Meno kolekcininkai Lietuvoje

Publikuota: 2015-02-20
Nuotrauka: Herkaus Milaševičiaus nuotr.
Autorius  

1649-ųjų sausį lipdamas ant ešafoto Anglijos karalius Karolis I, be visų kitų dalykų, šioje ašarų pakalnėje paliko ir įspūdingiausią Renesanso bei baroko menininkų kūrinių kolekciją. Oliverio Cromwellio sprendimas po karaliaus mirties išparduoti kolekciją miestiečiams tapo moraliniu smūgiu monarchistams ir... meno rinkos Anglijoje pradžia.

Kai buvo atkurta monarchija, į valdžią atėjęs karalius Karolis II šiaip ne taip susigrąžino dalį kūrinių, tačiau aukcionai nenustojo veikti – 1669–1692 m. Londone buvo parduota apie 35 000 meno kūrinių. Moralas? Kartą „paragavę“ kokybiško meno namuose, žmonės dažnai nebegali sustoti. Tai trunka iki šių dienų. 
Bet tai ten, užsieniuose. O kaip Lietuvoje, kur meno kolekcionavimo ir mecenavimo tradicijų beveik nėra? Kalbama, kad šiandien šalyje yra apie 10 žmonių, sąmoningai ir tikslingai kolekcionuojančių meną. Galite dabar suraukti nosį ir padejuoti: „Tik dešimt!“, o galite pasidžiaugti, nes skaitydami šį tekstą sužinosite apie nemažą jų dalį. Kodėl tai įdomu? Nes ir Lietuvoje kolekcininkai ne tik kaupia, bet vis dažniau dalijasi: rengia parodas ar skolina joms kūrinius, užsiima edukacija, leidžia albumus ar tiesiog išsaugo šalies kultūrai svarbius kūrinius čia, Lietuvoje. Kas tie kolekcininkai, kokios jų intencijos ir kokie tikslai, teiraujasi manęs redaktorius. Vieno atsakymo, žinoma, nėra, todėl telieka klausti pačių kolekcininkų.Lengva pradėti – sunku sustoti
Pradedu nuo pat pradžių – kodėl susidomėta vaizduojamaisiais menais ir kaip pradėta juos pirkti?
„Didelė dalis žmonių domėtis vaizduojamąja daile pradeda dėl tuščių sienų namuose, – pasakoja šiuo metu vienas garsiausių meno kolekcininkų Rolandas Valiūnas, kolekciją kaupiantis apie 16 metų. – Tuomet vieni tą problemą išsprendžia interjeriniais paveikslais, kitiems pasiseka labiau, ir jie susiduria su kokybiška daile. Man pasisekė, nes atsidūriau pas kolekcininką, kuris leido rinktis iš Antano Žmuidzinavičiaus, Jono Mackevičiaus ir Česlovo Janušo paveikslų. Nors A. Žmuidzinavičiaus pavardė buvo geriausiai žinoma, namo parsivežiau J. Mackevičiaus ir Č. Janušo kūrinių. Netrukus nutariau įsigyti daugiau J. Mackevičiaus. Bet ieškodamas jo paveikslų pamačiau, kad yra ir daugiau nepaprastai įdomių menininkų! Nesusilaikiau ir įsigijau daugiau, paveikslų gausėjo, kol namų interjeras vieną dieną buvo išbaigtas. Čia atsiranda kryžkelė – esi mėgėjas ar kolekcininkas. Vienas iš kolekcininko bruožų yra tas, kad jis perka ir tada, kai ant sienos paveikslai nebetelpa.“ Jam pritaria ir Nerijus Dagilis, – prieš penkerius metus pirmuosius paveikslus jis įsigijo taip pat tuščioms sienoms užpildyti, o šiandien jie nebetelpa nei namuose, nei biure. Ramunė Zabulienė sako: „Domėdamasi menu, vertindama ar įsigydama meno kūrinius prisidedu prie geresnio, įdomesnio ir spalvingesnio gyvenimo mūsų šalyje. Juk ten, kur buriasi kuriantys žmonės, visada ir aplinka gražesnė, ir minčių originalių nugirsti, ir pykčio aplink mažiau, o daugiau tolerancijos. Todėl menininkus skatinti kurti, manau, yra svarbu, o geriausia motyvacija menininkui – jo darbų vertinimas, įsigijimas.“Kitokia jaunosios kartos, šiuolaikinio meno kolekcininko Boriso Symulevičiaus istorija. Jis domėtis menu pradėjo mokydamasis Vokietijoje, per dailės pamokas. Įdomus mokytojas nevertė piešti, o pasakojo apie dailės istoriją ir skatino domėjimąsi šiuolaikiniu menu. Nenuostabu, kad baigus mokyklą meno tema nebuvo pamiršta ir vis dažniau kildavo minčių apie nuosavą kolekciją. Pats pirmasis paveikslas, XIX a. peizažas, buvo įsigytas aukcione „eBay“, iš pradžių galvojant jį pelningai parduoti Lietuvoje. Atvežė, bet nepardavė – paveikslas taip patiko, kad nutarė pasilikti. O pirmieji Lietuvos autorių šiuolaikinio meno kūriniai įsigyti prieš 8 metus tikslingai, numatant, kad tai bus kolekcijos pradžia.
Lengva pradėti – sunku sustoti, kiek teatrališkai dūsauja kolekcininkai ir savo trauką vis naujiems eksponatams lygina su narkotikais, būtinybe pavalgyti ar kalnų magija. Tačiau maistas yra gyvenimo sąlyga, slidinėti bent jau sveikatai naudinga, jei tik kojos nenusilauži. O kokia nauda iš meno ir jo kolekcionavimo?Meno kolekcija – kaip investicija į save
Kalbantis su meno kolekcininkais ne kartą teko nuleisti akis ir mykti kažką panašaus: „Šitai lyg ir girdėjau, bet pamiršau...“ Visi jie puikiai išmano dominamas meno temas – lengvai žeria gausybę įprastai tik profesionalams žinomų pavardžių, neužsikirsdami mini istorines datas ar įvykius. Specialioji literatūra? Jos per mažai. Juk pradėjus gilintis į konkrečią temą, žinių alkis didėja, o interesų laukas platėja. Visi daugiau ar mažiau konsultuojasi su profesionaliais menotyrininkais. Nenuostabu, kad daugelis tvirtina, jog kolekcionuoti meną tiesiog labai įdomu. Kalbant apie senesnius paveikslus – išnarstoma autoriaus biografija ir meno kontekstas, taip pat kaip sukurtas ir ką vaizduoja paveikslas. Besidomintieji amžininkų kūryba mini galimybę ne tik sekti autorių biografiją, bet ir bendrauti su jais, stebėti karjerą ir net šiek tiek prie jos prisidėti, įsigyjant kūrinį. Be abejonės, visi mini emocinį malonumą ir moralinį pasitenkinimą.
Pastaruoju metu pavieniai galerininkai mėgina rodyti į Vakarus ir vilioti klientus kalbomis apie investicijas, tačiau visi mano pašnekovai išsigynė požiūrio į meną kaip į investiciją. Kartu visi jie teigia, kad ateityje meno kūrinių kainos tikrai kils, o R. Zabulienė pateikia paprastą gyvenimišką pavyzdį: jos tėvų butas šiuo metu kainuoja tiek, kiek trys paveikslai, kadaise kaboję ant to buto sienų.Ką pasakoja kolekcijos?
Jei kada sutiksite meno kolekcininką ir nenorėsite, kad pokalbis užtruktų, jokiu būdu neklauskite, ką konkrečiai jis kolekcionuoja. Ir, priešingai, būtinai to pasiteiraukite, jei norite išgirsti įdomių dalykų. Juk kiekviena kolekcija turi savo istoriją ir tikslus. Štai keli pavyzdžiai.
R. Valiūnas teigia renkantis kūrinius, susijusius su Lietuva platesniame kontekste. Nėra svarbu menininko tautiškumo klausimas, teritorija ar laikas. Tema – labai plati, todėl šiuo metu kolekcija sudaryta iš keleto dalių: tapyba, graviūros (pereinančios į grafiką), skulptūra, LDK žemėlapiai ir lituanistinės knygos. Pasitaiko ir „nukrypimų“, pavyzdžiui, įsigyti XVI a. vidurio šarvai, kurių aprašyme kalbama apie Radvilą Juodąjį. Jis teigia, kad formuodamas kolekciją šiuo metu riboja save vienu aspektu – kūrinio kokybės. Anksčiau buvo svarbu įsigyti vieno ar kito autoriaus kūrinį, o šiandien jau būtina, kad tas kūrinys būtų labai geras ar vienas geriausių konkretaus menininko darbų.Kalbėdamas apie savo kolekciją Vilius Kavaliauskas mini 2 kryptis. Pirma – Lietuvos išeivijos dailė, gyvenusių ir kūrusių už Lietuvos ribų menininkų darbai. Dauguma jų iš Lietuvos išvyko prieš Antrąjį pasaulinį karą ar jo metu. Šią kolekcijos dalį reprezentuoja menininkai Jonas Rimša, Viktoras Vizgirda, Adomas Galdikas ir kiti. Kolekcijoje yra ir šiuo metu ne Lietuvoje kuriančių jaunosios kartos menininkų, pavyzdžiui, Žilvino Kempino, darbų. V. Kavaliausko išeivių menininkų kolekcijos pagrindu yra įkurta viešoji įstaiga Lietuvos išeivijos dailės fondas, kurio tikslai: „Saugoti ir puoselėti išeivijos kultūros paveldą, kaip tautos ir valstybės tęstinumo ženklą, integruoti jį į edukacinius, kūrybinės pramonės ir kultūrinio turizmo projektus“. Su fondo turimais paveikslais ir jų autoriais galima susipažinti tinklalapyje "Išeivijos dailė". Kitą kolekcijos dalį sudaro Vilniaus XIX a. meno mokyklos atstovų kūryba, XX a. dailininkai, gyvenę ir kūrę Lietuvoje, bei keletas jaunų menininkų, tik pradedančių kūrybos kelią.
N. Dagilio kolekcija formuojama iš konkrečių autorių kūrinių. „Nesu toks užkietėjęs kolekcininkas kaip R. Valiūnas ar V. Butkus, turintys labai dideles kolekcijas. Esu susidaręs konkrečių dailininkų sąrašus, juos ir renku. Tai tokie menininkai kaip Petras Kalpokas, Antanas Žmuidzinavičius, Pranas Domšaitis. Taip pat pamažu pradedu domėtis kiek vėlesniais autoriais ir kūriniais, sukurtais maždaug iki 1980 m. – šiuo metu rinkoje dar galima rasti labai įdomių šio periodo kūrinių“, – sako N. Dagilis ir tik pokalbio pabaigoje užsimena turintis ir išsamų grafiko Stasio Krasausko kūrinių rinkinį.Chronologiškai artėjant šių dienų dailės link, verta atkreipti dėmesį į Vidmanto Martikonio kolekciją, kurios tema apibrėžta labai aiškiai – autoportretai. „Po truputį pradėjau pirkti ne tik skulptūros, bet ir dailės kūrinius. Tada pamačiau, kad perku chaotiškai. Esu pragmatiškas, tad nusprendžiau – reikia kaip nors apsibrėžti. Sugalvojau, kad tai bus autoportretai. Tarsi du zuikiai vienu šūviu: gaunu autorinį kūrinį ir pažįstu asmeniškai jo autorių, nes matydamas, kaip žmogus save pateikia autoportrete, kai ką apie jį sužinau“, – atskleidžia savo pasirinkimo priežastis V. Martikonis. Šiuo metu jo kolekcijoje yra apie 100 autorių kūrinių (juos galima peržiūrėti čia. Kai kurie menininkai (pavyzdžiui, Vladas Karatajus) savo autoportretus sukūrė V. Martikonio prašymu. „Man svarbu, kas bus toliau su šia kolekcija. Galbūt tai noras likti gyvam kuo ilgiau, per savo veiklą. Tai galėtų būti viena iš priežasčių, kodėl renku ne kramtomosios gumos popieriukus, o meno kūrinius. Kad kolekcija svarbi ir įdomi ne tik tau, bet gali būti įdomi ir svarbi visuomenei – taip pat viena iš varomųjų jėgų“, – sako V. Martikonis.
Bene vienintelis kolekcininkas Lietuvoje, be kitų interesų, nuosekliai pirkęs kūrinius tiesiai iš vieno autoriaus, yra Edmundas Armoška. Šiandien jo rankose – absoliuti dauguma tapytojo Šarūno Saukos paveikslų. E. Armoška meną kolekcionuoja nuo 1970-ųjų, o su Š. Sauka susipažino, kai tuo metu dar jaunas menininkas pristatė savo paveikslą „Žalgirio mūšis“. Nuo to laiko kolekcininkas perka visus šio autoriaus kūrinius. Taip pat jo iniciatyva išleistas solidus Š. Saukos kūrybos albumas, surengta parodų Taline, Maskvoje, Sankt Peterburge.Šiuolaikinį meną 6 metus kolekcionuojantis B. Symulevičius sutinka, kad kol kas jo kaip kolekcininko padėtis – išskirtinė. Jis vienintelis Lietuvoje gali pasigirti nelabai didele, tačiau jau į namus ir biurą nebetelpančia šiuolaikinio meno kolekcija. Todėl apie konkretaus kūrinio įsigijimą gali svarstyti kad ir metus – mažai galimybių, kad jis bus parduotas kitam. Ar naudojasi tuo derėdamasis su menininkais dėl kainos? Sako, kad ne – pirkdamas kūrinį jis ne tik jį įsigyja, bet ir paremia jam patikusį autorių, tokiu būdu skatina kurti toliau.
Paklaustas, kodėl, jo manymu, kolekcininkai vis dar ignoruoja šiuolaikinį meną, mėgina vardyti: „Pirma – trūksta edukacijos. Antra – modernizmas yra patikrinta ir žinoma tema. Neprašausi nupirkęs, net jei kūrinys kiek nuvertės, tačiau tikrai ne iki nulio, – su jaunais menininkais rizikos daug daugiau. Taip pat, man rodos, žmonės nelabai įsivaizduoja, kaip puikiai gali atrodyti šiuolaikinis menas namuose ar biure. Šiuolaikinio meno pateikimas, pristatymas visuomenei dar turi spragų. Padėtis galbūt pasikeistų, jei atsirastų autoritetas, žinomas ir gerbiamas žmogus, kuris tokią madą sukurtų.“ O kol kas, būdamas vienintelis savame lauke, Borisas rūpinasi ir edukacija: pasigesdamas internete informacijos apie dailę, inicijavo dailės temomis rašantį tinklalapį, neseniai įkūrė internetinę meno knygų parduotuvę „artbooks.lt“. „Vieni remia bažnyčias, kiti – vaikų namus, aš stengiuosi būti naudingas visuomenei tokiu būdu“, – teigia Borisas.Meno kolekcininkai tampa svarbia šalies kultūros dalimi
Kalbant apie kolekcininkų įtaką Lietuvos kultūrai, neįmanoma nepaminėti visiems gerai žinomo Viktoro Butkaus ir jo įkurtos organizacijos Modernaus meno centras. Jis savo lėšomis apsiėmė vykdyti Lietuvos dailės muziejaus misiją ir nuosekliai kaupia Lietuvos modernųjį meną nuo 1960 m. V. Butkus nenori būti vadinamas kolekcininku ir teigia: „Stengiamės nesuasmeninti kolekcijos ir neleisti jos suasmeninti mums padedantiems menotyrininkams. Į kolekciją žiūrime labiau kaip į meno kūrinių fondą, kuriuo pasinaudodami kuratoriai dabar ir ateityje galės rengti temines parodas.“ V. Butkus rengiasi už savo lėšas statyti ir muziejų, kuris neabejotinai turės didžiausią lietuvišką modernaus meno kolekciją. Viešą dailės galeriją, kurioje eksponuos menininkų autoportretų kolekciją, planuoja įsteigti ir V. Martikonis. Lietuvos išeivijos dailės fondo ilgalaikis tikslas yra virsti muziejumi, kuris eksponuotų vertingiausius išeivijos dailės kūrinius. Kovo mėnesį Kaune, Mykolo Žilinsko galerijoje, fondas su Nacionaliniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi pristatys pirmąją parodą: joje visuomenei bus parodyta iki šiol mažai žinoma Jono Rimšos kūrybos dalis – 60 darbų, sukurtų Bolivijoje, Argentinoje ir Peru iš V. Kavaliausko kolekcijos. R. Valiūnas taip pat užsimena apie šiuo metu plėtojamą projektą, kuris smarkiai paveiks Lietuvos dailės gyvenimą. Kas tai bus, kol kas – paslaptis.
Meno kolekcionavimo ar tiesiog kokybiško, vertingo meno pirkimo virusas pamažu, bet plinta. Kartu vis daugiau domimasi Lietuvos dailės istorija, neatsiejama šalies istorijos dalimi. Privačiomis iniciatyvomis į Lietuvą grįžta lietuvių menininkų kūriniai, pamažu gausėja informacinių, edukacinių leidinių ir renginių. Politikams abejingai snaudžiant, ima veikti šalies piliečiai, tvirtai žinantys, kad kultūra yra vertybė. Ir savo žodžius patvirtinantys konkrečiais veiksmais.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

Nepraleiskite savo srities naujienų

„Verslo žinių“ akademija

„Verslo žinių“ akademija

Išsamūs praktiniai mokymai ne didesnėse nei 14 dalyvių grupėse

Pažintinis žurnalas

Pažintinis žurnalas

Tiems, kas brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi

Nepamirštamos kelionės laiku

Nepamirštamos kelionės laiku

Kas mėnesį laukia nauji įspūdžiai ir netikėti atradimai

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau