„Iliustruotoji istorija“: pasala iš dangaus

Publikuota: 2017-01-08
Antrojo pasaulinio karo metu generolas Dwightas Eisenhoweris vadovavo Šiaurės Afrikos, Sicilijos ir Italijos mūšiuose. 1943 m. gruodžio mėnesį prezidentas Franklinas Rooseveltas paskyrė jį vyriausiuoju sąjungininkų vadu. Eizenhaueris suplanavo sąjungininkų išsilaipinimą Normandijoje, bet pats jam nevadovavo. „Wikimedia“ nuotr.
Antrojo pasaulinio karo metu generolas Dwightas Eisenhoweris vadovavo Šiaurės Afrikos, Sicilijos ir Italijos mūšiuose. 1943 m. gruodžio mėnesį prezidentas Franklinas Rooseveltas paskyrė jį vyriausiuoju sąjungininkų vadu. Eizenhaueris suplanavo sąjungininkų išsilaipinimą Normandijoje, bet pats jam nevadovavo. „Wikimedia“ nuotr.
Autorius  

Naktį prieš D dieną amerikiečių parašiutininkų desantas drąsiai nusileidžia vokiečių užnugaryje ir pradeda ilgai lauktą įsiveržimą į Normandiją. Tačiau viskas vyksta ne pagal planą, nes dauguma kareivių pataiko ne ten, kur turėjo. Tamsoje kyla visiška sumaištis.

Propelerinių variklių keliamas triukšmas buvo toks kurtinamas, kad Pietų Anglijos kaimų gyventojai išėjo laukan su naktiniais marškiniais dairydamiesi į dangų.

Buvo 1944 m. birželio 6-osios naktis, apie vidurnaktį. Beveik 7 tūkstančiai 101-osios oro desantinės divizijos kareivių daug mėnesių treniravosi, rengdamiesi šiai operacijai, o dabar įsitempę ir rimti sėdėjo susigrūdę ilgomis eilėmis 443 transportiniuose lėktuvuose. Vieni traukė vieną po kitos cigaretes ir galvojo apie namie paliktas šeimas ir mylimąsias. Kiti nuo streso vėmė ar tylomis meldėsi.

Vienu iš lėktuvų skrido 101-osios divizijos vadas generolas Maxwellas Tayloras. Aukštaūgis 42-ejų generolas prieš metus parodė drąsą slaptoje operacijoje vokiečių užnugaryje Italijoje. Ir, nors nebuvo patyręs parašiutininkas, nekantraudamas laukė savo vos penktojo šuolio.

Į vakarus nuo Kotanteno pusiasalio Normandijoje iš okupuotų Džersio ir Gernsio salų į lėktuvus ėmė šaudyti vokiečių zenitinė artilerija. Kai lakūnai pranešė, kad po 10 minučių pasieks nusileidimo zonas, vienas sąmojingas desantininkas ironiškai pastebėjo, kad juos apšaudo iš salų, kurios pavadintos romių karvių vardais.

„Kas, po velnių, čia dedasi?“ – paklausė vienas kareivis, išgirdęs, kaip vokiečių paleistas sviedinys pataikė į transportinį lėktuvą.

„Vienas mūsų naikintuvo pilotas ką tik numušė vokietį“, – sumelavo vyresnysis leitenantas, norėdamas palaikyti vyrų kovinę dvasią.

Po kelių minučių generolas Maxwellas Tayloras su savo vyrais bus išmestas į tamsą ir pradės ilgai lauktą įsiveržimą į Šiaurės Prancūziją – atidarydamas Europoje Vakarų frontą.

Vertikali apgultis – iš oro ir pakrantės

1944 m. vasarą parašiutininkų desantas vis dar buvo palyginti nauja taktika, kurios sąjungininkai dar nebuvo sėkmingai išbandę platesnio masto operacijose. Tačiau amerikiečių generolas Omaras Bradley primygtinai reikalavo parašiutininkų desanto paramos, jei jis turėsiąs siųsti savo JAV pirmosios armijos vyrus į Jutos paplūdimį – vieną iš penkių rytinės Kotanteno pusiasalio pakrantės paplūdimių, kuriuose ketino išsilaipinti sąjungininkų daliniai. Vokiečiai buvo atvėrę vietos upių šliuzų vartus ir užtvindę dideles pakrantės teritorijas, kad iš Jutos paplūdimio būtų galima pasitraukti tik keletu išvažiuojamų kelių. Todėl pagrindinė 101-osios oro desantinės divizijos užduotis buvo saugoti kelius, kad amerikiečių desanto daliniai nebūtų įkalinti paplūdimyje ir nevirstų patrankų mėsa, taip pat kad vokiečiai negalėtų gauti pastiprinimo.

Generolas visą manevrą vadino vertikalia apgultimi, nes buvo ketinama vokiečius apgulti iš pakrantės ir oro – priešingai nei atliekant klasikinį „replių“ manevrą.

Kotantenas sąjungininkams buvo gyvybiškai svarbus, nes jiems buvo reikalingas pusiasalio smaigalyje esantis Šerbūro uostas, per kurį įsiveržime dalyvaujantys daliniai galėjo būti aprūpinti maisto ir kitomis atsargomis. Vokiečių Normandijos pakrančių apsaugos vyriausiasis vadas Erwinas Rommelis, pramintas Dykumų Lape, Kotanteno pusiasalyje dislokavo kelis rinktinius pulkus, o 1944 m. gegužę iš oro darytos nuotraukos sąjungininkams atskleidė, kad vokiečiai išsilaipinti tinkamose teritorijose į žemę įkalė 3–4 metrų ilgio stulpus. Šie stulpai, vadinami Rommelio smidrais, sąjungininkų daliniams trukdė nusileisti parašiutais ar sklandytuvais, todėl sąjungininkų strategai paskubomis parinko naujas nusileidimo teritorijas.

Lakūnai skrido aklai

Kai šiek tiek po vidurnakčio virš Kotanteno pusiasalio pakilo pirmas transportinis lėktuvas, prieš jį stojo stora debesų siena. Lėktuvai skrido formos V rikiuotėmis po tris – priekyje skrido grupės vadas, o už jo tarsi žąsiukai mamą sekė kiti du lėktuvai. Paprastai formos V rikiuotėmis išsidėstę vienu metu skrido 36 arba 45 lėktuvai.

Tačiau sąjungininkų meteorologai nenumatė tokio didelio debesuotumo, todėl tankiose lėktuvų rikiuotėse prasidėjo chaosas. Tirščiausiuose debesyse lakūnai net negalėjo matyti melsvų šviesų ant kitų savo grupės lėktuvų sparnų, be to, jiems buvo griežtai uždrausta palaikyti radijo ryšį, todėl jie skrido aklai.

Vyresnysis leitenantas Robertas Ingramas buvo vienas iš daugelio šimtų pilotų, kurie daugelį mėnesių intensyviai treniravosi skristi tankiomis rikiuotėmis. Dabar jis pilotavo vieną iš formos V grupės galinių lėktuvų. Tirštuose debesyse jis stengėsi būti kuo arčiau tos vietos, kurioje, manė, yra rikiuotės vadas.

„Maniau, kad pamatysiu melsvas jo sparnų šviesas ir neatsitrenksiu į jį“, – pasakojo jis vėliau. Tačiau kai Ingramas pagaliau išskrido iš debesų, jo dešiniojo sparno smaigalys buvo mažiau nei už vieno metro nuo kito galinio grupės lėktuvo kairiojo sparno smaigalio, o tarp šių dviejų lėktuvų sparnų buvo grupės vado lėktuvo uodegos vairas. Tik neįtikimas atsitiktinumas padėjo išvengti susidūrimo. Tačiau Ingramas nematė nė vieno iš kitų 42 kartu skrendančių lėktuvų.

Išskridę iš debesų, smarkiai apšaudomi vokiečių, lakūnai turėjo vos kelias minutes nusileidimo zonoms nustatyti. Tačiau daugelis pilotų buvo praradę ryšį su savo grupių vadais, kurie vieninteliai turėjo vadinamąjį Rebeccos imtuvą, galintį nustatyti nusileidimo zonoje vedlių palikto siųstuvo buvimo vietą.

Lakūnai vis tiek turėjo leistis, jiems buvo griežtai įsakyta atgabenti parašiutininkus – nesvarbu, ar pavyks lokalizuoti nusileidimo zoną, ar ne. Jiems taip pat buvo uždrausta keisti kursą, kad išvengtų apšaudymo.

Aukščiausiame amerikiečių kreiserio „USS Quincy“ stebėjimo poste kariškiai matė, kaip kartkartėmis sausumoje nukrisdavo ugnies kamuolys. Jie kaskart giliai atsidusdavo. „Vargšai prakeikti šunsnukiai“, – sumurmėdavo.

Kiekvienas transportinis lėktuvas skraidino 16–18 desantininkų grupę, dabar jie stovėjo ilgoje eilėje lėktuvo krovinių skyriuje, prisitvirtinę prie ilgo lyno. Danguje griaudint sprogimams, desantininkai laukė, kol pilotas uždegs žalią šviesą ir jie galės palikti skraidantį karstą ir atlikti savo darbą. Kiekviena minutė, regis, truko ištisą valandą.

Lakūnams buvo įsakyta uždegti žalią šviesą tik nusileidus į 200 metrų aukštį ir skrendant 170 kilometrų per valandą greičiu. Visi kareiviai iš lėktuvo iššoko per 15 sekundžių. Kai kurie šaukė „Bill Lee!“, pagerbdami pirmąjį 101-osios oro desantinės divizijos vyriausiąjį vadą Williamą C. Lee. Kiti žegnojosi, dar kitiems prireikė draugų stumtelėjimo.

„Man reikėtų išsitirti galvą!“ – prieš šokdamas į tamsą sušuko vienas kareivis.

BBC specialusis karo žurnalistas Wardas Smithas skrido vienu iš lėktuvų ir aprašė paskutines minutes prieš desantininkų šuolį.

„Niekada neužmiršiu šių lemtingų minučių. Sustingę vyrai niūriais veidais, apsikrovę kaip mulai, vos įstengė pastovėti nesilaikydami.“

Nors tai nė kiek negelbėjo, kareiviai instinktyviai pariesdavo po savimi kojas, kai juos apšaudydavo iš žemės.

Pavojingi nusileidimai

Kai kurie pilotai skrido per žemai, todėl kareivių parašiutai vos spėjo išsiskleisti. Daugelis per nusileidimą susilaužė kojas ir kulkšnis, kiti – stuburą ir buvo paralyžiuoti. Vienas nusileidimo vietoje buvęs desantininkas matė, kaip transportinis lėktuvas skrenda taip žemai, kad nė vienas parašiutas nespėja išsiskleisti. Visi 18 kareivių tėškėsi į žemę. Pasak šoką patyrusio stebėtojo, garsas buvo toks, tarsi iš sunkvežimio priekabos būtų pabirę arbūzai.

Iš 7 tūkstančių 101-osios oro desantinės divizijos kareivių dauguma nusileido toli nuo trijų nusileidimo zonų – kai kurie net už 20 kilometrų. Labiausiai nepasisekė tiems, kurie nusileido užtvindytose vietose ir dėl sunkaus nešulio paskendo.

Aštuoniolikmetis Dickas Thorne’as buvo paskutinę akimirką priimtas į desantininkų pulką ir, nespėjęs gauti pulko skiriamojo ženklo – prie šalmo pritvirtinto rombo, iškart atsidūrė į Normandiją skrendančiame lėktuve. Jis aštuonias sekundes sklendė ore, kol nusileido ant žemės, ir per tą laiką spėjo pamatyti, kaip danguje laksto trasuojančios kulkos ir kaip tolumoje nukrito lėktuvas. Tada jis panėrė į klampią pelkę, jam virš galvos buvo 1,5 metro juodo vandens sluoksnis. Jis tarsi varlė atsispyrė nuo dugno ir iškilęs įkvėpė oro, tačiau vėl paniro po vandeniu. Jo išsiskleidusį parašiutą pagavo vėjo gūsis, todėl kareivis buvo murkdomas vandenyje ir išgėrė jo ne vieną litrą.

Vėliau Dickas Thorne’as pasakojo išvydęs šimtą kartų ryškesnę šviesą nei trasuojančių kulkų – priešmirtinę haliucinaciją. Pagaliau šiaip ne taip pavyko peiliu nupjauti diržus ir išsivaduoti iš parašiuto. Jis žiaukčiodamas iškišo galvą iš vandens.

Išsikapstęs netrukus rado vieną savo grupės kareivį, tačiau kitų grupės narių ilgai nesutiko. 101-osios oro desantinės divizijos kareiviai išsibarstė priešo užnugaryje po vieną ar mažomis grupelėmis.

Šios divizijos vadas generolas Maxwellas Tayloras taip pat nusileido vienas ir iš parašiuto vadavosi apsuptas smalsių prancūziškų karvių. Tik po 20 minučių generolas sutiko pirmąjį divizijos kareivį ir, apimtas palengvėjimo, jį apkabino. Dažnai desantininkai kone šokdavo iš džiaugsmo, kai, judėdami per Kotanteno laukų ir gyvatvorių labirintą, sutikdavo kitų amerikiečių.

Žiaurūs naktiniai mūšiai

Kare visada daug chaoso, tačiau naktis Kotantene netrukus virto visiška beprotybe. Tūkstančiai kareivių nusileido netikėtai užklupdami nieko nenutuokiančius vokiečius ir miegančius vietos gyventojus. Nesant aiškios fronto linijos, greitai visur užvirė šimtai nedidelių mūšių. Gavę pranešimų apie amerikiečių puolimą, visomis kryptimis žygiavo vokiečių daliniai. Vokiečių kariuomenėje viešpatavo sumaištis.

Tą naktį vokiečių kariuomenės vyriausiasis vadas generolas leitenantas Erichas Marcksas kovai su priešu pasiuntė į Kotanteną tris rezervinius pulkus. Šie elitiniai pulkai, sudaryti daugiau kaip iš 2 tūkstančių vyrų, atvyko iš Bajė miestelio, esančio netoli Omahos paplūdimio, į kurį po kelių valandų ketino įsiveržti sąjungininkų daliniai. Tai supratęs generolas įsakė minėtiems pulkams tučtuojau grįžti. Užnugaryje esantiems vokiečiams teko tvarkytis patiems.

Adolfas Hitleris dar 1942 m. spalio 18 dieną buvo išleidęs kommandobefehl, specialų įsakymą, pagal kurį visi sąjungininkų specialiųjų dalinių kareiviai turėjo būti nedelsiant sunaikinti. Daugelis amerikiečių taip pat nesivargino imti vokiečių į nelaisvę, todėl nakties mūšiai buvo vieni žiauriausių Vakarų fronte per Antrąjį pasaulinį karą.

Vėliau vienas kareivis rašė matęs du negyvus amerikiečius, kuriems į burnas buvo sukišti nupjauti jų lyties organai.

„Nedrįskite nieko imti į nelaisvę. Šaudykite tuos žvėris!“ – įsakė kareivio vadas kapitonas. Tą naktį panašių žiaurių egzekucijų buvo daug. Vienam leitenantui tik paskutinę akimirką pavyko sustabdyti amerikiečius, ketinančius nužudyti grupelę jaunų vokiečių, kurie beginkliai gulėjo ant žemės ir maldavo pasigailėti. Kareiviai buvo įsiutę, nes vienas vokiečių liepsnosvaidžiu padegė medžių šakose įstrigusį parašiutininką.

Žvangėjo peiliai ir švilpė granatos

Tamsoje amerikiečiai daugiausia naudojosi peiliais ir rankinėmis granatomis, nes šaunamieji ginklai būtų atskleidę jų pozicijas, be to, būtų didesnė rizika sumaištyje pataikyti į saviškius. Jiems pavyzdį rodė keturiasdešimtmetis pulkininkas Howardas Johnsonas, naudojantis nedidelį artimos kovos ginklų arsenalą.

Pulkininkas buvo gyva legenda, pasižymėjo užsispyrimu ir savo sąskaitoje turėjo daugiau kaip 100 šuolių parašiutu. Jis metė Karinio jūrų laivyno akademiją, o vėliau nebuvo priimtas į lakūnus dėl prasto regėjimo. Oro desantas tapo jo namais. Savo paskutinėje uždegančioje kalboje, pasakytoje kareiviams dieną prieš desanto operaciją, jis demonstratyviai iškėlė į orą savo peilį ir tarė:

„Prisiekiu, kad prieš patekant Saulei šis peilis bus įsmeigtas į bjauriausio nacių niekšo visoje Prancūzijoje širdį.“

Tačiau kai iškart nusileidusį jį apšaudė vokietis, jis pirmas griebėsi savo keturiasdešimt penkto kalibro pistoleto.

Išsitraukęs pistoletą pulkininkas paleido du šūvius ir išgirdo riksmą, o paskui stojo tyla. Tuomet jis pradėjo telkti būrį naktinėms užduotims vykdyti.

Po visą teritoriją išsibarsčiusios amerikiečių kareivių grupelės atsargiai sėlino, klausydamosi, ar neateina priešas, ir kiekvieną akimirką baimindamosi netikėtos durtuvų atakos iš užnugario. Kai kurie amerikiečiai sakė galintys atpažinti vokiečius pagal stiprų tabako tvaiką. Kiti teigė atpažįstantys vokiečių odinių batų girgždėjimą. Kai vokiečių daliniai eidavo keliu, desantininkai, slėpdamiesi už gyvatvorių, apmėtydavo juos rankinėmis granatomis.

Be strategiškai svarbių kelių, vedančių iš Jutos paplūdimio, 101-oji divizija taip pat turėjo užimti transporto mazgus ir tiltus. Pagal išankstinį planą desantininkai turėjo veikti pulkais po 600 vyrų, tačiau dabar šie pulkai egzistavo tik karo strategų galvose.

Kita vertus, mažos improvizuotos kareivių grupelės sugebėjo per naktį pačios pasiekti numatytuosius taškus ir daugumoje jų atsidūrė pirmiau nei vokiečiai. Kitur užvirė įnirtingi mūšiai su vokiečių daliniais. Tačiau amerikiečiai turėjo pranašumą – jie užklupdavo vokiečius netikėtai, be to, sutrikę vokiečiai nieko nenutuokė apie priešų skaičių ir tikslus. Net gerokai mažesnės amerikiečių grupės daugelyje vietų nugalėjo vokiečius, privertė juos pasiduoti arba bėgti.

Keliai į Jutos paplūdimį saugūs

Iš karinio laivo „USS Bayfield“ vadavietės amerikiečiai vadovavo sąjungininkų dalinių išsilaipinimui Jutos paplūdimyje, todėl čia vyriausieji vadai nekantriai laukė žinių iš Kotanteno pusiasalio. 101-osios oro desantinės divizijos puolimas turėjo lemti būsimo įsiveržimo sėkmę.

Kotanteną gynė 25 tūkstančių vokiečių karių, kurie buvo labai skirtingai parengti. Tarp jų buvo ir užgrūdintų kovinių dalinių, ir 12 tūkstančių prastai pasirengusių 709-osios pėstininkų divizijos kareivių, kurių amžiaus vidurkis siekė tik 36 metus. Tarp gynėjų buvo ir prievarta į vokiečių kariuomenę paimtų vyrų iš Rytų Europos, kurie visai nebuvo nusiteikę kariauti.

Amerikiečių kareiviai pasakojo, kaip kartą jie apšaudė bunkerį, kurį, kaip vėliau paaiškėjo, gynė tuzinas lenkų, vadovaujamų vieno vokiečio. Staiga bunkerio viduje amerikiečiai išgirdo šūvį, tada šūksnius ir juoką, o paskui lenkai sudėję rankas virš galvos išėjo iš bunkerio. Jie visai nenorėjo kariauti su amerikiečiais, todėl nušovė jiems vadovaujantį vokietį seržantą.

Auštant D dienai, generolas Maxwellas Tayloras vis dar nenutuokė, kur yra didžioji dalis iš 7 tūkstančių jo vadovaujamos 101-osios oro desantinės divizijos kareivių – tačiau jis neabejojo, kad jo vyrai yra pasirengę veikti savarankiškai priešo užnugaryje. Jis pats vadovavo beveik 100 vyrų grupei, kuri užėmė vieną iš kelių, vedančių į Jutos paplūdimį.

Vokiečių kariuomenėje viešpatavo sumaištis, tad auštant amerikiečiai kontroliavo tris iš keturių kelių, vedančių iš Jutos paplūdimio, o netrukus užėmė ir ketvirtą, paskutinį, kelią. Dalis vokiečių visiškai nesuprato, kad padėtis rimta – kad prasidėjo sąjungininkų įsiveržimas. Paskui jau buvo per vėlu. Kai kurie net nieko nenutuokdami toliau miegojo visą naktį. Kiti švintant ramiai pusryčiavo.

Pagarba divizijai

Kai po kelių valandų sąjungininkų desanto daliniai išsilaipino Jutos paplūdimyje, 101-oji oro desantinė divizija buvo efektyviai praskynusi jiems kelią, ir pakrantėje dislokuotos vokiečių pajėgos buvo apsuptos. Užnugaryje kovojo parašiutininkų desantas ir neleido vokiečiams atsiųsti pastiprinimo. „Vertikali apgultis“ pavyko ir ženklino naujos karo taktikos pradžią.

Amerikiečių generolas Tedas Rooseveltas jaunesnysis išsilaipino Jutos paplūdimyje kartu su pirmąja amerikiečių desanto dalinių banga ir birželio 6-osios vakare, sutikęs pulkininką iš 101-osios oro desantinės divizijos Prancūzijoje, iš pradžių pasisveikino pagal statutą, o paskui nusiėmė šalmą.

„Noriu nusiimti kepurę ir pagerbti kiekvieną 101-osios oro desantinės divizijos karį.“

Pagyrimas buvo pelnytas. Divizijos nuostoliai per D dieną sudarė daugiau kaip tūkstantį karių – žuvusių, sužeistų, dingusių be žinios ir paimtų į nelaisvę.

Prenumeruodami žurnalą sutaupote iki 30% nei pirkdami kas mėnesį.
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
  • Kada darbuotojų ieškoti net nereikia

    Darbdaviai sako, kad galėtų apyvartą gerokai padidinti, jei tik rastų žmonių, kurie dirbtų kaip sau. O darbuotojai atker...
    Rasa Dževeckytė  
  • Kavos virėjai turi būti kitokie

    Kai rinka perpildyta, o be naujų vis pasirodančių žaidėjų joje esti ir nemažai ilgiau veikiančių ir žinomų konkurentų, b...
    Gabija Vaitkevičienė „Verslo žinių“ „Gazelių“ aktualijų korespondentė
  • VMI kerta per dividendus

    Lietuva renkasi blogiausią įmanomą būdą – griežtą poziciją dividendų mokesčių lengvatos taikymo klausimu ir neskaidrumą.
      
  • Politinėje klampynėje reformos negimsta

    Prancūzų rašytojo Frederico Beigbederio vienas romanų bando mus įtikinti, kad „Meilė trunka trejus metus“. Ar tiek pat l...
      
  • Nei pelkė, nei miškas, kas?

    Atsimerki vieną rytą, ir vietoj pelkėto durpyno ošia miškas. Nūnai tokiais stebuklais užsiima miškininkai, kuriems, atro...
      
  • Nėra lyderio, nebus asociacijos

    Viena daugiausia narių turinti ir dar ne taip seniai vidinių skandalų supriešinta šalies asociacija „Linava“, jungian...

      

Verslo žinių pasiūlymai

Nepamirštamos kelionės laiku

Nepamirštamos kelionės laiku

Kas mėnesį laukia nauji įspūdžiai ir netikėti atradimai

Smalsiems, protingiems, norintiems suprasti

Smalsiems, protingiems, norintiems suprasti

Tiems, kurie niekada nenustoja mokytis

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

NEMOKAMI specializuoti savaitraščiai

Nepraleiskite savo srities naujienų

Pažintinis žurnalas

Pažintinis žurnalas

Tiems, kas brangina savo laisvalaikį ir domisi rytojumi

http://www.vz.lt
Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau