Ar sprendimas nemokėti mokesčių gali būti laikomas normalia verslo rizika?

Publikuota: 2017-05-11
Dalia Foigt Norvaišienė. Kontoros nuotr.
Dalia Foigt Norvaišienė. Kontoros nuotr.
Advokatų kontoros „Cobalt“ darbo teisės praktikos grupės vadovė

Ar įmonės vadovo sprendimas nemokėti mokesčių, pasitarus su konsultantais, gali būti laikomas normalia verslo rizika?

Nuo 2014 m. Lietuvos įmonių vadovai gali kiek lengviau atsikvėpti ir laisviau priimti rizikingus verslo sprendimus, vadovaudamiesi verslo sprendimų įprastos rizikos taisykle (angl. Business Judgement Rule) bei labai nebijoti, kad dėl kiekvienos nesėkmės jų vadovaujamos įmonės akcininkai skubės į teismą reikalauti iš vadovo pinigų nepavykusiais verslo sprendimais padarytai žalai atlyginti.

Lietuvos Aukščiausiais teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad vadovaujantis šia taisykle, daroma prielaida, kad įmonių vadovai veikia geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais. Ši prielaida skirta apsaugoti bendrovės vadovus nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus. Pavyzdžiui, žalos atlyginimo siekiančiam asmeniui, nepakanka įrodyti padarytos žalos faktą, tačiau būtina įrodyti ir įmonės valdymo organų narių pasitikėjimo (fiduciarinių) pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba jiems suteiktų įgaliojimų viršijimą.

Tačiau iki šiol teismų praktika nebuvo labai aiškiai atskyrusi, kurie įmonės vadovo sprendimai patenka į verslo sprendimų, kuriems taikoma verslo sprendimų įprastos rizikos taisyklė, kategoriją, o kurie ne. Tai visai neseniai, balandžio 13 d., padarė Lietuvos Aukščiausiasis teismas.

Kaip teismai vertina verslo sprendimų rizikos taisyklę – ar jų nuomonė gali nesutapti su bendrovės vadovo požiūriu?

Bendrovių vadovų vadovavimasis verslo sprendimų rizikos taisykle dažnai gali nesutapti su teismo nuomone. Tai gerai iliustruoja naujausias tokio pobūdžio ginčas. Vienos įmonės vadovas, sudarė nekilnojamųjų daiktų mainų sutartį ir išrašydamas PVM sąskaitą faktūrą pritaikė nulinį PVM tarifą.

Valstybinė mokesčių inspekcija atlikusi įmonės veiklos patikrinimą, nustatė, kad sudarytas mainų sandoris turėjo būti apmokestintas 19 proc. PVM tarifu ir suteikė 10 d. terminą nurodytiems trūkumams pašalinti. Tačiau įmonė nepašalino trūkumų ir neapskundė VMI sprendimo.

Bendrovės akcininkas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš vadovo beveik 35 000 eurų žalai atlyginti, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, teigdamas, kad žalą patyrė būtent dėl vadovo neteisėtų ir kaltų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė ir teigė, kad VMI atlikto mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog įmonė privalo mokėti daugiau nei 155 000 eurų PVM mokestį, tačiau įmonės vadovas su šiuo sprendimu nesutiko, kreipėsi į konsultantus ir jam buvo paaiškinta, jog PVM neturėtų būti mokamas. Įmonė patikslino pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją ir minėto mokesčio valstybei nemokėjo. Šiuos įmonės vadovo veiksmus teismas vertino kaip rizikos prisiėmimą, dėl kurio VMI pripažino, kad PVM buvo netinkamai apskaičiuotas ir sumažino mokėtiną pridėtinės vertės mokesčio sumą.

Teismo nuomone, įmonės vadovas, priimdamas sprendimą nedeklaruoti ir nemokėti PVM, neperžengė normalios komercinės rizikos ribų, t.y. vadovavosi verslo sprendimų įprastos rizikos taisykle, vadovo sprendimas buvo netgi naudingas įmonei. Šią taisyklę pripažįsta daugelio valstybių, taip pat ir Lietuvos Respublikos teismai.

Tačiau Apeliacinės instancijos teismas priėmė priešingą sprendimą, t.y. pilnai patenkino ieškinį, padaręs išvadą, kad bendrovės akcininkas įrodė, jog žala buvo padaryta dėl vadovo neteisėtų ir kaltų veiksmų (neveikimo) ir kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, o atsakovas nepaneigė savo kaltės prezumpcijos.

Įmonės vadovas apskundė tokį apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir bylą pradėjo nagrinėti Lietuvos Aukščiausiasis teismas. Jis pirmiausiai atribojo, kokia atsakomybė turėtų būti taikoma bendrovės vadovui – ar civilinė Akcinių bendrovių ir kitų įstatymų, ar materialinė ribota atsakomybė, vadovaujantis LR Darbo kodeksu. Pagrindinis tokio atribojimo kriterijus buvo pareigų, kurias pažeidė vadovas, pobūdis – ar tai buvo įmonės vadovo, ar darbuotojo pareigos. Teismo nuomone, bendrovės vadovas pažeidė pareigas, numatytas Buhalterinės apskaitos įstatyme, už kurių pažeidimą taikoma civilinė, o ne materialinė atsakomybė.

Toliau teismas analizavo, kokia kaltės forma pasireiškia įmonės vadovo atsakomybė ir padarė išvadą, kad už pasitikėjimo (fiduciarinių) pareigų pažeidimą atsakomybė kyla tik esant dideliam neatsargumui arba tyčiai. Atsižvelgęs į bylos faktus, teismas nustatė, kad atsakovo neveikimas, nebendradarbiavimas su mokesčių administratoriumi, įstatyme įtvirtintos pareigos nevykdymas prilyginamas dideliam neatsargumui, tokie jo veiksmai neatitinka nei rūpestingo, nei apdairaus vadovo elgesio standartų.

Galiausiai Aukščiausiasis teismas įvertino įmonės vadovo argumentus, kad jis neturi būti traukiamas civilinėn atsakomybėn, nes veikė, vadovaudamasis įprasta verslo sprendimų priėmimo rizika. Teismas labai aiškiai nurodė, kad byloje normalios verslo sprendimų rizikos taisyklė negali būti taikoma, nes pareigos mokėti mokesčius tinkamas vykdymas nepatenka į verslo sprendimo kategoriją. Teismas išaiškino, kad verslo sprendimu laikomas toks vadovo (ar valdybos) veiksmas, kurio atlikimas nėra susijęs su imperatyvų, nustatytų įstatymuose ir įmonės dokumentuose, įvykdymu - t. y. vadovas turi galimybę pasirinkti mažiausiai tarp dviejų alternatyvų. Jei valdymo organo narys privalo vykdyti įstatyme įtvirtintą imperatyvą, toks veikimas negali būti prilyginamas verslo sprendimui, kadangi tokio imperatyvo negalima nevykdyti. Taigi, įmonės vadovo sprendimas mainų sandoriui deklaruoti nulinį PVM negali būti vertinamas kaip verslo sprendimas, nes tokios rūšies sandoriams įstatymas yra įtvirtinęs 19 proc. PVM.

Susipažinus su aukščiau minėtomis teismų išvadomis, įmonių vadovams reikėtų visais atvejais, kai jie nesutinka su kontroliuojančių valstybės institucijų sprendimais, nesėdėti rankų sudėjus, o ginčyti sprendimus, spręsti ginčus ikiteismine tvarka ir teisme, aktyviai ginti savo pozicijas, nes, priešingu atveju, teismai įmonės vadovo veiksmus gali nepripažinti atitinkančiais rūpestingumo, atidumo ir apdairumo kriterijų.

Komentaro autorė – Dalia Foigt Norvaišienė, advokatų kontoros „Cobalt” darbo teisės praktikos grupės vadovė

Autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija.
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą FINANSŲ IR APSKAITOS savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Gazelė 2016

Sparčiausiai augančios finansinių paslaugų bendrovės

Vieta pagal augimą Bendrovė Augimas (2012-2015),% Apskritis
1272 UAB „Cognizant Technology Solutions Lithuania“ 82,4% Vilniaus
1347 UAB „Baltpool“ 79,0% Vilniaus
1893 UAB „Sollo“ 57,8% Vilniaus
2000 UAB „International Metbalta Invest group“ 55,4% Vilniaus

Verslo žinių pasiūlymai

Smalsiems, protingiems, norintiems suprasti

Smalsiems, protingiems, norintiems suprasti

Tiems, kurie niekada nenustoja mokytis

Pažintinis žurnalas

Pažintinis žurnalas

Tiems, kas brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi

Nepamirštamos kelionės laiku

Nepamirštamos kelionės laiku

Kas mėnesį laukia nauji įspūdžiai ir netikėti atradimai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

Nepraleiskite savo srities naujienų

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau