Dvikova, išgelbėjusi Žemaitiją

Susitikę vieną snieguotą 1329-ųjų vasario rytą, kažkur dabartinio Gelindėnų (Plungės raj.) piliakalnio apylinkėse, jie, anot kronikos: „...puolė vienas kitą ir sulaužė ietis, o paskui pasiėmė kalavijus ir prasidėjo šaunus mūšis.“
Kautasi dėl šlovės, tikėjimo ir Žemaitijos likimo.
1328 m. gruodžio 6 d. visoje Prahoje aidėjo bažnyčių varpai – tai Čekijos karalius Jonas Liuksemburgietis su didele daugybe kariuomenės (cum magna multitudine bellatorum – lotyniškai pažymėjo vienas iš metraštininkų) išjojo į kryžiaus žygį prieš pagonis žemaičius.
Tai buvo duoklė „senai gerai“ čekų valdovų tradicijai: dar 1255-ųjų žiemą panašiai kryžiuočiams talkininkavo karalius Otokaras II, su 60-tūkstantine armija nukariavęs ir Ordinui „ant lėkštutės“ pateikęs sembus, galbūt ne karingiausią, tačiau tikrai turtingiausią prūsų gentį.
Ne, čekai nebuvo kažkokia išimtis, žygiuoti į pagoniškąją Lietuvą mėgo visi Vakarų Europos didikai – austrai, vokiečiai, prancūzai, anglai.
Du kartus (1390 ir 1392 m.) kryžiuočiams pulti Vilnių padėjo Lankasterio kunigaikštis Henrikas Bolingbrokas, vėliau tapęs Anglijos karaliumi Henriku IV.

Su savim atsivedęs net garsiųjų anglų lankininkų, bet taip ir neužėmęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės (o jo bendražygis riteris Johnas de Loudehamas čia net padėjo galvą).
Ką šie kilmingieji riteriai čia visi pametė?.. Pirmiausia, tokie žygiai Vakarų Europos feodalams leisdavo sutaupyti. Tai buvo kur kas pigiau, nei plaukti kautis dėl Kristaus karsto į kokią tolimą dulkėtą Palestiną.
Žinoma, turint noro, dar buvo galima nusitrenkti į „antrą krikščionybės frontą“ – kiek mažiau tolimą Ispaniją, kurioje maurai nuožmiai priešinosi krikščionių bandymams atsikovoti prarastas teritorijas – vadinamajai rekonkistai.
Tačiau praktiškesni Skandinavijos, Anglijos, vokiečių ar čekų feodalai mieliau leisdavo į „artimą užsienį“ – kautis prieš paskutinius Europos pagonis. Išlaidų mažiau, o įgytos garbės, titulų ir sielos išganymo kiekis ne mažesnis. Juk dar popiežius Aleksandras IV 1255-aisiais, ragindamas žygiuoti prieš netikėlius jotvingius ir lietuvius, užtikrino „...krikščionims, kurie užsivilkę kryžiaus ženklą nutars patraukti prieš minėtus pagonis, tokį pat nuodėmių atleidimą, kuris yra duodamas tiems, kurie traukia į pagalbą Šventajai Žemei“.