Apie meno rinką be sentimentų

Publikuota: 2011-12-04
Simona Makselienė, menotyrininkė, Vilniaus aukciono vadovė ir UAB
Simona Makselienė, menotyrininkė, Vilniaus aukciono vadovė ir UAB "Meno rinkos agentūra" direktorė Nuotrauka: Herkaus Milaševičiaus
Autorius „Verslo žinios“

Finansų ir rinkų analitikai jau nebe puse lūpų, o visa burna perspėja, kad krizė anaiptol nepraėjo ir kitąmet recesijos išvengti veikiausiai nepavyks. Tuo pat metu didieji aukcionų namai – Londono, Niujorko, Paryžiaus – skelbia apie rekordinius meno kūrinių pardavimus. Nelygintini dydžiai, tačiau nestoja  ir Vilniaus aukcionas – gruodžio viduryje vyks jau 21-asis.

Tokiame kontekste su filosofijos mokslų daktare Simona Makseliene, Vilniaus aukciono ir galerijos „Kunstkamera“ direktore, menotyrininke ir kultūrologe, VŽ „Savaitgalis“ apie meno kūrinius šnekėjosi pragmatiškai – kaip apie galimybę saugiai investuoti.  Užgriebėme ir Lietuvos meno rinką, juolab kad maždaug prieš metus dr. Makselienė tikino, jog aukciono prekybos rezultatai rodo rinką atsigaunant.Prieš pradėdama tardyti pašnekovę aktualiu klausimu – ar išties investuoti į meną yra saugiau nei laikyti indėlius įtartinai dideles palūkanas siūlančiame banke. Vis dėlto  įdomu buvo sužinoti, į kurią pusę, jos vertinimu, juda lietuviškoji meno rinka. Kad ji jau susiformavusi, klausimų nekyla. Prisimenu prieš keletą metų iškaltą aksiomą: normaliai egzistuojančioje meno rinkoje turi veikti nacionalinė galerija, aukcionai, meno mugės ir vadinamoji pirminė rinka – t. y. galerijos. Visa tai turime.„Taip, – šypteli p. Simona. – Visa tai čia tarsi yra, trūksta tik kelių smulkmenų: perkamosios galios ir tikrai vertingų meno kūrinių, vertų būti investiciniais objektais.“Aiškindama „perkamosios galios veiksnį“, ryškiausiu ekonominio nuosmukio bruožu pašnekovė vadina sunkmečiu susiformavusias žirkles. Pasak jos, per metus kitus lietuviškoje meno rinkoje iškilo 4–6 stambūs kolekcininkai, o tas sluoksnis, kuris prieš krizę neįkando brangiausių kūrinių, tačiau stabiliai pirko už kuklesnes sumas, – akivaizdžiai sumažėjo. Anot p. Simonos, per sunkmetį tos žirklės smarkiai išsižergė: vieni perka daug ir brangiai, kiti teįkanda pigų grafikos kūrinėlį, o vidutinio brangumo meno kūrinių pirkėjų lieka vis mažiau.„Faktas, kad atsirado keli stambūs kolekcininkai, labai džiugina daugelį galerijų. Kita vertus, jis rodo rinkos nesveikumą ir neįgalumą – nenormalu, jei visa rinka laikosi ant kelių jos dalyvių. Ir nereikia būti ekonomistu, kad suprastum, jog bet kokios visuomenės ekonominę sveikatą parodo būtent vidurinis sluoksnis, kritinė jo masė“, – vertina dr. Makselienė.Kalbėdama apie meno kūrinių pasiūlą, reikšmingu faktu pašnekovė vadina tai, kad per dvejus pastaruosius metus Lietuvoje buvo išparduodama labai stambi kolekcija, kurioje būta tikrai gerų darbų. Taip, anot jos, susidarė dvejopa situacija: rasti investicinių meno kūrinių gana sunku, nes žmonės puikiai supranta, kad krizė nėra tinkamas metas parduoti vertingus darbus, ir linkę pasilaikyti juos geresniems laikams. Antra vertus, kai buvo pradėta pardavinėti minėtąją kolekciją, mažoje mūsų rinkoje tai labai pasijuto.Reikšminga ir meno rinkoje stipriai juntama p. Simona vadina mecenatų Danguolės ir Viktoro Butkų veiklą kaupiant privačią kolekciją, apimančią moderniosios lietuvių dailės periodą nuo 1960 m. iki mūsų dienų. Skelbiama, jog kolekcijoje jau yra gerokai per 1.500 žinomų Lietuvos kūrėjų darbų. Anot pašnekovės, tai reikšminga tiek ekonominiu, tiek ir vertybiniu požiūriais.„Butkų šeima perka gyvos dailininkų kartos darbus, jie bus eksponuojami Moderniojo meno centre (MMC), tad visi nori pakliūti į jų kolekciją – tai kokybinis, vertybių surikiavimo dalykas. Panašiai visi laukėme Nacionalinės dailės galerijos (NDG) atidarymo – kad atsirastų vertybiniai kriterijai, ir tada žiūrėjome: tai kas gi toje NDG kolekcijoje, ką galima pirkti, kolekcionuoti. Butkų rinkinys pratęsia vertybinių kriterijų radimosi funkciją. Šiek tiek konkuruoja su NDG, bet ir pratęsia“, – sako dr. Makselienė.Svarstau, kad kokiame Londone, Niujorke ar Paryžiuje – ir kolekcijų kaupimo, ir išpardavimo atvejai nėra tokie išskirtiniai, vieninteliai, kaip Lietuvoje. Ten skamba kiti dydžiai – kad ir Yves'o Saint Laurent'o ar anksčiau – Mstisalavo Rostropovičiaus – kolekcijų išpardavimas.„Mūsų rinka labai maža, ir kiekvienas, net nedidelis judesys yra juntamas ir nuraibuliuoja įvairiomis prasmėmis“, – šypteli p. Simona. Tęsdama kalbą apie meno rinką pašnekovė sutinka su mintimi, jog iki visiško jos brandumo mums verkiant trūksta nepriklausomų dailės kritikų. Taip, menotyrininkų yra, beveik kiekviena galerija jų turi – jie pristato konkrečių galerijų parodas, pateikia informacijos, tačiau neformuoja viešosios nuomonės, nes yra priklausomi. Ne taip, kaip užsienyje, ten, tarkime, du konkuruojantys dienraščiai turi nuolatines nepriklausomų menotyrininkų, asmenybių, skiltis, šių ekspertų žodis gali lemti meno rinkos poslinkius.„Dalis mūsų menotyrininkų nuėjo į kuratorystę. Vėlgi – tai sritis, kurioje šiuolaikinio meno kuratoriai su menininkais tarsi lenktyniauja, kuris yra labiau kūrėjas – menininkas ar kuratorius. Jie taip pat neatlieka kritinės funkcijos. Kita vertus, gal postmodernizmui ir nebereikia tos kritikos? – svarsto p. Simona. – Bet žmonėms, pirkėjams jos reikia. Būtinai reikia, kad kas nors pasakytų: ei, ten labai gerai. Arba – kad karalius nuogas. Todėl ir atsitinka keistų dalykų, kai saloniniai autoriai staiga tampa labai brangūs.“

Auksas ar paveikslas?

Prisiiriame prie esminio klausimo, tarsi kokteilio, suplakto iš šių dienų aktualijų: sako, auksas biržose smarkiai brangsta... O kai vis nugirsti, kad labai gera investicija yra menas, gal išties verta investuoti į jį?„Niekada taip nesakau, – juokiasi p. Simona. – Neteisinga šnekėti, kad meno kūriniai yra saugi investicija, kad ji būtinai atneš grąžos. Nieko panašaus, gali atnešti nuostolių. Apie lietuviškus kūrinius sakau, kad iš 10 darbų vienas, gal dar net rečiau, yra teisingas investicinis pasirinkimas.“Kalbėdama apie kūrinius, į kuriuos būtų galima investuoti, pašnekovė mini Kauno meno mokyklos atstovų darbus. Tiesa, jų paduodama jau gana retai, bet šiek tiek sužvejoti galima.„Bet mūsų rimtųjų kolekcininkų poreikiai didesni, jiems Kauno mokykla jau nelabai įdomi, jie nori Vilniaus meno mokyklos, dar senesnės, dar retesnės. Toliau – XIX a. kūriniai, jų tikrai labai sunku gauti, ir kainos jų palyginti didelės“, – vardija p. Simona. Tačiau, sako, atsiranda ir tų retesnių kūrinių, pvz., Mstislavo Dobužinskio (1875–1957) litografija, ji, beje, bus pristatyta XXI aukcione.„Bet vėlgi, kaip pažiūrėsi – Dobužinskis – tikrai retas autorius, ir litografija jo – reta. Kai kas pasakys: nenoriu litografijos, noriu drobės ar akvarelės. Bet litografija, spalvinta ranka, yra reta. Kuo toliau, tuo sunkiau gauti tokių darbų“, – kalba pašnekovė. Anot jos, užsienyje sakoma: yra trys D – debt, death, divorse (angl. skolos, mirtis, skyrybos), kurios paskatinta atnešti meno kūrinių į aukcionus, nes žmonės su meno kūriniais paprastai skiriasi sunkiai, nebent – jei tikrai neturi kitos išeities. Panašiai yra ir Lietuvoje.Kita vertus, sako dr. Makselienė, investuojant į meną reikia turėti galvoje, kad lietuviškasis menas susiduria su likvidumo problemomis.„Kad ir kaip mylėtum savus autorius, matydamas pasaulinius kūrinius supranti, kad ir kokybės prasme esame ten, kur esame“, – apgailestauja dr. Makselienė ir patikslina, kad turi omenyje XX a. dailę – Kauno meno mokyklą, Vilniaus tradiciją, vadinamąjį tylųjį modernizmą. Apie daugiausiai užsienyje gyvenančius ir kuriančius „dabartinius šiuolaikinius“ – Narkevičių, Kempiną, Stanikus, dar keletą, kurie „išeina ir įsilieja į pasaulinį kontekstą“, – menotyrininkė nekalba – jie mūsų rinkos beveik neveikia, nes jų darbų pirkėjų Lietuvoje nėra, bent kol kas.„Pradėjus kalbą nuo to, kad menas yra saugi investicija, galima pasakyti, taip, ji saugi, jei kūrinys protingai nupirktas. Priešingu atveju jis bus mažiau likvidus, t. y. reikės daugiau laiko norint jį parduoti negu kokią aukso plokštelę. Kita vertus, ši taisyklė galioja apskritai visam menui – juk aukcionai vyksta ne kasdien, ir reikia laiko, kol net ir puikiausiam kūriniui atsiras pirkėjas“, – kalba p. Simona. Pašnekovė žodžių į vatą nevynioja: „Būkim biedni, bet teisingi: šiuolaikiniais lietuvių autoriais tarptautinių aukcionų namų nesudominsi.“ Paklausta, kas galėtų sudominti, dr. Makselienė lenkia pirštus: pirmiausia tie darbai, kurie jau cirkuliuoja pasaulinėje rinkoje. Šiuo požiūriu, stipriausia, likvidžiausia grandis yra litvakai, žydai, prieškariu iš Lietuvos emigravę į Paryžių. Jie sudarė nemažą dalį Paryžiaus mokyklos (Ecole de Paris) – turime Maxą Bandą, Pinchų Kremenį, Arbit Blatą ir kitų.„Mes juos laikome savais, kaip savais juos laiko prancūzai, izraeliečiai. Jų darbus gali tikėtis parduoti tiek Prancūzijos, tiek Izraelio aukcionuose – jie žinomi, žinomos jų kainos, jie įtraukti į tarptautinius indeksus“, – vertina pašnekovė.Kitas „likvidus“ blokas, kuris domintų užsienio pirkėjus – lenkiškasis segmentas, vėlgi – dėl atpažįstamumo. Tų autorių darbus gali pardavinėti ne tik Lietuvoje, čia jais, beje, gana mažai kas domisi dėl žinių stokos. Lenkijos aukcionuose jie taip pat bus įdomūs.Bet kainos ten jau kitos. „Apskritai Lenkijoje meno kūrinių kainos yra kiekybiškai kito lygmens – peržengia ir pusę milijono zlotų, ir daugiau. Pas mus tokių kainų dar nėra fiksuota“, – lygina p. Simona.Trečias segmentas – išeiviai, tokie autoriai kaip Pranas Domšaitis (1880–1965) Afrikoje, Jonas Rimša (1903–1978) Bolivijoje, Vytautas Kasiulis (1903–1978) ir Pranas Gailius (g. 1928) Prancūzijoje, kiti, taip pat žinomi tarptautinių aukcionų pirkėjams bei kolekcininkams.„Kalbant apie Lietuvoje sukurtus darbus, kad ir mūsų klasiką, ji įdomi tik lietuviams“, – sako p. Simona. Todėl susirengus pirkti meno kūrinį, suteikiantį ne vien emociją būstui, tačiau vėliau atnešantį finansinės naudos, ji pataria rinktis darbus, kurie ateityje susidurs su mažesne likvidumo problema. Kita vertus – pagalvoti, ar galima tikėtis pirkėjų kitoje šalyje, ar investuoti į lietuvišką meną turint galvoje, jog mūsų rinka yra mažesnė.„Tai gali nuskambėti kaip raginimas neinvestuoti į lietuvišką meną. Jokiais būdais nenoriu to pasakyti, priešingai. Pirkti lietuvišką meną yra labai gerai, jis nėra brangus“, – sako p. Simona. Netrukus priduria, kad perkant reikia atpažinti tuos meno kūrinius, į kuriuos verta investuoti, o tada – pasistengti juos kaip įmanoma pigiau nupirkti. Užliūliuota bangos „rinkis prekę lietuvišką“ stoju į gynėjo poziciją: juk lietuviškas menas pigus ne todėl, kad nėra vertas didesnių pinigų? Juk vertas, labai vertas.„Teisingai, vertas. Tik kainos Lietuvoje dar palyginti nedidelės, jos auga, bet gana lėtai“, – sutinka aukciono vadovė. Lygindama mus su estais ir latviais, ji sako, kad meno kūriniai kaimynystėje vykstančiuose aukcionuose parduodami brangiau, nes ten perkamoji galia – didesnė.„Pasiūla ir paklausa juk glaudžiai susiję, – seną tiesą primena p. Simona. – Kai turi gerą darbą ir pirkėją, kuris gali jį įpirkti, tada procesas vyksta. Jei turi gerą darbą, bet neturi pirkėjo, netesinga to darbo požiūriu. Jei turi gerą pirkėją, bet neturi jam tinkamo kūrinio pasiūlyti, vėlgi nekas – amžinai turi balansuoti tarp šių dalykų.“

Vis dar iš dirbtuvės

Nesiginčijame: senesnių darbų aukcionui rasti sunku, tačiau yra šiuolaikiniai dailininkai.„Jie – ne mūsų formato. Šiuolaikiniai autoriai yra pirminės rinkos, t. y. galerijų subjektas, tai reikia pripažinti“, – aiškina p. Simona.Tačiau atsivertus pirmojo Vilniaus aukciono katalogą matyti, kad jis pradėjo nuo šiuolaikinių – dabartinių jaunų menininkų didelių darbų. „Ir nieko nepardavėm. Žmonės paskiau skambina į dirbtuvę dailininkui ir perka tiesiai iš jo“, – sako pašnekovė.Anot jos, nuostata, jog perkant gyvo dailininko darbą daug verčiau išsirinkti jį tiesiai iš dirbtuvės, pas mus vis dar gaji dėl sutarties tarp menininkų ir galerijų nebuvimo. Pasak p. Simonos, paprastai tokių sutarčių Lietuvoje nėra, tad menininkai dalyvauja pirminėje rinkoje parduodami darbus tiesiai iš savo dirbtuvių. Užsienyje tokios sutartys veikia pagal kelis modelius: dažniausiai galerijos įsipareigoja parduoti tam tikrą kūrinių skaičių per metus. Kartais, pvz., Danijoje ar Vokietijoje, be įsigyjamų kūrinių, galerijos moka dailininkui nuolatinę algą. Pašnekovė pasakoja girdėjusi, kad Skandinavijoje, Vokietijoje yra galerijų, kurios dailininkui skiria žmogų, perkantį dažus, teptukus, drobę, kad kūrėjas rūpintųsi tik kūryba.„Žinoma, tai tarsi tam tikra vergovės forma, tačiau stiprios galerijos gali sau leisti sudaryti tokią sutartį, ir taip tarsi monopolizuoti menininką“, – kalba p. Simona. Pas mus išties stiprių galerijų, anot jos, nėra. Viena iš priežasčių, kad menininkai (juos galima suprasti) neišlaiko lojalumo galerijoms, nes galerijos finansiškai per silpnos ir neišgali mokėti menininkui, taip susidaro užburtas ratas. „Sunku išgyventi pirminėje rinkoje, todėl dauguma galerijų, pažeisdamos teorinį idealų modelį, žengia žingsnį į antrinę rinką ir prekiauja kūrinais, kurie pagal taisyklę turėtų patekti į aukcioną, nes yra seni, investiciniai“, – kalba aukciono vadovė ir priduria galinti pasakyti, kad kalbos, esą aukcionas neturi konkurentų, nes yra vienintelis, – nieko vertos. Išties konkurencija yra žiauri, nes dauguma galerijų dirba ir antrinėje rinkoje.„Dar pridėjus privačius tarpininkus, kurių vis daugėja ir kurių sąnaudos nedidelės, pamatysime, kad antrinėje rinkoje yra labai daug dalyvių. Lietuvos meno rinka tikrai specifinė,  nes pirminė ir antrinė rinkos čia visiškai susimaišiusios“, – vertina p. Simona. Pasak jos, svarbus antrinės rinkos bruožas yra tas, jog aukcionų namai parduotų kūrinių kainas skelbia viešai. O nei galerijos, nei tarpininkai ar juolab patys menininkai to nedaro.

Kaip randasi burbulas

„Kodėl tai svarbu? Kad turėtume kainų duomenų bazę“, – atsako p. Simona ir priduria, kad viena iš Vilniaus aukciono namų veiklos sričių yra meno kūrinių vertinimas draudimo bendrovėms. Anot jos, brandžioje rinkoje niekas iš lubų kainos nesiūlo – yra duomenų bazės, pardavimo istorijos, vertinant pridedami ir kiti veiksniai, tarkime, – darbo retumas, publikavimo dažnumas ir pan.„Vertindamas kūrinį iš turimų parametrų išvedi vos ne matematinį modelį – kaina turi būti pagrįsta“, – šypteli p. Simona. Nurodydama galimą kūrinio kainą ji sako visada pabrėžianti, jog tai – tikėtinos pardavimo antrinėje rinkoje kainos spėjimas.Pasak dr. Makselienės, pirminėje ir antrinėje rinkose veikia kiti rinkodaros principai. Kai darbas paduodamas aukcione, t. y. antrinėje rinkoje, tai reiškia, kad bent sykį jis jau buvo parduotas ir turi bent minimalią kainos istoriją. Tuomet žiūrima, kokio retumo tas darbas, kas jo autorius, kokia jo vieta istorijoje, autentiškumas ir t. t., tada, remiantis  objektyviais duomenimis, nustatoma jo pardavimo kaina.„Pirminėje rinkoje, kai darbą parduoda autorius, nesvarbu, iš dirbtuvės ar per galeriją, šitai negalioja. Čia esi laisvas, gali skelbti kokią tik nori kainą, kad ir milijoną, tai – menininko šventa teisė. Jei sugebi už tiek parduoti – puiku“, – kalba aukciono vadovė ir paaiškina, kad taip ir atsiranda „burbuliniai“ autoriai, besišypsantys iš blizgiųjų  žurnalų puslapių.Pašnekovė prisimena buvus ne vieną atvejį, kai savininkas atneša darbą, už kurį, paaiškėja, sumokėjo kosminę sumą. Tas darbas aukciono kriterijų neatitinka, mat neseniai sukurtas, tačiau tiek to, už trečdalį sumos, kurią žmogus sumokėjo dailininkui, galima pabandyti.„Žmonės nesupranta, kodėl už trečdalį, nes mokėjo visai kitus pinigus. Bet tai įvyko pirminėje rinkoje, kai autorius įsivertino tiek, kiek norėjo. O nupirkai, vadinasi, kaina buvo teisinga“, – kalba aukciono vadovė. Tokiu atveju, šnekant apie investicinę grąžą, ji gali būti niekinė – juk buvo nusipirktas kičo pavyzdys.„Akivaizdu, – sako p. Simona, – jog pirminėje ir antrinėje rinkose kainos kartais labai smarkiai skiriasi. Pirminėje jos gali būti daug didesnės, bet tai nereiškia, kad, sumokėjęs tokią, esi teisingai, saugiai investavęs.“

Nei tradicijų, nei moterų

Primenu pašnekovei prieš metus iš jos girdėjusi, kad Vilniaus aukcionas atsigauna. Įdomu, ar dabar, nuliejusi akvarelę pavadinimu „Pirminė ir antrinė rinka“, ji galėtų pakartoti tą patį?Taip, patikina p. Simona, atsigauna. Šiemet gegužę aukcione išparduodant diplomato ir rašytojo Igno Šeiniaus (1889–1959) meno kūrinių kolekciją buvo pasiekti trys aukciono rekordai. Vienas iš jų priklauso A. Žmuidzinavičiaus (1876–1966) 1924 m. darbui „Užgesęs vulkanas“, kuris buvo parduotas už 67.000 Lt. (pradinė kaina 25.600 Lt) ir tapo brangiausiai Vilniaus aukcione lig tol parduotu darbu.„Turėjome labai gerą aukcioną, labai gerą kolekciją. Tačiau vėlgi – kiekvienam aukcionui negali rasti tokių dalykų, tai išskirtinis atvejis“, – sako p. Simona ir priduria, kad apskritai pardavimai stabilizavosi: žmonės perka, judėjimas vyksta, nemažai darbų įsigyjama ir galerijoje. Po pauzės tarsteli – kad ir ką kalbėtum, tradicijos pirkti dailės kūrinius aukcione mes dar neturime. Šiame kontekste ji prisimena kažkur skaičiusi eseisto Ernesto Parulskio įspūdžius apie Londono meno pirkėjus – labai tiksliai apibūdinta jų aplinka, šypteli pašnekovė. Radome vėliau tuos įspūdžius, prieš keletą metų išguldytus www.balsas.lt portale.„/... / Buvusi imperija londoniečius pripratino prie ranka pasiekiamų gražių daiktų. XIX a. akvarelės pirkimas jiems nėra įvykis – tiesiog dar vienas akį džiuginantis elementas ant svetainės sienos. Ir jie juos perka važiuodami metro. Kažkada buvau „Įperkamo meno“ mugėje, kurioje visų kūrinių kaina (o buvo ir garsių vardų) neviršijo 3.000 svarų. Bet maksimumą retas eksponatas pasiekė – vidutinė kaina ten buvo 100–300 svarų. Ir lankytojai meną pirko kaip maistą. Prie įpakavimo stalų – ilgiausia eilė. Jie taip ir leisdavosi į metro – vienoje rankoje „Tesco“ maišelis su dešra ir pomidorais, kitoje – krepšys su trimis grafikos darbais ir viena fotografija. Arba atvirkščiai“, – rašė Ernestas Parulskis.Pati p. Simona pasakoja viename Paryžiaus aukcione stebėjusi Maurice'o Ultrillo išpardavimą. Kainos buvusios ne astronominės – apie 300.000, 400.000 EUR už darbą. Pašnekovei įspūdį paliko jauna moteris, kuriai ant kelių sėdėjo vaikas, sakytum, – pasiėmusi jį iš darželio moteris pakeliui į namus užbėgo į aukcioną ir nusipirko darbą maždaug už pusę milijono.„Tai apie tradicijas, – šypteli pašnekovė. – Tačiau būtų smagu, kad pas mus aukcione atsirastų daugiau moterų. Dailės kūrinių pirkėjų, kolekcininkių dabar ant vienos rankos pirštų suskaičiuotum, tai – išskirtinai vyriška sritis. Kodėl, nežinau, gal reiktų klausti psichologų.“Brangiausiai parduoti kūriniai Vilniaus aukcione*1. A. Žmuidzinavičius. „Užgesęs vulkanas“ – 67.000 Lt
2. K. Šimonis. „Karalaičio pasakų miestas“ – 45.000 Lt
3. T. Niesiolovskis. „Natiurmortas su vaisiais“ – 39. 000 Lt4. K. Šimonis. „Piemenukas prie pasakų vartų“ – 34.000 Lt
5. M. K. Radvila Našlaitėlis. „Magni Ducatus Lithuaniae ... „ – 33.000 Lt6. K. Šimonis. „Deivė Jūratė“ – 30.000 Lt
7. J. Čeponis. „Palūšė“ – 26.000 Lt
8. R. Jankauskas–Kampas. „Be pavadinimo“ – 17.500 Lt
9. B. Murinas. „Sodyba“ – 17.000 Lt
10. A. Šaltenis. „Upė (Justinui Mikučiui)“ – 16.800 Lt
11. D. Joy. „Burlaivis prie molo“ – 16.500 Lt
12. P. Lapė. „Jaunos moters portretas“ (Georgina) –16.000 Lt
13. V. Kisarauskas. „Sėdintis riteris“ – 15.000 Lt
14. A. Valeška, Nuėmimas nuo kryžiaus – 14.950 Lt15. R. Jankauskas-Kampas, Be pavadinimo - 14.400 Lt
16. R. Jankauskas–Kampas. „Krantas“ – 14.400 Lt
17. A. Šaltenis. „Telefonas II“ – 14.250 Lt18. A. Šaltenis. „Pašte“ – 14.200 Lt
19. S. Krasauskas. Ciklas „Moters gimimas“ – 14.150 Lt
20. A. Galdikas. „Nuotaka“ – 13.750 Lt* Nupirkti per Vilniaus aukcionus, kainos be PVMPerkamiausi autoriai Vilniaus aukcione*1. K. Šimonis – 184.200 Lt
2. A. Žmuidzinavičius – 78.850 Lt
3. A. Galdikas – 70.600 Lt
4. R. Jankauskas–Kampas – 70.200 Lt
5. J. Buračas – 58.450 Lt
6. S. Krasauskas – 50.050 Lt
7. T. Niesiolovskis – 50.000 Lt
8. V. Kasiulis – 43.350 Lt
9. A. Šaltenis - 42.250 Lt
10. L. Katinas – 37.300 Lt
11. V. Kisarauskas – 36.850 Lt
12. B. Murinas – 36.800 Lt
13. M. K. Radvila Našlaitėlis – 33.000 Lt
14. J. Mackevičius – 32.000 Lt
15. J. Čeponis – 26.000 Lt
16. P. Lapė – 24.950 Lt
17 . A. Savickas – 24.000 Lt
18. S. Veiverytė – 22.400 Lt
19. R. Sližys – 22.250 Lt
20. B. A. Motuza–Matuzevičius – 19.100 Lt* Pagal pinigų sumą, išleistą konkrečiam autoriui per visus Vilniaus aukcionus, kainos be PVMŠaltinis: Vilniaus aukcionas

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

Smalsiems, protingiems, norintiems suprasti

Smalsiems, protingiems, norintiems suprasti

Tiems, kurie niekada nenustoja mokytis

Pažintinis žurnalas

Pažintinis žurnalas

Tiems, kas brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi

Nepamirštamos kelionės laiku

Nepamirštamos kelionės laiku

Kas mėnesį laukia nauji įspūdžiai ir netikėti atradimai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

Nepraleiskite savo srities naujienų

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau