Šlėktiškas meno rinkos dėliojimas

Publikuota: 2014-03-29
Autorius  

Panaudojus visus galimus saugiklius ir apsidraudimus, galima sakyti, kad Lenkijos ir Lietuvos meno rinkos yra labai panašios. Vienodumą randu panaudojęs tradicinius koeficientus: Lenkija dešimtis kartų didesnė, prekiauti menu ten pradėta sovietiniais laikais, lenkų vidurinė klasė, pagrindiniai meno pirkėjai, – turtingesnė. Viską suskaičiavęs gaunu rezultatą – ir pas mus, ir pas juos meno rinka yra nedidelė.

Per 20 metų, nuo 1991 iki 2011-ųjų, kaimynai šioje rinkoje sukaupė 180 mln. USD apyvartą, arba vidutiniškai 9 mln. per metus. Tik viename, ne pačiame svarbiausiame „Christie's“ vasario aukcione (per mėnesį jų įvyksta daugiau nei dešimt), kuriame buvo siūlomas pokarinis ir šiuolaikinis menas, apyvarta viršijo 22 mln. USD.Lenkiškos rinkos ypatybės
Didžiuosius aukcionus Lenkijos kontekste prisimenu ne atsitiktinai. Jei dar kartą palygintumėme su savimi, pamatytumėme, kad rinkos mažumas tėra vienintelis bendras bruožas, o struktūrinių skirtumų daug. Štai lenkai aukcionuose labai noriai perka jaunų (iki 40-ies) menininkų naujausius darbus. Lenkijoje šiuolaikinio meno nuperkama 47% (Lietuvoje turbūt nesusikrapštytų nei pora procentų), ir jis yra pigus: sąlyginai vakar nutapytą paveikslą aukcione galima įsigyti už 1.000–1.500 zlotų.Antra lenkų meno rinkos ypatybė – dalyvavimas globalioje rinkoje. Kuo skiriasi globali ir lokali rinkos? Pastarojoje vietiniai perka savus, o globalioje – visi perka visus. Šiose rinkose pinigų kiekis nėra lemiamas veiksnys – lokalūs pirkėjai pasirengę už jiems mielus kūrinius sumokėti neadekvačias globaliai kokybei sumas.
Šiais metais paskelbtame „Skate's“ meno rinkos tyrime, skirtame Lenkijai, rašoma, kad šios šalies menas perkamas ne tik vietinėse, bet ir globaliose prekyvietėse, per 10 metų (1202–2012 m.) jis pasiekė beveik 100 mln. USD apyvartą. Tai (be apsauginių koeficientų) absoliučiai lenkia Lietuvos rezultatus, – tokio lygmens pardavimų mes neturime. Tiksliau, neturime jokios tarptautinės rinkos, nes tuos keliasdešimt tūkstančių dolerių, generuojamų už lietuvišką fotografiją, galima nurašyti kaip statistinę paklaidą. Arba, panaudojus lenkišką tarptautinės rinkos formulę, viską galima apversti kitaip.Lempickos paradoksas
Didžiausią dalį iš minėtojo 100 milijonų per dešimtmetį generavo Tamaros de Lempickos tapyba – 90 mln. USD.
T. de Lempicka gimė 1896 m. Maskvoje, turtingo Rusijos žydo Moriso Gurwiko-Gorskio ir Malvinos Dekler, irgi turtingos lenkiškos giminės atstovės, šeimoje. Po kelerių metų būsimos dailininkės tėvas dramatiškai dingo. Mergaitei tai buvo skausmingas patyrimas, jaunystėje ji net sufalsifikavo dokumentus, nurodydama, kad gimė Varšuvoje. Bet Lenkijos sostinėje ji gyveno tik vaikystėje, nes 1911 m. grįžo į Rusiją, mokėsi Sankt Peterburgo dailės akademijoje. Ten susituokė su Tadeuszu Lempickiu, o po 1917 m. perversmo kartu su išlikusia Rusijos diduomene emigravo į Prancūziją. Vėl mokėsi Paryžiuje. Didžiausią įtaką jai padarė Andre Lhote'as, išmokęs panaudoti tuomet naujausias kubizmo ir futurizmo stilistikas saloninėje tapyboje. T. de Lempicka šiuos triukus – avangardo jungimą su akademine tapyba – valdė tobulai, ir jos kūriniai, ypač dailininkei persikėlus į JAV, tapo itin populiarūs tarp tuometinių kino ir muzikos žvaigždžių.Taigi, ir dailininkės biografija, ir jos kūryba su Lenkija teturi bendro tiek, kiek nusprendė pati de Lempicka, save vadinusi lenke. Rusai, beje, į tautybės pasirinkimus dėmesio nekreipia, ir analogiškuose rinkos tyrimuose de Lempickos kūrybą prisiskiria sau. Mes irgi tokį barokišką veiksmą galime padaryti – litvakas Chaimas Soutinas (1893–1943 m.) gimė LDK teritorijoje, mokėsi Vilniuje. Nekreipiant dėmesio į jo prancūziškosios (ir vienintelės) kūrybos periodą, galima, kaip ir lenkai su de Lempicka, visus jo pardavimus įtraukti į lietuviškos globalios meno rinkos apyvartą. Tokiu atveju vien 2013 m. ji paaugtų nuo 10.000 iki 30 mln. USD. Būtų beprasmiškas, šlėktiškas, bet įspūdingas veiksmas.Nutapytas laikas
Atmetus T. de Lempickos uždirbtus milijonus, lenkai globalioje meno rinkoje lieka su 12 mln. USD, iš kurių du milijonai priklauso Romanui Opalkai (1931–2011 m.), dailininkui, dėl kurio ir rašau šį tekstą. Kelis jo darbus į meno mugę „ArtVilnius'14“ atveš Varšuvos galerija „Stalowa“, o Vilniaus mugėje galimybė nusipirkti aukšto reitingo (803 vieta „Artfacts.net“ duomenų bazėje) menininkų kūrinių atsiranda ne dažnai.Pirmą kartą su R. Opalkos kūryba susidūriau 1993 m., kai kartu su menotyrininku Viktoru Liutkumi rengėme Vytauto Kairiūkščio parodą Lodzės šiuolaikinio meno muziejuje. Tame muziejuje lodziečio R. Opalkos darbų yra nemažai, tarp jų ir garsiausias – „Detalė nuo 1 iki 35327“. Juo menininkas 1965-aisiais pradėjo pagrindinį gyvenimo kūrinį, pavadintą „Opalka 1965/nuo 1 iki begalybės. Detalės“. Beveik 2 m aukščio ir metro pločio juodoje drobėje baltais dažais užrašyta skaičių eile. Visi kiti paveikslai buvo pirmojo tęsinys – keitėsi tik skaičiai ir fono intensyvumas: kiekvienais kūrybos metais jis būdavo pašviesinamas vienu procentu, ir gyvenimo pabaigoje R. Opalka piešė baltus skaičius ant balto fono. Projekto pradžioje dailininkas sulaukė visko – abejingumo, susižavėjimo, patyčių, bet, skaičių sekai augant, jo tikslas – nutapyti laiką – buvo suprastas, priimtas ir pradėtas pirkti.Laukiant V. Kairiūkščio parodos atidarymo, nuobodžiaudamas ramsčiau sieną šalia R. Opalkos paveikslų. Turėjau pusvalandį, tad atsistojau prieš vieną iš jų ir pradėjau apžiūrinėti skaičius. Žvilgsniui judant, pamačiau kažkokį disharmonišką elementą. Įsižiūrėjau – ogi tikrai! Klaida! Nedelsiant savo atradimą parodžiau muziejaus šeimininkams. Tie sunkiai atsiduso ir pasakė: „Mes žinom. Apie šią klaidą mums praneša kiekvieną savaitę. Visuomet atsiranda žiūrovas, nusprendęs ką nors patikrinti. Mes, žinoma, tokiu susidomėjimu džiaugiamės, bet per 20 metų šiek tiek įkyrėjo.“Begalybė dar neįperkama
Galerija „Stalowa“ į Vilnių „Detalių“ kol kas vežti nesirengia. Žinoma, iki birželio pabaigos dar yra laiko ir galerininko nuostata gali pasikeisti, bet jo abejonės suprantamos. Naujausi duomenys rodo, kad R. Opalkos „Detalių“ kainos nemažėja – prieš 4 mėn. „Detalė 3029180-3047372“ (akrilas, drobė) buvo nupirkta už 761.000 USD, o prieš 2 mėn. už „Detalę 3700676-3703241“ (tušas, popierius) sumokėta 52.956 USD.
Abejoju, ar Lietuvoje atsirastų kolekcininkas, pasirengęs net už biudžetinį R. Opalkos kūrinį atiduoti 100.000 Lt, todėl galerijos sprendimas rodyti menininko ankstyvesnius ir gerokai pigesnius piešinius yra logiškas.
R. Opalkos begalybė baigėsi 2011 m. Paskutinė „Detalė“ prasidėjo baltu skaičiumi 5603153 baltame fone.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

„Verslo žinių“ akademija

„Verslo žinių“ akademija

Išsamūs praktiniai mokymai ne didesnėse nei 14 dalyvių grupėse

Pažintinis žurnalas

Pažintinis žurnalas

Tiems, kas brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi

Nepamirštamos kelionės laiku

Nepamirštamos kelionės laiku

Kas mėnesį laukia nauji įspūdžiai ir netikėti atradimai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

Nepraleiskite savo srities naujienų

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau