energijos ir be galo daug užsispyrimo. Matyt, turiu jo iš savo žemaičio senelio, kurio paties senelis buvo pirmasis savanoris 1918-aisiais. Iš pradžių šiam filmui, kuris pasakojo Lietuvos istoriją pasauliui, nebuvo jokių finansų, niekas nenorėjo remti, todėl viską dariau savo lėšomis. Be to, buvau vienintelė mergina pagrindinėje komandoje, jau nekalbant apie kariuomenę, kur moterų apskritai mažuma. Tad teko vadovauti išskirtinai vyriškam kolektyvui – daugiau nei 500 karių ir aukšto rango kariuomenės vadovų. Tai jau savaime buvo išskirtinis darbas ir neeilinės situacijos. Juk kariuomenė turi ir griežtas savo taisykles, o čia dar ir mano režisūrinės vizijos. Todėl esu dėkinga visiems kariams, kurie patikėjo manimi. Dažnai išgirsdavau „taip negalima“, bet tada aš vėl kalbėdavau savo režisūrinę maldą „bet kitaip apie mus neišgirs“, – šypsodamasi prisimena N. Medutytė.

Pagauti kiekvieną kario judesį – fizinių pastangų reikalaujantis darbas. Visa kūrybinė komanda, įskaitant operatorių ir garso režisierių, keldavosi 4 val. ryto, nueidavo po 10 km su aparatūra, kurią vakare kraudavo, peržiūrėdavo visą medžiagą. O tada keldavosi vėl. Režisierė neslepia, kad dėl greito filmo tempo ir fizinių sunkumų kartais ir ją pačią reikėdavo „padaboti“.

nuotrauka::2

„Filmo tempas buvo labai greitas ir fiziškai sunkus! Prisimenu, kai grįžome iš pratybų žiemą, visi sušalę ir šlapi, net kameros nustojo dirbti, mašinoje užmigau drebėdama ir atsibudusi nebežinojau, kurioje šalyje esu. Bet juk kariai taip daro ištisai! Grįžome į Dragūnų batalioną visi varvančiomis nosimis filmuoti iš pratybų parvykstančių karių. Tas bendras sušlapimo, pervargimo jausmas buvo visame batalione. Tai išskirtinis visus suvienijęs jausmas ir tai ypač jautėsi tarp karių. Ne veltui karių dainos – pačios stipriausios“, – prisimena N. Medutytė.

Be to, filmo autorė tvirtina, kad pradėjus laiką leisti kariuomenėje pati karo realybė nebeatrodė tokia baisi, nes visi gynybai rengiasi kiekvieną dieną. Taip buvo ir jos kolegoms iš užsienio: jie pasinėrė į istoriją ir gyveno filmo kasdienybėje, iš pradžių ištisas dienas praleisdavo karinėje aplinkoje.

„Pažinau visai kitokią Lietuvą. Nebuvau mačiusi kariuomenės iš taip arti, nebuvau buvusi kareivinėse ir kariškose mašinose. Tai leido gerai suprasti, kas yra valstybė, jos apsauga, kokiais konkrečiais darbais žmonės tai įgyvendina. Gyvendami civilį gyvenimą, kaip tai vadina kariai, mes dažnai pamirštame, kas rūpinasi mūsų saugumu, iš ko susideda ta apsauga. Ypač susimąstyti priversdavo žemėlapiai, nes juose visi taškai ir brūkšniai yra strateginiai objektai, o juk tai miestai, kaimai, kuriuose arba šalia kurių gyvena žmonės. Deja, karinėje kalboje visada pasaulis yra tokiuose žemėlapiuose, – sako N. Medutytė. – Daug ko išmokau iš Lietuvos karių. Mačiau, kaip lenkai, rusai ir kitų tautybių kariai bei šauktiniai savanoriai nori vieno – gyventi saugioje savo šalyje, savo Lietuvoje, ir jei kiltų grėsmė, ginti artimuosius. Tai paprasti Lietuvos žmonės, tikintys mūsų tauta, kultūra, originalumu. Dažnai jų istorijos man padėdavo užmiršti filmo sunkumus ir susitelkti į tai, ką noriu pasakyti.“

Stebėjamajai dokumentikai vienas svarbiausių elementų yra įdomūs personažai, kurie prisileistų kamerą, žiūrovą ir leistų kartu pasinerti į jų gyvenimą. Pirmas dalykas, kurį pagalvojau pažiūrėjęs N. Medutytės filmą „Siena: tarp Rytų ir Vakarų“, – puikiai išrinkti herojai. Šauktiniai savanoriai Aironas ir Stasys – labai skirtingi, bet abu kalbūs, sumanūs, nuoširdūs, Aironas visada mėgsta pajuokauti, tai filmui suteikia kitų spalvų, o Stasys – rimtas ir susimąstęs. Jie nepabūgo parodyti esantys ne tik drąsūs, bet galintys būti ir silpni ir mokytis iš savo klaidų.

„Jų istorijos yra nuoširdžios ir paperkančios. Filme matome jų mamas, kurios išleidžia sūnus į kariuomenę, tėvus ir senelius, kurie dar mena visai kitus laikus. Pusė filmo jau kūriau laukdamasi sūnaus Teodoro George’o, todėl man šeiminė filmo gija buvo labai svarbi ne tik kaip pilietei, bet ir kaip būsimai mamai“, – prisimena N. Medutytė.

Kino žvaigždynas – pasauliui

Filmas „Siena: tarp Rytų ir Vakarų“ pirmiausia buvo kuriamas užsienio auditorijai. Kai Lietuvoje buvo grąžinta privalomoji pradinė karo tarnyba ir kai visuomenėje ėmė tvyroti nerimas žvelgiant į situaciją Kryme bei Rytų Ukrainoje, užsienio visuomenės Lietuvos problemos nežinojo.

„Man atrodė, kad tuoj prasidės karas. Naujienų srautas apie agresyvėjančią Rusiją Lietuvoje augo, o Londone niekas apie tai nežinojo. Man atrodė, kad būtina tai papasakoti pasauliui. Tada manęs visi klausė – o kam Rusijai reikalinga ta Lietuva, maža ir neturtinga? Tai girdint, dažniausiai viskas viduje sukunkuliuoja ir šiuo atveju nusprendžiau tiek dabartinę, tiek 50 m. šalies istoriją papasakoti per du jaunus šauktinius savanorius taip, kad kuo didesnė pasaulio auditorija suprastų, kas yra Lietuva“, – prisipažįsta režisierė.

Nevienodas Lietuvos istorijos žinojimas ir geopolitinių problemų suvokimas atsiliepė ir kuriant filmą. Pasak N. Medutytės, sukurti filmą, kurį transliuoji Lietuvoje ir paskui kelioms lietuvių bendruomenėms užsienyje, yra viena, bet kurti jį tokį, kad į jį investuotų ir transliuotų 220 mln. auditoriją turintis kanalas, ir paskleisti žinią tarptautine kino kalba yra visai kas kita. Dalis kūrybinės komandos jau buvo viešėjusi mūsų šalyje kurdama ankstesnius N. Medutytės filmus, tačiau kiti kolegos visus faktus girdėjo pirmą kartą. Dėl šios priežasties kūrėja kiekvieną sakinį turėjo pagrįsti iki smulkmenų. O gilintis teko tiek, kad net patys lietuviai kai kada ilgai ieškojo faktinių šaltinių jiems pagrįsti. Be to, visa tai turėjo būti kūrybiškai įdomu ir originalu.

„Žinių apie Lietuvą JK labai mažai. Kartais jų pasirodo įvairiuose leidiniuose, bet tai užkabina tik mažumos arba žmonių, kurie turi specifinį interesą, dėmesį. Pavyzdžiui, mano šeima JK pamačiusi lietuviškų elementų man visada atsiunčia: tai straipsniai iš „Guardian“ ar „Financial Times“, taip pat viskas iš kelionių, bienalių, net vaikiškų knygų, jei jose yra kas nors lietuviško. Taigi daugelio lietuvių, gyvenančių mišriose šeimose, taip pat mano artimieji, draugai ir kolegos yra stipriai lietuvinami. Visada stengiausi papasakoti kolegoms apie Lietuvą taip, kad žmonės suprastų, kodėl būtent šią žinutę turiu transliuoti. Bet kai kada reikia ir labai pakovoti. Pamenu, sėdime montažinėje aš, montuotojas Yannas ir prodiuseris Jamesas ir suprantu, kad kai kas filme kartojasi, reikėtų perdaryti, bet man ta faktinė dalis tokia svarbi. Jamesas tada sakydavo: „Matau, kad žiūri į vieną tašką lubose ir nesiklausai. Na ir užsispyrusi.“ Todėl tokioje situacijoje didelė dovana turėti supratingą komandą, nes kiti prodiuseriai tiesiog lieptų išimti, ir tiek“, – tikina N. Medutytė.

Tokios kūrybinės komandos narius režisierė vadina ištikimiausiais bendražygiais, palaikančiais jos sumanymus labiau nei bet kas kitas. Esą visi jie kalba ta pačia kūrybine kalba, kartu užaugo kaip kūrėjai, nes mokėsi toje pačioje mokykloje ir dalijasi tomis pačiomis vizijomis bei ambicijomis.

„Vien tai, kad pagrindinis operatorius Sebastianas Cortas tikėdamas projektu asmeniškai investavo ir filmavo filmą „Arri Alexa“ kamera su vintažiniais lęšiais, kai tokie rinkiniai naudojami tik prabangiuose Holivudo filmuose, buvo didelis kūrybinis laimėjimas“, – pasakoja N. Medutytė.

Kūrybinėje komandoje dirbo aukščiausio lygio kino ir televizijos profesionalai. Filmo montažo režisierius Yannas Heckmannas, montavęs filmą „Operatorė“, pernai tapo BAFTA laureatu, pagrindinis filmo operatorius Sebastianas Cortas dirbo su Madonna, Rihanna, Adele. Kitas filmo operatorius – užkietėjęs kino ir televizijos vilkas – daugybę metų dirbo didžiausioms televizijoms, yra filmavęs tokias žvaigždes kaip Bearas Grillsas.

Filme skamba labai daug lietuvių autorių – Rasos Serros, Aistės Smilgevičiūtės, Vytauto Landsbergio – kūrinių, o aranžuotę joms sukūrė indas Ray Armando Morabito, užaugęs Italijoje, dešimt metų gyvenęs JK ir neseniai tapęs JAV piliečiu. Filme skambančia violončele groja jo žmona Tina Guo, koncertuojanti su kompozitoriumi Hansu Zimmeru.

„Jį susiradau pasiklausiusi muzikos „Youtube“ ir iki šiol jo muzika filme sukelia labai stiprių jausmų, vis negaliu patikėti, kad elektroninės muzikos atstovas, viso pasaulio pilietis, taip gerai pajuto lietuvišką filmo dvasią. Darbas buvo itin paprastas, nors dvi savaites dirbome internetu ir susitikome tik po metų“, – prisimena režisierė.

Sudomino „Al Jazeerą“

Visgi nors komandoje dirbo išskirtinių biografijų asmenybės, o ir pati režisierė jau yra dirbusi kuriant BBC transliuotus filmus, teisės pirmajai transliacijai patikėtos pasauliniam žiniasklaidos tinklui „Al Jazeera“.

„Dažnas atvejis, kad didieji pasaulio kanalai bijo tokių frazių kaip „okupacija“, „tremtis“ ir ypač kalbant apie tokias mažas šalis kaip Lietuva. Nes tai gali reikšti konfliktą su didžiosiomis pasaulio valstybėmis, šiuo atveju Rusija. Niekas nenori kelti tokių faktų, dauguma nori būti politiškai korektiški. Užtat skleisti žinias apie Lietuvą didžiausiose pasaulio žiniasklaidos kanaluose yra rimtas amatas, nes reikia suprasti, kuo gyvena tų kanalų darbuotojai“, – priežastis aiškina N. Medutytė.

Ieškant filmo transliavimo kanalų, BBC ši tema nebebuvo aktuali, nes Ukrainoje vyko karas ir tema bei šalis nepateko į jų interesų ratą. Kitaip tariant, nebuvo nieko aktyvaus, kas pritrauktų jų auditoriją ir padėtų įšokti į vežančių temų traukinį.

„Sudominti transliuotojus buvo milžiniškas iššūkis, reikėjo gerai pagalvoti, kokiu kampu pateiksime istoriją. Turėjau smulkiai aprašyti, kaip įsivaizduoju patį filmą. O tai juk didelis paradoksas, nes rašai dokumentinio filmo, kuris bus ateityje, scenarijų. O juk čia nėra aktorių. Dirbi su herojais, kurie tau atrodo įdomūs, bet kartu gali tave nuvesti visai kitu kūrybiniu keliu. Bet turi viską pateikti taip, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika“, – sako filmo autorė.

„Al Jazeeros“ prodiuserius labiausiai sudomino tai, kad visi pašaukti šauktiniai atėjo savo noru. Jiems tai atrodė unikalu. Vykdomoji prodiuserė Fiona – viena iš daugiatautės „Al Jazeeros“ komandos narių – su režisiere valandų valandas kalbėdavosi apie Lietuvą ir jos žmones. Prodiuserė net nusprendė filmą parodyti prieš Vasario 16-ąją.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

Nepamirštamos kelionės laiku

Nepamirštamos kelionės laiku

Kas mėnesį laukia nauji įspūdžiai ir netikėti atradimai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

Nepraleiskite savo srities naujienų

„Verslo žinių“ akademija

„Verslo žinių“ akademija

Išsamūs praktiniai mokymai ne didesnėse nei 14 dalyvių grupėse

Pažintinis žurnalas

Pažintinis žurnalas

Tiems, kas brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau