„Iliustruotoji istorija“: didžiausiame istorijoje tankų mūšyje susirėmė 2 mln. vyrų

Publikuota: 2017-08-12
Autorius  

1943 m. Hitleris įsako vokiečių armijai užimti Kursko miestą. Tačiau Raudonoji armija gerai pasiruošusi gynybai. Mūšis pasiekia kulminaciją, kai į pietus nuo miesto į kovą stoja abiejų armijų tankai.

  • Hitleris įsakė 2.928 tankams ir savaeigės artilerijos patrankoms pulti išsikišusią priekinę fronto liniją, juosiančią Kurską. Tai buvo didžiausias vokiečių tankų puolimas Rytų fronte.
  • „Artimiausios dvi arba trys dienos lems viską. Arba mes atsilaikysime, arba vokiečiai užims ir Kurską.“

Keltis!

Sovietų kareivis Pavelas Krylovas apsiblausęs trina akis ir virš savęs pamato žmogaus siluetą, kuris jį purto ir žadina iš miego. „Keltis!“ – pasigirsta įsakymas siauroje tranšėjoje prie Prochorovkos gyvenvietės, maždaug 90 kilometrų į pietus nuo Rusijos miesto Kursko. Jau daugiau kaip savaitę trunkantis mūšis su vokiečių pajėgomis Rytų fronte 20-metį Pavelą visiškai išsekino. 1943 m. liepos 12 dieną pažadintas dar prieš aušrą jis supranta, kad vėl laukia mūšio diena.

„Viena valanda iki atakos. Valgyti!“ – įsako nepažįstamas vadas. Iki pat mirties Pavelas Krylovas šios dienos įvykius prisimins kaip baisiausius gyvenime. Netrukus vienas didžiausių istorijoje tankų mūšių gražius geltonus apylinkės javų laukus pavers kruvinu pragaru.

Priešą palauš apsuptimi

Maždaug prieš savaitę, 1943 m. liepos 4 dieną, Vokietijos kariuomenės vyriausiasis vadas įsako savo pajėgoms Rytų fronte pradėti didžiausią vasaros puolimą. Jis nacistinei Vokietijai turi užtikrinti lūžį Rytų fronte ir susigrąžinti pasitikėjimą savo jėgomis po skaudaus pralaimėjimo prie Stalingrado prieš šešis mėnesius. Pagrindinis Trečiojo reicho strategas generolas feldmaršalas Erichas von Mansteinas parengia operaciją kodiniu pavadinimu „Citadelė“. Vokiečiai Kursko fronto iškyšulyje turi apsupti Raudonąją armiją ir suspausti tarsi replėmis. Šitaip vokiečiai tikisi sutrukdyti Sovietų Sąjungai surengti puolimą vasarą, sutrumpinti fronto liniją ir nualintiems vokiečių kariams suteikti taip reikalingą atokvėpį. Geriausiu savo greitojo karo, blitzkrig, stiliumi ir nelauktu puolimu vokiečiai mano galintys įveikti priešą.

Tačiau kitoje fronto linijos pusėje nenugalimas Sovietų Sąjungos maršalas Georgijus Žukovas, padedamas priešo gretose veikiančio šnipo, apie šiuos vokiečių planus žino jau kelis mėnesius. Jis pasiruošia sutikti vokiečių armiją taip, kad ji būtų palaužta visiems laikams. Naudodama šešias gynybines linijas Raudonoji armija sustabdys greitą ataką ir sunaikins didžiausią grėsmę keliančius tankus – vermachto stuburą. Vokiečiai šaudys veltui. Į kiekvieno nušauto sovietų kareivio vietą stos penki nauji. Žukovas žino, kad taikant tokią strategiją bus neregėtai daug aukų – ir žmonių, ir technikos. Tačiau, priešingai nei priešas, Sovietų Sąjunga turi išteklių. O Vokietija visiems laikams neteks įtakos Rytų fronte.

Vokiečiai pralaužia gynybą

Šiaurėje vadovaujami generolo Walterio Modelio, o pietuose – generolo pulkininko Hermanno Hotho, vokiečių daliniai puola sovietų gynybines linijas jau liepos 5 dieną. Hothas su savo kariais puola 25 kilometrus į pietus nuo Kursko, tačiau sovietų armijos vadovybė reaguoja ramiai. Vokiečiams pavyksta pralaužti tris pirmąsias geriausiai įtvirtintas gynybines linijas. Bet jiems trūksta dar trijų, o pagal planą generolas leitenantas Pavelas Rotmistrovas turi juos visiškai sustabdyti prie Prochorovkos gyvenvietės.

Liuftvafė nustebina sovietų pajėgas

Po septynių dienų intensyvios kovos Pavelas Rotmistrovas ankstų rytą mašina važiuoja per Prochorovką. Šiandien, 1943 m. liepos 12-ąją, prieš pat aušrą mūšio lauke dar ramu. Generolas leitenantas sustoja tik pasiekęs 29-osios tankų divizijos postą, esantį šio nedidelio miestelio pietuose, ant vaismedžiais apaugusios kalvos. Nuo šios vietos Rotmistrovui puikiai atsiveria mūšio laukas, kuriame per nunokusių javų laukus tarsi gyvatė vingiuoja Psiolo upė. Pakėlęs prie akių žiūronus jis apžiūri sovietų karius, paskui jo žvilgsnis nukrypsta į priešą. Prieš jį stovi maždaug 600 tankų iš trijų SS šarvuotųjų divizijų. Jis pats vadovauja 900 tankų.

Generolo leitenanto žmonės akivaizdžiai nerimauja. Tačiau vos laikrodžio rodyklė priartėja prie šeštos ir vadas ruošiasi duoti įsakymą kilti į planuojamą netikėtą ataką, švintančiame danguje tarsi tamsus debesis pasirodo vokiečių karo lėktuvai. Jiems iš paskos skrenda keli bombonešiai – vokiečiai jį aplenkė. Mūšio lauko tylą nutraukia kurtinamas kauksmas – bombos krinta ant sovietų karių. Rotmistrovas mato, kaip vokiečių tankai pajuda jo gynybinių įtvirtinimų link.

Apkasuose, kuriuose šįryt guli pažadintas Pavelas Krylovas, vyrai ruošiasi pulti priešą. Akies krašteliu Krylovas pastebi vokiečių bombonešį „Stuka“, kuris po akimirkos numeta mirtiną krovinį. Vyras dar išgirsta perspėjimo šūksnį ir pamato, kaip prieš jį pakyla žemė. Jei ne karas, jis pamanytų, kad milžinas pakėlė ir gerai supurtė lauką. Dar apsvaigęs nuo smūgio jis išgirsta įsakymą stotis. Krylovas galutinai atsipeikėja, tada žvilgteli į priešo linijas ir, didžiuliam savo siaubui, pamato, kaip tarsi potvynio banga artėja priešo tankai.

Pavelo Rotmistrovo planas smogti pirmam žlugo. Generolą leitenantą šią akimirką guodžia tik tai, kad vokiečių tankai važiuoja tiesiai į sviedinių uraganą, suplanuotą prieš jo atakos pradžią. Vokiečių tankai, kurių priešakyje važiuoja grėsmingiausi „Tiger 1“, išsiskleidžia, kad netaptų lengvu sovietų taikiniu. Tankų vikšrai kelia dulkių bei žemių sūkurius ir auksiniuose javų laukuose palieka gilius vikšrų pėdsakus. Netrukus laukai ima degti. Kaip planuota, pusę septynių sovietų šaudymas baigiasi. Rotmistrovas pagaliau duoda įsakymą pulti.

„Stal! Stal! Stal!“ (Plienas! Plienas! Plienas!) – šaukia jis, ir sovietų tankai pajuda iš vietos. Pamažu jie greitėja ir leidžiasi priešo link. Rotmistrovas jau anksčiau davė nurodymą tankų vairuotojams važiuoti „kaip pasiutusiems“, nes kitu atveju vokiečių tankų 88 milimetrų patrankos gali juos ištaškyti į gabalus, jiems dar nenuvažiavus iki kautynių vietos.

infogram.com::il-kurskas-1gk92ej16qjnp16

Pilkšvi violetiniai dūmai įspėja apie puolimą

Maždaug be penkiolikos septynios kitoje fronto linijos pusėje SS dalinio vadas Rudolfas von Ribbentropas atsistoja tanke „Panzer IV“ ir bando apžvelgti, kas vyksta mūšio lauke. Vaikinas yra Vokietijos užsienio reikalų ministro sūnus ir, nors tik 22-ejų, jau pasižymėjo kovose su Raudonąja armija Suomijoje. Priešais jį už aukštos plačios kalvos driekiasi ugnies ir dūmų debesis. Virš visos įkalnės jis mato kylantį tokios pačios – pilkšvai violetinės – spalvos pavojaus signalą. Jis gali reikšti tik viena – sovietų tankai juda jų link.

Nedelsdamas Ribbentropas radijo ryšiu įsako savo daliniui važiuoti į kalvą. Pasiekęs jos viršų jis pamato, kaip vienas sovietų tankas T-34 bando atkirsti vokiečių pėstininkus, išsidėsčiusius ant kalvos 200 metrų pločio ruože. Mūšiuose patyrusi Ribbentropo komanda žino, ką reikia daryti: tankas sustoja, Ribbentropas nutaiko patranką ir šaulys šauna į priešo tanką. Tai trunka kelias minutes, per jas Ribbentropo ekipažas nukauna kelis tankus, o sovietų kariai beviltiškai kovoja su juos baigiančia apsupti ugnimi.

Iš įpročio Ribbentropas apsidairo. Nuo matomo vaizdo vadui pasidaro bloga. Priešais pasirodo 15, 30, paskui 40 tankų ir galop tiek, kad nebeįmanoma suskaičiuoti. Prigludę prie šarvuotųjų T-34 šonų, už rankenų laikosi sovietų pėstininkai. Nieko nelaukusi Ribbentropo tanko įgula iššauna į T-34, esantį tik už 50 metrų. Priešų tanką apima liepsnos. Jis tampa mirtinais spąstais, iš jo bando ištrūkti įgula. Staiga vokiečių dalinio vadas išgirsta kurtinamą trenksmą. Į tanką šalia pataiko sviedinys ir pramuša šarvuose skylę, plieno milžinas užsidega. Ribbentropas mato, kaip iš degančio tanko išsiropščia geras jo draugas. Tačiau jis greitai sutelkia visą dėmesį į artėjantį priešą. Nenumaldomai artėja sovietų tankų lavina. Banga po bangos.

Sviediniai pramuša tankų šarvus

Pavelas Rotmistrovas iš vadavietės įdėmiai stebi savo tankus, kurie didžiuliu greičiu artėja prie vokiečių pajėgų. Tonas sveriančios kovinės mašinos priartėja ir sukasi viena aplink kitą mirties šokiu. Nė viena pusė neturi laiko užimti patogios padėties atakai. Šaudomi iš arti sviediniai nesunkiai pramuša tankų šarvus. Rotmistrovas nebesupranta, kas puola, o kas ginasi. Per žiūronus jis gali įžiūrėti vienintelį dalyką – degančius tankus, kurie kaip fakelai apšviečia išdegusius laukus.

Kareivis Pavelas Krylovas šią akimirką džiaugiasi, kad jo dalinys buvo pasiruošęs atakai, kai pasirodė vokiečiai. Jei vermachtas būtų pasirodęs bent valandą anksčiau, jie būtų pasmerkti žūti. Vis dėlto net dabar vokiečiams pavyksta Krylovo dalinį nustumti 400 metrų atgal. Vis daugiau žuvusių karių lieka gulėti mūšio lauke.

Nebelieka amunicijos

Žiūrėdamas pro taikiklį Rudolfas von Ribbentropas mano, kad tik laiko klausimas, kada jo „Panzer IV“ nukaus sovietų T-34.

Tačiau iš tanko vidaus pasigirsta nevilties kupinas balsas: „Nebėra šarvus pramušančios amunicijos!“ Kad tanko vadas gautų dar kelis sviedinius, reikia, kad „Panzer IV“ sustotų, o užtaisytojas, kulkosvaidžio šaulys-radistas ir vairuotojas-mechanikas paimtų jam iš saugyklos daugiau amunicijos. Ribbentropas puikiai supranta, kad šiuo metu sustoti reiškia mirti. Jis tuoj pat įsako vairuotojui suktis ir bandyti užvažiuoti už kalvos, kur galėtų rasti priedangą. Tačiau nedaug pajuda – prieš jį pasirodo T-34 ir sustoja dešinėje, likus iki jų tik 30 metrų. Priešo patrankos bokštelis pasisuka į Ribbentropo pusę, ir šis netrukus mato, kad jie atsidūrė tiesiai patrankos taikiklyje. Jo paties tankas šauti negali, nes ką tik gautų sviedinių nespėjo užtaisyti.

„Spausk akceleratorių! Dabar!“ – šaukia Ribbentropas. Tankas rauna iš vietos ir važiuoja pro priešą tik penkių metrų atstumu. Tuomet sugeba padaryti manevrą, ir dabar juos skiria 10 metrų atstumas. Vokiečių šaulys tiesiog negali prašauti pro šalį. Sviedinys pataiko tiesiai į priešo patrankos bokštelį, šis sprogsta ir pakyla tris metrus į orą.

Nors Ribbentropo dalinys paskui save palieka daug tankų, virtusių metalo laužo krūva, priešo mašinų nemažėja. Vado tankas atsiduria pačiame mūšio centre. Vis dėlto Ribbentropas turi pranašumą prieš sovietų tankus, nes, kitaip nei sovietai, vokiečiai naudoja radijo ryšį. Jis duoda nurodymus, kad saviškiai jo nepalaikytų priešu.

„Dėmesio visiems! Nešaudyti!“ – kartoja jis per radiją, bet atsakymo nesulaukia. Apylinkės panašios nebe į mūšio lauką, o į tankų laužyną. Aplinkui viskas dega ir per dūmus nematyti nei savų, nei priešų. Lauke tvyro neapsakoma smarvė. Sovietų T-34 šaudo ir šen, ir ten, pataiko ir į vienas kitą.

Ribbentropas apsisuka atgal

Pavelas Krylovas stovi ant kalvos. Aplinkui nenatūraliai iškreiptomis pozomis guli žuvusieji, o sužeistieji meldžia pagalbos. Sovietų pėstininkai iš užnugario bando šaudyti, tačiau vokiečių šarvų nepavyksta pramušti. Tik 13 valandą sovietų artilerija savo patrankas pagaliau nukreipia į vokiečių pajėgas, išsidėsčiusias strategiškai svarbioje vietoje ant vienos kalvų, ir atidengia ugnį į SS kareivius. T-34 apšaudo įkalnę ir pagaliau užima kalvą.

Vokiečių pusėje Rudolfas von Ribbentropas iš savo tanko vėl išgirsta nerimą keliantį šūksnį: „Nėra šarvus pramušančių sviedinių!“ Šios amunicijos atsargos baigėsi. Ribbentropo tankui telieka kulkosvaidžiais šaudyti į sovietų pėstininkus, kurių, kaip ir tankų, plūsta nenutrūkstamas srautas.

Staiga Ribbentropas išgirsta kurtinamą trenksmą, o netrukus ir skaudžią dejonę: „Mano akis! Mano akis!“ Šaukia sužeistas šaulys. Šovinys pataikė tiesiai į taikiklio akutę. Laimė, tanko šarvo jis nepramušė, bet sudaužė periskopą tokia jėga, kad nuvertė šaulį į šoną.

Ribbentropo tankas nebeturi šaulio ir toliau kovoti negali, tačiau jie nukovė mažiausiai 14 sovietų tankų. Traukdamiesi iš mūšio lauko jie mato šimtus sudaužytų priešo tankų.

Stalino įsiūtis dėl prarastų tankų

Prochorovkos mūšio lauką ima gaubti sutemos, pradeda lyti. Pavelas Rotmistrovas dar girdi, kaip tolumoje tai šen, tai ten šaudo. Tačiau vyras dabar labiau nerimauja dėl Sovietų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado Josifo Stalino įsiūčio.

„Ką padarei su tau patikėta galinga tankų armija?!“ – įniršęs šaukia vadas per lauko telefoną ant pavaldinio. Klausimas pakimba ore tarsi grasinimas, ir Rotmistrovas nusigąsta, kad gali netekti galvos. Stalinas dar nežino visos tiesos: per vieną dieną buvo sunaikinta ar apgadinta 650 sovietų tankų, o vokiečiai šiame fronto ruože neteko tik 17. Rotmistrovas supranta, kad su tokia luošų tankų armija rytoj jis negalės stoti į kovą, todėl vyrams įsako kasti apkasus.

Vokiečiai sulaikyti

Balta šviesa perskrodžia tamsų nakties dangų. Įkandin sprogimų nugriaudi griaustinis. Nepaisydamas Stalino pykčio, Pavelas Rotmistrovas džiaugiasi, kad juos užklupo audra, nes išaušus liepos 13-osios rytui mūšio laukas virtęs dideliu purvynu. Vokiečių tankai per jį vos ropoja. Rotmistrovas įsako artilerijai apšaudyti pasirodančius priešo tankus, ir pirmieji tankai pažeistais vikšrais netrukus priversti palikti mūšio vietą, o kiti įvažiuoja tiesiai į minų lauką. Pėstininkai tebejuda į priekį, tačiau prabilus „Katiušoms“ pradeda trauktis ir jie.

Rotmistrovą dar labiau pradžiugina žinia, kad sąjungininkai liepos 10 dieną sėkmingai išsilaipino Sicilijoje. Sausumą pasiekė daugiau kaip 160 tūkstančių karių, kurie bus operacijos Italijos žemyninėje dalyje placdarmas. Todėl niekas nebenustemba, kai dar tą pačią dieną operacija „Citadelė“ nutraukiama.

Raudonoji armija patyrė didžiulių nuostolių, tačiau tokia visada būna pergalės kaina. Nors sovietų armija neteko tris kartus daugiau karių nei vokiečiai, šešis kartus daugiau tankų ir beveik tris kartus daugiau karo lėktuvų, ji prie Prochorovkos šventė pergalę. Nacistinė Vokietija galutinai prarado strateginę iniciatyvą Rytų fronte.

Statistika

Vokiečiai:

  • Kareiviai 780.900
  • Tankai 2.928
  • Artilerija 9.966
  • Lėktuvai 1.800

Sovietai:

  • Kareiviai 1.910.361
  • Tankai 5.128
  • Artilerija 25.013
  • Lėktuvai 3.549

Lemtingi įvykiai

Šnipas perspėjo apie puolimą:

1943 m. balandį sovietų žvalgybos agentas Rudolfas Rossleris, slapyvardžiu Lucy, sužinojo apie nacių planus užimti Kurską ir šią slaptą informaciją perdavė Maskvai. Praėjus tik 24 valandoms po Hitlerio įsakymo pradėti operaciją, Stalinas apie tai jau žinojo. Rössleris taip ir neatskleidė, kas buvo slaptas jo šaltinis, vadintas Wertheriu, tačiau nurodė, kad tai buvo aukštas vokiečių armijos karininkas. Net šiandien nežinoma, kas buvo „Wertheris“.

Hitleris atidėjo operaciją:

Vokietijos generalinis štabas žinojo, kad Kurske galima pasiekti pergalę tik netikėtai ir greitai atakuojant. Tačiau Hitleris kelis kartus operaciją atidėjo. Pirmiausia dėl sunkiai išvažiuojamų kelių, paskui dėl priešakinėje fronto linijoje sovietų statomų įtvirtinimų. Be to, vadas laukė naujų „stebuklingų“ ginklų – tankų „Panther“, „Tiger“ ir „Ferdinand“, turinčių atriedėti tiesiai iš gamyklų. Puolimo data nuo balandžio vidurio atidėliota iki liepos 5 dienos.

Delsdami pradėti operaciją vokiečiai prarado netikėtumo veiksnį.

Prenumeruodami žurnalą sutaupote iki 30% nei pirkdami kas mėnesį.
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

„Verslo žinių“ akademija

„Verslo žinių“ akademija

Išsamūs praktiniai mokymai ne didesnėse nei 14 dalyvių grupėse

Pažintinis žurnalas

Pažintinis žurnalas

Tiems, kas brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi

Nepamirštamos kelionės laiku

Nepamirštamos kelionės laiku

Kas mėnesį laukia nauji įspūdžiai ir netikėti atradimai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

Nepraleiskite savo srities naujienų

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau