Kokius žaidimus žaidžia pasaulio centriniai bankai?

Publikuota: 2017-10-13
Banko nuotr.
Banko nuotr.
„Danske Bank“ vyresnioji dilerė

Skaičiuojama, kad nuo finansų krizės pradžios 50 pagrindinių centrinių bankų daugiau nei 700 kartų mažino savo bazines palūkanų normas. Tai reiškia, kad statistiškai palūkanų normos per pastaruosius šešerius metus keitėsi kas tris dienas, kol galiausiai vieno teisingo atsakymo neradę centriniai bankai išsiskirstė į tris stovyklas. Vieni nori kelti savo bazinę palūkanų normą, antri vengia konkrečių sprendimų šiuo klausimu ir testuoja rinką žiūrėdami, kaip bus paveikti pirmieji, treti planuoja neribotai išlaikyti neigiamas bazines palūkanų normas

JAV Federalinė rezervų sistema (FED), Europos centrinis bankas (ECB), Kanados centrinis bankas ir visai netikėtai prie jų prisijungęs Anglijos centrinis bankas pasisako už tai, kad bazinę palūkanų normą reikia kelti – neigiamuose palūkanų lygiuose ilgai užsibūti negalima.

Užklupus pasaulinei finansų krizei FED sumažino bazinę palūkanų normą nuo 5,25% iki 0%. Šiai priemonei nedavus norimo rezultato, buvo išbandyta nauja ekonomikos skatinimo programa – pinigų įliejimas į rinką superkant skolos vertybinius popierius. 2014 m. FED palaipsniui sustabdė šią programą, o 2015 m. pradėjo normalizuoti palūkanų normas. Paskutinio FED susitikimo metu paskelbta apie precedento neturinčius planus mažinti per ekonomikos skatinimo programą supirktų 4,5 trln. JAV dolerių vertybinių popierių balansą. Taip pat užsiminta, kad sulauksime dar vieno palūkanų normos kėlimo šių metų pabaigoje ir papildomų trijų kėlimų ateinančiais metais. Finansų analitikai mano, kad FED bandys pasiekti apie 3% bazinės palūkanų normos lygį iki 2019 m.

Kanados centrinis bankas rugsėjo pradžioje pakėlė savo bazinę palūkanų normą nuo 0,75% iki 1%. Tai buvo jau antras palūkanų normos kėlimas šiais metais. Iki tol palūkanų norma Kanadoje nesikeitė septynerius metus, tad šie sprendimai paskatino rinkos dalyvius laukti dar vieno – jau trečio – palūkanų normos kėlimo. Tikimybės, kad bazinė palūkanų norma kils gruodį ar sausį šiuo metu siekia atitinkamai 65% ir 76%. Vis dėlto, centrinio banko atstovai atsisako aptarinėti tolimesnius planus, nenorėdami sukelti spekuliacijų. Nepaisant to, jų išvengti nepavyksta – manoma, kad bazinė palūkanų norma jau per kitą susitikimą bus pakelta iki 1,25% aukščiausio lygio nuo 2008 m.

Neatsilikdamas nuo kitų, Anglijos centrinis bankas paskutiniame rugsėjo susitikime taip pat paskelbė, kad svarsto apie bazinės palūkanų normos kėlimą. Nors tą kartą bankas paliko bazinę palūkanų normą ties 0,25% riba, nustatyta 2016 m. rugpjūtį. Tikimybė, kad ji didės jau lapkritį išaugo nuo 18% iki 75%, o tikimybė, kad tai įvyks mėnesiu vėliau, sudaro 80%. Anglijos centrinis bankas skatinimo programos ateities neatskleidė, tad kas mėnesį superkamų vyriausybės ir įmonių vertybinių popierių apimtys nesikeičia – atitinkamai bendra jų apimtis sudaro 435 mlrd. ir 10 mlrd. svarų sterlingų. Finansų rinkų dalyviai netruko įvertinti tokių centrinio banko veiksmų ir tai lėmė svaro brangimą euro atžvilgiu, siekusį 5,4%.

ECB kalbos tonas į metų pabaigą pasikeitė – nuo defliacijos rizikos buvo atsigręžta į riziką, kylančią iš ekonomikos skatinimo priemonių. ES centrinis bankas sutinka, kad neigiamos palūkanų normos ir skatinimo priemonės turi turėti ne tokį ilgą galiojimo laiką, bet kol kas neužsimena, kada jis galėtų baigtis. Todėl esminiai klausimai – kiek dar tęsti ekonomikos skatinimo programą, kada kelti bazinę palūkanų normą – lieka neatsakyti. Panašu, kad ECB ir toliau pasiryžęs gyventi su kitų valiutų atžvilgiu vis stiprėjančiu euru, kol tai vyksta tolygiu tempu ir neatsispindi vidaus vartojime.

Savo ruožtu Japonijos ir Šveicarijos centriniai bankai, priešingai, neketina stabdyti savo ekonomikos skatinimo programų, o apie aukštesnes palūkanų normas nėra net kalbos. Taip smarkiai jie bijo stiprios namų valiutos ir dėl to galinčio sumažėti konkurencingumo.

Vyraujanti defliacinė aplinka pasaulyje, aukštas skolos lygis ir greitai senstanti visuomenė – pagrindinės Japonijos problemos, kurių išspręsti šaliai nepavyksta. Šios priežastys lemia, kad šalis vidutiniu laikotarpiu greičiausiai nepasieks užsibrėžto 2% infliacijos rodiklio, ir daro įtaką vyraujančiai nuomonei, kad neigiamų palūkanų era nesibaigs iki pat 2020 m. Nepaisant visų nesklandumų, Japonijos ekonomika atsigauna ir antrąjį 2017 m. ketvirtį augo 2,5%. Šalies ekonomika augo šešis ketvirčius iš eilės – toks augimas yra ilgiausias nuo finansų krizės pradžios. Pagrindinis tokio augimo variklis buvo eksportas. Japonijos ekonominė gerovė ypatingai priklauso nuo JAV ir Kinijos – šioms ekonomikoms kartu sudėjus atitenka 40% viso eksporto iš Japonijos.

Šveicarijos centrinis bankas, besilaikantis neigiamų palūkanų normų ir išpūsto balanso politikos, artimiausiu metu taip pat neketina atsisakyti šios pozicijos. Ekonominiai rodikliai esą dar neatspindi galimybės pereiti prie kitų metodų situacijai suvaldyti. Tai reiškia, kad netolimoje ateityje gali nutikti taip, kad Japonija ir Šveicarija bus vienintelės šalys, kurios ir toliau vadovausis ekonomikos skatinimo programos nepatvirtintais metodais.

Viduriukas tarp ekstremumų – Švedijos ir Norvegijos centriniai bankai, kol kas nesiimantys konkrečių veiksmų ir stebintys, kaip vienokie ar kitokie sprendimai paveiks kitas šalis. Tokį jų neapsisprendimą lemia silpnas infliacijos rodiklis ir baimė, kad šalys dar visiškai neatsigavo po finansų krizės. Bet koks staigesnis sprendimas ir sąlygų ekonomikoje pasikeitimas gali turėti ryškių ir sunkiai atstatomų pasekmių. Todėl šie du centriniai bankai užsiėmė saugią poziciją ir laukia, kuri iš anksčiau minėtų komandų pademonstruos geresnius rezultatas.

Nors Švedijos centrinis bankas dar nėra išsakęs savo pozicijos dėl ekonomikos skatinimo programos ateities, rinkos dalyvių nuomone, tai turėtų įvykti dar iki šių metų pabaigos. Rinkos dalyviai nesitiki, kad bazinė palūkanų norma Švedijoje bus keliama šiais metais, ne ką didesnė tikimybė, kad sulauksime kėlimo iki kitų metų liepos. Šiuo metu šalyje galiojanti bazinė palūkanų norma nesikeitė nuo 2016 m. balandžio ir siekia -0,50%. Norvegijos centrinis bankas neatsilieka nuo savo kaimynės ir taip pat delsia su sprendimais.

Didžiosios pasaulio ekonomikos, tokios kaip ES, Japonija ar JAV, sunkiai vykdo užsibrėžtą 2% infliacijos rodiklio tikslą, pagal kurį priimami esminiai sprendimai ekonomikos klausimais. Kokie kiti galimi variantai, kai šis rodiklis centrinių bankų netenkina? Priklausomai nuo situacijos šalyje, centrinis bankas gali padidinti arba sumažinti savo infliacijos tikslus, o tai gali daryti įtaką priemonių ir sprendimų pasirinkimui.

Dabartinėmis sąlygomis vienas iš mažiausiai tikėtinų sprendimų būtų pakelti norimą infliacijos lygį. Jei tai būtų padaryta ir, pavyzdžiui, šis lygis siektų 4%, kas būtų tada? Ekonominiu požiūriu 4% infliacijos rodiklis yra kur kas sunkiau pasiekiamas. Tam reikėtų didesnių ir mažiau patikrintų priemonių, o joms įgyvendinti – daugiau laiko.

Indijos centrinis bankas jau dabar yra nustatęs 4% infliacijos rodiklį, argumentuodamas, kad taip pasielgė sekdamas 1970 m. JAV pavyzdžiu, kai nustačius 4% infliacijos tikslą ir tam pasiekti pritaikius skirtingas priemones buvo pasiektas visus lūkesčius viršijęs kainų augimas. Bet tai, kas tada tiko JAV, nebūtinai tiks ir dabar. Tačiau ir šioje šalyje sulaukiant vis gerėjančių ekonominių rodiklių ir infliacijai rugpjūtį pasiekus 1,9% taip pat atsinaujino kalbos apie šio rodiklio kėlimą.

Kita kandidatė į tokius veiksmus – Jungtinė Karalystė. Jos ekonominiai rodikliai rodo geresnius rezultatus nei buvo tikėtasi: infliacijos lygis rugpjūtį pasiekė 2,9%, nedarbas nukrito į žemiausią lygį nuo 1975 m. ir, naujausiais duomenimis, sudaro 4,3%. Centrinis bankas tikisi, kad ūkio augimas sieks apie 0,3% trumpuoju laikotarpiu, o infliacijos rodiklis jau kitą mėnesį pasieks net 3% lygį.

Žinant faktą, kad ir 2% rodiklis sukelia sunkumų didžiosioms ekonomikoms, kitas galimas sprendimas – 0% lygio nustatymas. Ekonominiu požiūriu, tai būtų vienas iš paskutinių veiksmų, kurių galėtų imtis centrinis bankas, norėdamas išjudinti šalies ekonomiką. Tačiau toks siektinas infliacijos rodiklis nebūtų tinkama išeitis. Šiuo atveju susidurtume su defliacija – nustatytas siektinas lygis būtų 0%, o reali infliacija – net žemesnė. Tačiau, kad ir kaip patraukliai atrodytų nuolat mažėjančios kainos, yra ir kita medalio pusė. Tokiu atveju išaugtų skolų našta gyventojams, verslui ir vyriausybei, stagnuotų ekonomika, dalis skolininkų galėtų bankrutuoti. Tik mažose ir atvirose ekonomikose 0% infliacija galėtų daryti teigiamą įtaką valiutos kursui, sustiprindama namų valiutą, pakeldama gamybos ir uždarbių kaštus.

Komentaro autorė - Eglė Džiugytė, „Danske Bank“ vyresnioji dilerė

Autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija.
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą FINANSŲ IR APSKAITOS savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Gazelė 2016

Sparčiausiai augančios finansinių paslaugų bendrovės

Vieta pagal augimą Bendrovė Augimas (2012-2015),% Apskritis
1272 UAB „Cognizant Technology Solutions Lithuania“ 82,4% Vilniaus
1347 UAB „Baltpool“ 79,0% Vilniaus
1893 UAB „Sollo“ 57,8% Vilniaus
2000 UAB „International Metbalta Invest group“ 55,4% Vilniaus

Verslo žinių pasiūlymai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

Nepraleiskite savo srities naujienų

„Verslo žinių“ akademija

„Verslo žinių“ akademija

Išsamūs praktiniai mokymai ne didesnėse nei 14 dalyvių grupėse

Pažintinis žurnalas

Pažintinis žurnalas

Tiems, kas brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi

Nepamirštamos kelionės laiku

Nepamirštamos kelionės laiku

Kas mėnesį laukia nauji įspūdžiai ir netikėti atradimai

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau